Tomo Kalašinsko nuotrauka (iš eFoto.lt).

Kitaip nei nebūdinga šių metų pabaigos pavadinti negalima. Paskutinę gruodžio savaitę tebetvyrojo paprastai tik rudenį pasitaikanti šiluma. Net ir tradiciškai niūrus mėnuo, šiųmetis gruodis buvo kur kas saulėtesnis ir tarsi pratęsė giedros nestokojusio rudens nuotaikas. Nedidelis, kelias dienas trukęs šaltis spėjo plonu ledu užtraukti ežerus. Pelkių paviršius pasidengė įšalo luoba. Tačiau trumpam žiemą atnešusius šalčius vėl pakeitė šiluma, dargana ir vėjuotos dienos. Ir jų paliktų ženklų neliko nė pėdsako. Likus vos porai dienų iki metų pabaigos aplankytas Gličio ežeras smagiai bangavo visu savo paviršiumi.

Miškai pilni slogios tylumos. Tik medžių šakose krebžda, cicena, cypsi zylės bei kiti žiemojantys sparnuočiai. Tačiau bene įprasčiausias garsas šiluose dabar – didžiojo margojo stuksenimas snapu lukštenant kur nors sausuolio viršūnėje įspraustą pušies kankorėžį. Net kitu metu triukšmingi kėkštai dabar tylūs nardo medžių šakose. Tik balti antuodegiai bei dėmės sparnuose matomos skrendant, išdavikiškai blykčioja ir neleidžia paukščiui nunerti tankumynan nepastebėtam. Pelkės karklyne čirškauja ilgauodegės zylės. Pavieniui šių sparnuočių paprastai nerasi. Jos itin vertina skaitlingesnę gentainių draugiją. Miškų ramybę protarpiais sudrumsčia virš jų praplasnojantys žaliukių, eglinių kryžiasnapių, o labai retai, – svirbelių pulkeliai. Pastarieji šiemet tikrai reti svečiai. Pirmieji čia pastebėti vos lapkričio paskutinėmis dienomis. Vėliau pulkelis paukščių aptūpė šalia rezervato direkcijos augančią zyboldo obelį ir nulesė kekėmis kabojusius mažus geltonus vaisius.

Stokojant spalvų, sausus miškus pagyvina virš samanų iškilusių švelni mėlynių belapių stiebelių žaluma, visžalių bruknių lapija ar retmėse bei šilų laukymėse augantys viržiai. Netgi niūriame juodalksnyne ne taip jau nyku. Čia tarp juostančių puvėsių žaliuoja pražangialapės blužnutės, pavieniui stypso karpyti karčiųjų kartenių lapai. O užlietame juodalksnių ir beržų miške vandens paviršiuje kai kur ištisai plūduriuoja ryškiai žali monažolių lapų kilimai. Miškuose lapkričio pabaigos audra paliko savo pėdsakus. Žinoma, garsiųjų praeities viesulų mastams neprilygę vėjai išvartė ar išlaužė ne tiek jau daug medžių. Šiluose tįsančias pušis aptiko elniai ir briedžiai. Tad dabar gulintys virtuoliai iš tolo boluoja, nes žvėrys jau spėjo apgraužti ne tik kamienus, bet ir storesnes šakas. Dar joks badmetis, o tokia gyvūnų elgsena tik patvirtina, jog žievė– svarbus maistas žiemą.

Paežerėje, paupyje pilna bebrų šliūžių ir šviežiai apgraužtų medžio šakų. Žvėreliai gali bet kur laisvai maitintis ir po vandeniu sunkmečiui sukauptų maisto atsargų kol kas neprireikia. Gelsvame Viešvilės vandenyje plaikstosi žalios praujenių kasos. Šie upelio augalai yra puikios slėptuvės smulkesnėms žuvims. O štai ramiame užutėkyje vandens paviršiuje ratais zuja juodi vabalai sukučiai. Kuo ne pavasaris?

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato informacija