Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis, vyskupai Jn 1, 19-28 „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!“
Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė:
„Aš – tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią!,
kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“.
Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo.
Kiti skaitiniai: 1 Jn 2, 22-28; Ps 98
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Įdomus tas Jono liudijimas - daugiau žodžių „NE“ negu kažkokios informacijos. Iš liudytojo daugiau norisi informacijos, taiklių žinių, gražių ir skambių frazių, kurios pažadintų mums Dievo troškimą. Tačiau Jono liudijimas yra ne informacijos perdavimas, bet buvimas. Ir tas pats buvimas jau greičiau ne buvimas, ne egzistavimas, nes jis apie save sako, kad tėra tik balsas, ne kūnas, bet šaukiantis balsas. Galime tik stebėtis Jono nuolankumu, – juk kiek jam reikėjo drąsos pasakyti tris kartus Ne! Ne Mesijas! Ne Elijas! Ne pranašas! Jonas sau nepasilieka nė mažiausiojo vaidmens.
Aš matau Joną kaip kunigystės pavyzdį. Juk mums, kunigams, dažnai kyla pagunda būti mesijais, kurie išgelbės visą pasaulį, kurie visa gali padaryti tobulai ir gerai. Bet ateina laikas, kai pamatai, kad tik Jėzus yra Mesijas, o aš – tik bendradarbis. Taip pat kyla pagunda būti ir Eliju, tuo visų lauktuoju ir išsiilgtuoju, išpranašautuoju, kuris pasirodys prieš ateinant Dievui. Ir čia reikia drąsos pasakyti, kad, Viešpatie, aš esu tavo mokinys, tas, kuris eina paskui savo Mokytoją. Taip yra pagunda ir būti pranašu, kuris visuomet sakytų: „Argi aš nesakiau, kad taip bus“, „jei nesielgsite taip ir taip, tai bus tas ir tas...“.
Visa tai patyręs pamatai, kokia teisinga ir taikli Jono pozicija – tyruose šaukiančiojo balsas... Taip, tyruose... Nedaug kas teišgirsta, nedaug kas priima, nedaug kas seka. Bet jei aš nustoju šaukti, aš nustoju ir egzistuoti....
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
Broliai kapucinai
,Iš liudytojo daugiau norisi informacijos, taiklių žinių, gražių ir skambių frazių‘? Ar paprastai šitaip kunigai supranta liudijimą?
Šiandien 1 Jn 2 skaitome: ,Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.‘ Kas atrado asmeninį ryšį su Tėvu, tam Tėvas apreiškia Sūnų. O kurie galvoja, kad išpažįsta Sūnų, o tėvu laiko ką kita, nei Jėzus laiko, tas nėra Jo brolis. O viešpatį tam jo kūnas ir kraujas apreiškia, o ne Jėzaus Kristaus Tėvas.
Prieš kelias dienas vienas kunigas paaiškino, kad kunigų tėvas yra vyskupas. Nors kunigai sakosi labiausiai esą panašūs į Kristų. Betgi Jonas šiandien pirmam skaitiny kalba tikrai ne apie vyskupą. O Jėzus skelbia savo ir mūsų Tėvą kaip vienintelį! Danguje ir žemėje.
Pažinti JĮ galima tikėjimu, viltimi ir meile. Tačiau pirmas žingsnis yra tikėti Tą, Kurį siuntė Tėvas.