Iš Žemaitijos į tolimą Šalčininkų rajoną jauna mokytoja atkeliavo, kad, kaip ji manė, atliktų misiją – vos vieną kitą žodį lietuviškai teištariančius mokinukus mokytų valstybinės kalbos. Tik pirmiausia kalbos – lenkų kalbos – teko išmokti pačiai, kad per ją rastų kelią į mokinių širdis ir protus. Vis dėlto dabar, po dvylikos metų, Elvyra Bernatovičienė, Šalčininkų rajono Kalesninkų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, sako, kad savo misiją jau pavyksta atlikti – užverdami mokyklos duris visi mokiniai kuo puikiausiai kalba lietuviškai.

Pokalbis su mokytoja apie misiją – kokia jos kaina ir kodėl verta šią kainą mokėti.

Tėvai vaikams linki kitokios ateities

Lietuvių kalbos mokytoja dirbate lenkiškame krašte. Ar jaučiate kokią nors lenkų ir lietuvių susipriešinimo, apie kurį daug kalbama viešojoje erdvėje, įtaką mokiniams?

Mūsų Kalesninkų pagrindinėje mokykloje mokomoji kalba yra lietuvių. Šalia yra ir lenkiška mokykla, tačiau mokiniai apie tai nekalba, jiems tas susipriešinimas nerūpi ir jie jo apskritai nejaučia. Mūsų mokiniai, sužinoję, kad greit lietuvių kalbos egzaminas visiems bus vienodas, tik apsidžiaugė, nors daugumai jų ši kalba nėra gimtoji. Mokykloje  dauguma vaikų yra iš mišrių šeimų, kuriose vienas iš tėvų yra lenkų kilmės. Šeimų, kuriose abu tėvai būtų lietuviai, yra vos kelios.

Ar sunku dirbti lietuvių kalbos mokytoja krašte, kuriame lietuvių yra nedaug?

Kai iš Žemaitijos atvykau dirbti čia, pirmi metai buvo labai sunkūs. Klausdavau savęs, ką aš čia veikiu ir kas apskritai vyksta. Stimulas dirbti atsirado, kai pamačiau, kad vaikams įdomu, kad jie lieka po pamokų, klausia, domisi. Tada atsirado užsidegimas eiti toliau ir daug dirbti.

Dėl kokių priežasčių mišrios šeimos savo vaikus leidžia ne į lenkišką, o į lietuvišką mokyklą?

Manau, tėvai pradeda suprasti, kad lietuvių kalba yra reikalinga. Kadangi esu klasės auklėtoja, tenka bendrauti su tėvais ir matau, kad jie nenori, jog jų vaikai susidurtų su tokiais sunkumais, kokius teko jiems patirti. Jiems, nemokantiems lietuvių kalbos, buvo sunku – bendrauti, rasti darbą, galų gale studijuoti universitete. Yra tokių tėvų, kurie ir dabar nesupranta lietuviškai ir su jais lietuviškai susikalbėti negaliu. Jie gal pradeda suvokti, kad nenori tokios ateities savo vaikams.

Kaip vaikai reaguoja į mokymą kalbos, kuri jiems nėra gimtoji?

Žiūrinčiųjų į ją priešiškai per dvylika darbo metų neteko sutikti. Jeigu mokinys jau atėjo į lietuvišką mokyklą, jis žino, kad čia visus dalykus mokysis lietuvių kalba. Mes, mokytojai, stengiamės, kad per pamokas vaikai kalbėtų tik lietuviškai.

Kaip ir kada pati išmokote lenkų kalbos?

Išmokti ją buvau priversta. Žemaitijoje lenkų kalbos man tikrai nereikėjo, bet atvykusi dirbti į Kalesninkus per porą metų turėjau ją išmokti. Norėjosi bendrauti su tėvais, tačiau jie keistis ir bandyti prabilti lietuviškai nenorėjo – prisitaikyti teko man. Vietiniai žmonės kalbėti lietuviškai bijojo, nors viską kuo puikiausiai suprasdavo, tačiau dėl baimės ar principų nė žodžio neištardavo. Aš pokyčių nebijojau, todėl prisitaikiau ir išmokau jų kalbą, kad galėtume lengviau bendrauti.

Kodėl iš Žemaitijos atvažiavote į lenkišką kraštą?

Baigiau dabartinę Vilniaus kolegiją, kuri turėjo pasirašiusi sutartį su Vilniaus apskrities administracija. Man tiesiog buvo pasiūlyta važiuoti dirbti į Šalčininkų rajoną. Buvau jauna, todėl susidomėjau – buvo smalsu, kas čia vyksta. Viena kolegė dar ir dabar stebisi, kaip aš galėjau tam ryžtis.

Ar supratote, kad Jums teks atlikti savotišką misiją – mokyti vaikus lietuvių kalbos?

Iš pradžių būtent taip ir jaučiausi, kaip pasiryžusi atlikti misiją, todėl į nesėkmes reaguodavau labai skaudžiai. Pykdavau ant savęs, kad viskas slysta iš rankų, kad vaikai ne taip greitai išmoksta lietuviškai, bet žingsnis po žingsnio yriausi į priekį, ir man pasisekė.

Ar dabar galite pasakyti, kad misija Jums pavyko?

Būna, kad vaikas į pirmą klasę ateina nė žodžio nemokėdamas lietuviškai, nemoka pasisveikinti, padėkoti. Todėl jo pirmas lietuviškai ištartas žodis ar sakinys man yra pergalė ir didelis džiaugsmas. O baigdami dešimt klasių visi mano mokiniai puikiai kalba lietuviškai. Mokytojas turi juos įkvėpti, padėti, kad jiems tai pavyktų. Toks mano darbas, tokia mano misija.

Dažnam darbas ūkyje svarbiau už knygą

Esate lietuvių kalbos mokytoja, ar sunku šiais laikais vaikus sudominti lietuvių kalba ir knygomis?

Tai yra be galo sunku, ypač dirbant dvikalbėje aplinkoje, kai vaikai skaityti turi ne savo gimtąja kalba. Stengiuosi, kad privalomus kūrinius mokiniai bent klasėje paskaitytų kuo daugiau, nes yra daug vaikų, kurie namuose neturi sąlygų paimti į rankas knygą ir skaityti. Klasėse būna vos po keletą vaikų, kurie domisi knygomis.

O kad vaikas kuo daugiau skaitytų – labai svarbu, ypač gyvenant dvikalbėje aplinkoje. Juk skaitymas – pats geriausias būdas didinti, plėsti žodyną.

Kaip mokinius bandote sudominti knygomis? Kokių priemonių ar gudrybių imatės?

Stengiuosi kuo įdomiau pateikti autoriaus biografiją, atskleisti apie jį įdomių, intriguojančių faktų. Kadangi klasės nedidelės, kiekvieną vaiką pažįstu asmeniškai, žinau, kas galėtų patraukti jo dėmesį. Jeigu mokinys yra padūkėlis, atrenku jam kūrinį ir patariu paskaityti namuose papildomai, tikiuosi, kad knyga paliks jam įspūdį. Bet atsiranda mokinių, kurie pasako, kad tikrai nieko neskaitys, kad nieko jiems nereikia. Tokiems nieko nepadarysi ir nepriversi. Tada belieka stengtis, kad vaikai kuo daugiau kūrinių perskaitytų bent klasėse.

Mažame miestelyje vaikai skaito daugiau ar mažiau nei didžiuosiuose miestuose?

Miesteliuose, manau, vaikai tikrai skaito mažiau, nes dažnas, grįžęs iš mokyklos, pirmiausia turi padėti tėvams dirbti. Miestelyje nemaža šeimų – asocialios. Kartais vaikui ne knyga galvoje, o ką grįžus pavalgyti. Tokiam vaikui sunku paaiškinti, kuo knyga jam galėtų padėti gyvenime. Vaikams, manau, labai svarbus yra tėvų pavyzdys, kaip jie  žiūri į knygas ir jas vertina.

Aš taip pat užaugau kaime, bet skaičiau daug, nes tai man įskiepijo tėvai. Jie patys daug skaitė, ir man, tai matančiai, net neatėjo į galvą, kad galima daryti kitaip – neskaityti.