Taip rašė palaimintasis Jurgis Matulaitis: ,,Viešpatie, kaip aš Tave myliu. Duok, kad mylėčiau ir mylėti nenustočiau niekados.‘‘

Marijampolė. Čia mokėsi palaimintasis, čia į Šv. Arkangelo Mykolo baziliką perkeltas jo kūnas. Netoliese ir Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vargdienių seserų vienuolijos Šv. Juozapo rekolekcijų namai. Jų storos sienos saugo jaukią tylą ir penktadienio vakarą cinamonais kvepiantys blyneliai pasitinka dešimt piligrimų iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos.

Rekolekcijų kambarėlis. Palaimintojo įkurtos Nekaltai pradėtosios Mergelės Marijos vargdienių seserų vienuolijos sesuo Viktorija sako: „Šios rekolekcijos ,,Žmonės pagal Dievo širdį‘‘, bus su Tėveliu Jurgiu. Jis gimė 1871 metais Lūginės kaime, netoli Marijampolės. Dešimtmetis lieka visiškas našlaitis. Netrukus prasidėjusi kaulų džiova jį lydi visą gyvenimą. Su ramentais sunkių ūkio darbų neįveiksi...“

Sesuo Viktorija lakoniškai ir įtaigiai pristato palaimintojo biografiją, jo dvasinį kelią. Ekrane iš lėto praplaukia Tėvo Jurgio fotografijos, užrašų ištraukos.

Vienuolikmetis išlaiko egzaminus į pirmąją Marijampolės gimnazijos klasę. Vėliau mokosi Kielcų ir Varšuvos kunigų seminarijose. Aukso medaliu baigia Petrapilio dvasinę akademiją, Friburgo universitete įgyja teologijos daktaro laipsnį. Kunigas, vienuolis, Vilniaus vyskupas.

Suvalkijos kaimo piemenėlio kelias. Ko tik jame nebūta – ir mirties alsavimo, ir nesupratimų, šmeižtų... Palaimintojo užrašai liudija: ,,Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės. Štai aš tavo tarnas: siųsk mane, kur nori...“ „Kur siuntė, ten ėjo. Ir visa atlaikė, nes rėmėsi į Kristų, pasitikėjo Marijos užtarimu. Daug dirbo ir niekad neapleido maldos. Nuo sunkumų nebėgo, dažnai dėkojo už Kryžių“, – pasakoja sesuo Viktorija.

Sulaikę kvapą žiūrime dokumentinį filmą apie tikintį jaunuolį be rankų ir kojų. Vaikinas kalba jaunimo auditoriai ir šypsosi. Parkrinta ir šypsosi. Parkritai, tai kelkis, – ragina ir keliasi, šoka į baseiną. Jo veidas šviečia... Komentarai nereikalingi. Ne vienam iš mūsų šmėsteli: „Aš tai turiu rankas ir kojas...“

Rekolekcijų dalyviai kviečiami savęs paklausti, ką kalba palaimintojo Jurgio Matulaičio patirtis? Kokie mano tikėjimo kelionės vingiai, maldos patirtys, sunkumai, atradimai? Vienus žavi, kad Jurgis buvo silpnos sveikatos, bet atkakliai siekė tikslo, kitus – jo tvirtas tikėjimas, ištikimybė ir meilė Kristui, treti su nuostaba pastebi, kaip Dievas per fiziškai silpną žmogų darė didelius dalykus.

„Kasdienybėje dažnai pamirštame, kad ir Šventoji Dvasia meldžiasi kartu su mumis“, – sako vargdienių vienuolijos sesuo Onutė ir primena, jog žmogaus paskirtis ir kvietimas būti šventam. 

Kai kurie tyliai stebimės: būti šventam šiandien? Va, anais senais laikais tai būta šventų.

O kodėl ne? Ir aš galiu, juk palaimintasis Jurgis ne taip seniai gyveno.

Piligrimai raginami pažvelgti, ką atrado, suprato, patyrė per šias savaitgalio rekolekcijas.

Tarsi Motina Teresė visad tiesiantis šalia esančiam pagalbos ranką Viktoras prisipažįsta: kai užgriūna kasdienybės darbai ir maldai skiriu mažai laiko, pasidarau lyg drakonas ir kartu labai silpnas, kai atitrūkstu nuo Viešpaties – pasiklystu.

Erika: „Dievo prašiau drąsos ir nuolankumo. Gavau. Esu laiminga . Ačiū visiems.“

Audronės atradimas: „Tai meilė kasdieniuose rūpesčiuose ir darbas su meile, ir malda su meile. Genutė pajuto didelį troškimą siekti šventumo, mokytis ir stengtis papildyti savo dvasingumo indą.“

Lionė: „Atvykau prašyti Dievo išgydyti nuo baimių, kad nepakelsiu savo kryželio, išvykstu vėl rami ir laiminga, itin gyvai patyrusi palaimintojo Jurgio Matulaičio globą, kuri lydi beveik du dešimtmečius.“

Paskutiniai rekolekcijų pietūs. Atvykom su savo bėdomis ir sunkumais, pavargę, tokie skirtingi, mažai pažįstami, o dabar jaučiamės tokie savi, artimi. Tarsi įtampų ir nerimo nebūta, visų veidai šviečia. Ir tokios nuostabios vienuolės, vedusios rekolekcijas – seserys Viktorija ir Onutė. Ir rekolekcijose, dalyvavusi sesuo Dalia, tarsi tylus maldos inkaras. Tokia bendrystė – lyg šimtą metų būtume kartu – ir dirbę, ir meldęsi, ir mylėję, ir mylėti niekad nenustoję...

O ant sienos kabo portretas – gražus ir kilnus veidas, ramios ir mylinčios palaimintojo Jurgio Matulaičio akys tyliai žvelgia į mus, į parvestas namo aveles.