http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/74761

Fizinis aktyvumas – nauda sveikatai ir smagi pramoga

2012-01-03
Rubrikose: Gamta ir sveikata » Sveikata 
Mankšta

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Sveikas vaikas – tai visų tėvų svajonė ir auklėtojų tikslas. Ar vaikas toks užaugs, priklauso nuo suaugusiųjų – kokias sąlygas vaikui augti ir vystytis jie sudarys. Vaiko organizmą labai stipriai veikia jam skiepijamas gyvenimo būdas bei aplinka, kurioje auga.

Judėjimo stoka, televizija, kompiuteriai, užteršta aplinka lemia nevisavertį vystymąsi ir augimą. Didelę įtaką tinkamai vaiko raidai turi tėvai ir mokytojai, todėl jie turi bendradarbiauti, vieni kitiems padėti. Jie su vaiku praleidžia daug laiko, rodo pavyzdį, perteikia žinias, gebėjimus ir įpročius. Rūpindamiesi tinkamu fiziniu vaiko vystymusi bei tuo, kad jis pakankamai judėtų, rūpinamės jo sveikata plačiąją prasme – fizine, psichine ir socialine.
           
Fizinis aktyvumas – prigimtinis organizmo poreikis
 
Fizinis aktyvumas – tai veiksnys, kuris formuoja žmogaus organizmą ir jo funkcijas. Jis ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas, veikia jų funkcijas ir gyvybingumą. Žmogui fizinis aktyvumas reikalingas lygiai tiek pat, kiek maistas ir oras. Tai ypač svarbu ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie intensyviai auga ir tobulėja. Jiems būdingas didelis judėjimo poreikis, kuris yra prigimtinis, o ne suvokiamas sąmoningai. Laikoma, kad judėjimas yra pagrindinis biologinis žmogaus raidos veiksnys, skatinantis organizmo vystymąsi. Judant gerėja žmogaus motorika ir fiziniai gebėjimai. Ne visų vaikų motorika vystosi vienodu tempu. Skirtumus gali lemti daugybė įgimtų bruožų, tarp jų ir vadinamieji judėjimo gabumai, bet kartu nemažai įtakos turi ir aplinkos veiksniai – ypač gyvenimo būdas.

Vaiko psichinis vystymasis dažniausiai sinchronizuojasi su jo judesių vystymusi. Nuolatinis fizinis aktyvumas, ypač augimo laikotarpiu, atlieka panašų vaidmenį kaip sportininkų treniruotės. Taigi norint tinkamai parinkti fizinius pratimus ikimokyklinio amžiaus vaikui, reikia žinoti fizinius ir psichinius jo vystymosi ypatumus.
 
Judėjimas itin svarbus augančio organizmo vystymuisi
 
Fizinis krūvis didina raumenų masę, apimtį, jėgą ir stangrumą. Sausgyslės ir raiščiai sustiprėja, tampa elastingi, pakelia didesnį krūvį. Mažųjų kūno kultūra neatsiejama nuo visų raumenų grupių lavinimo.Ypač svarbu treniruoti silpnesnes raumenų grupes, pavyzdžiui, pilvo preso raumenis, kurie užtikrina normalų vidaus organų darbą. Dažnai šiems, taip pat ir pečių juostos bei riešo raumenims, skiriama per mažai dėmesio. Pastebima dešinės ir kairės rankos asimetrija – netolygus dešinės ir kairės rankos jėgos vystymasis.
 
Augančio žmogaus organizme kaulų mažėja, nes jie suauga vienas su kitu. Naujagimis turi apie 400 kaulų, ikimokyklinio amžiaus vaikas – apie 300, o suaugęs žmogus – 208. Visi ikimokyklinuko kaulai yra minkšti ir elastingi, nes kremzlinio audinio juose yra daugiau nei kaulinio. Vaikui augant kauluose mažėja vandens, ir jie vis labiau prisisotina mineralinių medžiagų. Tinkamas kaulų vystymasis yra glaudžiai susijęs su vaiko fiziniu aktyvumu – taisyklinga kaulo struktūra susiformuoja tik jį veikiant gniuždymo ir tempimo jėgoms. Būtina parinkti tinkamą krūvį, nes tiek neveiklumas, tiek per didelis aktyvumas gali būti netinkamo kaulų vystymosi ir deformacijų priežastis.
 
Ikimokyklinio amžiaus vaiko širdis yra palyginti maža ir silpna, o organizmo jaučiamas deguonies bei maistinių medžiagų poreikis, kurias perneša kraujas, – didelis. Todėl vaiko širdis turi dirbti intensyviau nei suaugusiojo. Lyginant su pastaruoju, vaiko kraujospūdis yra mažesnis, o pulsas – dažnesnis. Kuo vaikas yra jaunesnis, tuo trumpesnis turi būti intensyvus fizinis aktyvumas, o pertraukos – dažnesnės.
 
Plaučiai vystosi kartu su krūtinės ląsta, kuri vaikui augant keičia formą. Iš pradžių krūtinės ląsta būna statinės pavidalo, vėliau, susiplodama ir išsitempdama, įgauna nupjauto kūgio formą. Vaiko plaučių tūris yra nedidelis, tai kompensuojama dažnesniu kvėpavimu. Taigi, judėjimas aktyvina kvėpavimo sistemą, nes plaučiams tenka atlikti didesnį darbą. Dėl to padidėja gyvybinis plaučių tūris ir įsisavinamo deguonies kiekis – daugiau jo patenka į besivystančius organus.
 
Fiziniai pratimai tiesiogiai gerina skrandžio ir žarnyno veiklą ir turi netiesioginės įtakos kepenų bei inkstų funkcionavimui.
 
Fizinės veiklos įtaka nervų sistemai
 
Fizinis aktyvumas skatina nervų sistemos brendimą, greičiau susiformuoja judesius kontroliuojantys smegenų centrai. Paspartėja nervinių impulsų perdavimas, o tai lemia geresnę judesių koordinaciją. Vaiko centrinė nervų sistema greitai pavargsta, jam sunku ilgiau sutelkti dėmesį, dėl to vaikas nustoja domėtis net ir labai patrauklia, tačiau ilgai trunkančia veikla.
 
Rūpindamiesi savo vaikų sveikata, tėvai turi sudaryti jiems deramas motorinio vystymosi sąlygas. Ribojant vaikų fizinį aktyvumą vėlinamas motorinis, fizinis ir psichinis vaiko vystymasis. Taip pat nukenčia vaiko socializacijos procesas.
 
Kūno kultūra ugdo vaiko asmenybę
 
Judesių lavinimas neatsiejamas nuo vaiko protinio ugdymo. Fizinė veikla turėtų būti praturtinama užduotimis intelektui ugdyti, pasauliui pažinti. Pavyzdžiui, suskaičiuoti, kiek kartų metei kamuolį aukštyn, draugui, kiek kartų sugavai, pasakyti, kuris kamuolys – guminis ar kimštinis – yra didesnis, kuris sunkesnis, kokios jis formos ir spalvos. Arba, tarkime, nustatyti, kokios formos taikinys, į kurį metamas smėlio maišelis – apskritimo, kvadrato, ar trikampio. Kokių spalvų yra ant jo nubrėžti koncentriniai ratai, kuris iš jų didesnis. Kiekviena užduotis turi ne tik lavinti vaiko fizinius gebėjimus, bet ir skatinti mąstyti, pažinti aplink esančius daiktus, jų savybes, nustatyti erdvinius ryšius, laiko trukmę, atstumą iš akies.
 
Vaikus reikėtų pratinti padėti auklėtojai išdėlioti mankštai reikalingas priemones, jas sutvarkyti, prižiūrėti aikštelės, salės, inventoriaus švarą ir tvarką.
 
Svarbu fizines vaikų ypatybes ugdyti kompleksiškai
 
Ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinio ugdymo pagrindas yra visapusiškas fizinis parengimas, kompleksinis fizinių ypatybių lavinimas. Žaidžiami įvairūs žaidimai, kuriuose dominuoja visi pagrindiniai judesiai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, mėtymai, laipiojimas, pusiausvyros pratimai.
 
Įvairūs pratimai ir žaidimai praturtina vaikų judėjimo patirtį, supažindina su skirtingais judesiais, elementariausiais sporto šakų veiksmais. Fizinės ypatybės ugdomos kompleksiškai. Vaikai sistemingai mokomi kaskart vis sudėtingesnių judesių. Sąlygos dažnai keičiamos, palengva sunkinamos. Judesiai atliekami iš įvairių pradinių padėčių, keičiama judesių atlikimo kryptis, amplitudė, greitis.
 
Veiksmai atliekami su įvairaus dydžio, formos, svorio priemonėmis. Tai ugdo gebėjimą diferencijuoti judesių parametrus, pajausti erdvę, suvokti laiko trukmę. Nereikia pernelyg daug dėmesio skirti technikos mokymui. Turime turėti galvoje ne tik tai, kokių rezultatų vaikai gali pasiekti treniruodamiesi, bet ir tai, kokių fizinių ir dvasinių jėgų tam reikės.
 
Aktyvus poilsis – svarbus dienos režimo punktas
 
Fiziniai pratimai yra vienas iš būtinų dienos režimo komponentų. Aktyvus vaikų poilsis, judri ir įdomi veikla mažina psichinį nuovargį, didina ir palaiko darbingumą, gerina vaiko fizinę būklę. Aktyvus pasivaikščiojimas yra daug efektyvesnis už pasyvų, kurio metu vaikai mažai juda – stovi, sėdi, vaikštinėja. Judria veikla siekiama suaktyvinti vaikus, pakreipti tinkama linkme jų darbo ir poilsio režimą, užtikrinti protinės veiklos pusiausvyrą, stiprinti sveikatą, fizinį pajėgumą ir darbingumą.
 
Mankštai reikia parūpinti tinkamą aplinką. Darželyje tai – sporto salė ar kita tam pritaikyta ir paruošta patalpa. Ruošiant vietą mankštinimuisi namie, reikėtų perstumti arba pernešti trukdančius baldus. Svarbu pasirūpinti dviem dalykais: besimankštinančiųjų saugumu, kad jie neužsigautų, nesusižeistų, taip pat kad nebūtų gadinamas interjeras, pavyzdžiui, mėtant sviedinį. Tai svarbu ir vaiko psichikai, nes, bijodamas susižeisti arba ką nors sudaužyti (pavyzdžiui, vazoną), jis negalės atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį tik į atliekamus pratimus.
 
Prieš pradedant mankštą, salę ar kambarį reikia gerai išvėdinti, o langą laikyti atvirą visą mankštinimosi laiką, jei tik leidžia oro sąlygos.
 
Planuojant mankštos laiką, svarbu įsidėmėti kelis dalykus:
·  negalima mankštintis iš karto pavalgius, reikėtų palaukti maždaug valandą;
·  svarbu, kad vaikui netektų rinktis – ar žaisti su tėvais, ar, pavyzdžiui, žiūrėti mėgstamą animacinį filmuką.
 
Fizinė veikla – puikus būdas siekti sveikatinimo ir edukacijos tikslų
 
Žaidybinio pobūdžio pratybos teikia vaikams džiaugsmo, žadina smagią, žvalią nuotaiką. Mažyliai džiaugsmingai reaguoja, jeigu auklėtoja yra švelni, judri, linksma, domisi jų atliekamais veiksmais, pati žaidžia kartu. Juos įtraukia įdomios užduotys, žaislai, įrengimai, judėjimo erdvė. Vaikams nuobodu, kai jie mažai užimti, ilgai reikia laukti eilės atlikti veiksmus, kai užduotys neįdomios. Vaikui būtina sudaryti įvairiapusio judėjimo galimybes, jį aktyvinti ir skatinti. Nuo besikartojančių pratimų vaikai pavargsta ne tiek fiziškai, kiek psichiškai.
 
Mankštinimasis ikimokyklinukui turi būti smagus užsiėmimas. Vaikui labai svarbu, kad jis darželyje su kitais vaikais ar namie su tėvais galėtų pašokinėti, pamėtyti sviedinį, varžytis ir nugalėti, pasimokyti naujų judesių, o ką nors išmokęs – turėtų kam pasigirti. Vaikas iš pratimų tikisi programos, pasitenkinimo ir malonumo.

Tačiau suaugusieji šioje programoje privalo numatyti ir sveikatingumo bei edukacinių tikslų įgyvendinimą. Reikia pasirinkti tinkamus pratimus ir vadovauti juos atliekant. Parinkti tinkamus pratimus nėra lengva. Jie turi atitikti vaiko galimybes ir gebėjimus: nebūti per sunkūs, per sudėtingi – vaikas tokių nedarys, nes jie „neišeina“.
 
Nereikėtų siūlyti ir pernelyg lengvų pratimų, o tuos, kuriuos vaikas išmoksta atlikti – palaipsniui sunkinti. Sudėtingesnius, didesnių fizinių ir psichinių pastangų reikalaujančius pratimus rekomenduotina kaitalioti su lengvesniais, tada vaikas galės pailsėti. Kad vaikas ne taip greitai pavargtų, statiškus pratimus reikia kaitalioti su dinamiškais.
 
Raumenų grupių veiklos kaita – irgi svarbus pratimų atrankos kriterijus. Pamankštinus kojas, reikia imtis rankoms skirtų pratimų – tuo metu kojų raumenys galės ilsėtis; pamankštinus pilvo raumenis, pradėti mankštinti nugarą ir t. t. Nereikia vaiko versti daryti pratimą, jei vaikas bijo ar nenori jo atlikti dėl kitų priežasčių. Geriausia, kad vaikai su entuziazmu priimtų jiems siūlomus užsiėmimus.
 
Mankšta – kaip smagus žaidimas
 
Kad mankšta būtų vaikui maloni ir teiktų džiaugsmą, ji turi vykti ramioje, draugiškoje, savitarpio supratimo atmosferoje. Žaidimų taisyklės turėtų būti paprastos ir aiškios. Kartu rekomenduojama užduoti vaikui klausimus: „Ar mokėsi?“ (pvz.: numesti sviedinį iki sienos, peršokti per lazdą).
 
Vaikas paprastai stengiasi parodyti, kad mokės, ir labiau susidomi pratimu. Dažna ikimokyklinukų mankštinimosi forma yra mėgdžiojamieji žaidimai. Vaikas mėgdžioja jam žinomų gyvūnų, daiktų elgesį arba judesius. Šią formą rekomenduojama papildyti pasakojimo vaizdavimu judesiais, pvz., suaugusysis pasakoja, o vaikas iliustruoja rodo: „Bėgame į mišką, renkame kankorėžius, vaikštome sode, skiname obuolius, važiuojame prie jūros, mėtome akmenukus į vandenį.“
 
Žaidimą patartina organizuoti taip, kad vaikas turėtų galimybę laimėti. Nuolatos pralaimėdamas jis praras norą rungtyniauti ir mankštintis. Tačiau jei vaikas nuolatos laimės, jis manys, kad taip bus visada, ir nesieks geresnio rezultato.
 
Neverskime vaikų mankštintis per ilgai
 
Optimalus mankštinimosi laikas – 20-30 min. Šis laikas priklauso nuo vaiko norų, galimybių ir susidomėjimo. Jei tęsiame žaidimą, nekreipdami dėmesio į vaiko nuovargio požymius, jis gali prarasti norą užsiimti šia veikla ateityje.
 
Ir priešingai – kai vaikas nerodo nuovargio požymių ir dar norėtų mankštintis, mankštos laiką galima pratęsti. Kiek kartų kartoti kiekvieną pratimą, ir kiek jis turi trukti, taip pat priklauso nuo individualių vaiko galimybių. Suaugusieji turėtų leisti vaikui pasimėgauti tuo, ką išmoko, ir džiaugtis kartu su juo.
 
Pratimai-žaidimai mažylių mankštelei
 
Pirmuosius pratimus galima atlikti net ir lovytėje, ypač jei vaikutis tingi keltis. Pradėkite nuo kvėpavimo ir labai gero pasirąžymo, kad ištampytumėte visą kūną.Kvėpuoti reikėtų giliai ir lėtai: giliai įkvėpkite, kol suskaičiuos iki 3, sulaikyti kvėpavimą, po to pamažu iškvėpti per suspaustas lūpas. Pratimą kartokite 3 kartus. Įkvėpkite pro nosį ir išpūsti kuo daugiau oro pro burną, tarsi stengiantis pripūsti žaislą. Gyvūnų garsų pamėgdžiojimas, taip pat gali būti puikūs pratimai kvėpavimui, pvz.: karvutės - mūūū, avelės - beee.
 
Pratimas „Daryk, kaip aš!“
Mama ir mažylis stovi lengvai pritūpę. Pratimą pradeda mama rodydama pavyzdį: pirmiausia suplojama delnais, tada kaire ranka suplojama i dešinę koją, p tą patį padaroma kita ranka ir pan. Tada mažylis pakartoja, ką jam rodė mama.
 
Pratimas „Malūnėlis“
Atsistoti suglaustomis kojomis, rankas ištiesti į šalis. Įkvėpiant moti rankomis ratais pirmyn, iškvėpiant atgal.
 
Pratimas „Lanksti nugarytė“
Vaikutis atsistoja, kojytės pečių plotyje, o rankos ant liemens. Pirmiausia į dešinė ir kairę pusę lenkiama galva, paskui tą patį padarome visu kūnu. Sunkesnė pratimo versija: įkvėpiant palenkti liemenį į kairę pusę ir dešine ranka moti aukštyn. Iškvėpiant grįžti į pradinę padėtį. Po to lenkti liemenį į dešinę pusę mojant kaire ranka aukštyn.
 
Pratimas „Pečių raumenų tempimas“
Atsistoti pražergtomis kojomis, vieną ranką pakelti virš galvos, kitą nuleisti prie šono. Iš lėto lenktis nuleistos rankos kryptimi.
 
Pratimas „Siek, kiek pasieksi!“
Vaikutis sėdasi ant grindų, kojas pražergtos į šalis kiek galima daugiau. Viena po kitos rankutėmis „žingsniuojama“ į priekį. Lenkiamasi kuo daugiau į priekį, tačiau neleiskite mažyliui kelti užpakaliuko.
  
Pratimas „Lėktuvėlis“
Mažylis atsigula ant žemės liesdamas ją priekiu. Pakelią kairę ranką ir bando suimti dešinę koją, nugara išsilenkia. Galvą reiki pakelti į viršų. Stenkitės koją pakelti kiek galima aukščiau. Palaikome kelias sekundes, tada lėtai nuleidžiame. Pratimą kartojame kita ranka.
 
Pratimas „Kojos kėlimas“
Atsigulti ant nugaros, kojas ištiesti, rankas priglausti prie liemens. Pakelti dešinę koją, sukti ratuką ir nuleisti. Tą patį atlikti kaire koja.
 
Pratimas „Nykštukai – milžinai“
Atsistoti pražergtomis kojomis, rankas pakelti aukštyn. Iškvėpiant pritūpti (nugara tiesi, rankos ištiestos į priekį), įkvėpiant grįžti į pradinę padėtį.
 
Pratimas „Kojos pirštų siekimas“
Atsistoti pražergtomis kojomis, rankos ant liemens. Iškvėpiant pasilenkti ir rankomis paliesti kairės kojos pirštus. Įkvepiant išsitiesti, rankos ant liemens. Tą patį atlikti prie dešinės kojos.
 
Pratimas „Ritmas“
Mažylis sėdi ant kėdutės. Mama stovi priešais ir ploja melodiją. Vaikutis savo mažomis kojytėmis turėtų jį atkartoti.
 
Pratimas „Plojimas delnais virš galvos“
Atsistoti suglaustomis kojomis, rankas ištiesti į šalis. Įkvėpiant pašokti aukštyn, suploti delnais virš galvos, iškvėpiant grįžti į pradinę padėtį.
 
Pratimas „Rankų tempimas“
Vaikutis sėdi ant kėdės, į rankas paima kamuolį. Mama stovi jam už nugaros. Vaikutis pakelia rankas su kamuoliu virš galvos ir atiduoda kamuolį mamai. Vaikutis trumpam atsipalaiduoja. Tada vėl ištiesia rankas į viršų, suima kamuolį ir nuleidžią jį į priekš.
 
Pratimas „Linksmieji sukiniai“
Vaikas ir mama atsisėda ant grindų vienas kitam nugaromis per rankų ilgio atstumą. Mama apima kamuolį ar kokį kitą žaislą ir pasisukusi į dešinė perduoda į mažyliui. Vaikutis su žaisliuku sukasi į savo dešinė pusė ir perduoda žaislą mamai.
 
Pratimas „Linksmasis futboliukas“
Mažylis atsisėda ant grindų, per kelius truputį sulenkia kojas, o rankutėmis atsiremia į žemę. Mama atsisėda priešais, maždaug 1,5-2 metrų atstumu. Kad paspirtų kamuolį mamai, vaikutis turės atkelti sėdynę nuo žemės, remdamasis į ją rankomis. Po to mama spiria kamuolį mažyliui.
 
Pratimas „Beždžioniukas“
Vaikas stovi, po to pasilenkia į priekį ir rankomis atsiremia į grindis. Rankomis ir kojomis spardo kamuolį, kaip beždžioniukas. Tik jokiu būdu vaikutis neturėtų to daryti ropodamas.
 
Pratimas „Pritūpimas“
Atsistoti pražergtomis kojomis, rankos aukštyn, laikysena tiesi. Įkvėpiant pritūpti, iškvėpiant grįžti į pradinę padėtį.
 
Baigiant makštelę, o taip pat ir tarp pratimų galima padaryti atpalaiduojančių pratimų. Kartais užtenka tiesiog papurtyti rankas ar kojas, kad raumenys atsipalaiduotų. Norint atipalaiduoti labiau reikėtų atsigulti ant nugaros, užsimerkti ir pagulėti. Keletą kartų, lyg tyliai dainuojant dainelę, pakartoti žodžius: „aš linksmas ir smagus, visad greitas ir vikrus“.

Parengė Jurgita Stankūnienė, sveikatos specialistė

Ikimokyklinis.lt logo