Vatikano filmotekos darbuotojai atrado ištraukas iš garsaus 1931 m. James Whale filmo "Frankenšteinas", rašo Vatikano dienraštis Osservatore Romano. Pirmąsyk prieš 80 m. Niujorke parodytas legendinis kino filmas paliko neišdildomą pėdsaką populiarioje kultūroje. Tyrinėtojams užteko vos keleto kadrų, kad jį atpažintų, praneša Vatikano radijas.

Pagal Mary Shelley romaną sukurtas filmas gilinasi į gyvenimo ir mirties paslaptį. Frankenšteinas yra ne pabaisos, bet jo kūrėjo vardas. Apimtas beprotiškos ambicijos, mokslininkas siekia sukurti gyvybę kaip Dievas, tačiau rezultatai yra dramatiški. Pasaulis atmeta iš kūno dalių sukurtą ir žaibo energijos atgaivintą dirbtinį žmogų. Vietoj to, kad būtų tobulas, jis negali sau rasti vietos po saule.

Režisierius vadovavosi vokiečių ekspresionistinio kino stilistika, šešėlių ir šviesos dėka sukurdamas įtampą. O garso takelis iki šiol užburia žiūrovą. Dėl savo kontraversiško turinio filmas susidūrė su įvairiomis problemomis. Pirmų peržiūrų metu keletas žiūrovų paliko salę. Dėl to kino kompanija nusprendė parašyti įspėjimą, kad filmas netinka jautriems žiūrovams.

Be to, įsikišo cenzūra ir nurodė iškirpti kai kurias scenas. Siekiant išvengti kaltinimų piktžodžiavimu, buvo iškirptas mokslininko šūksnis – „Dabar žinau, ką reiškia būti Dievu!“ O taip pat ir scena, kur pabaisa netyčia paskandina mergaitę. Kaip dažniausia nutinka, kontraversija padarė kuo puikiausią reklamą. Salės buvo pilnutėlės žiūrovų, o filmas tapo tikru atskaitos tašku kino istorijoje. Tik 1980 m. juosta buvo pilnai atstatyta ir grąžintos visos iškirptos scenos.

Filmas vertingas tuo, kad atveria galimybę įvairioms interpretacijoms. Tai ir istorija apie žmogų, kuris paneigia gyvenimo bei mirties dėsnius, sukurdamas bjaurų monstrą. Tai ir kitokio už save atmetimas, ir gyvenimo be meilės ir draugystės skausmas. Galų gale Frankenšteino kūrinys tikrai tampa monstru, kai suvokia, kad jo troškimas būti mylimu negali būti įgyvendintas. Monstras tampa monstru tik dėl neišmatuojamų savo kūrėjo ambicijų.