Žvarbus vėlyvas ruduo palengva veja žmones iš gatvių. Kas šildosi namuose, kas svečiuose ar jaukiose miesto kavinukėse, o kai kas sumano užsukti ir į teatrą. Tik čia atėjome ne rankų pasišildyti, o pamatyti premjerinio režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio, pastatyto pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee’o Williamso pjesę „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“.

Tennessee Williamsas – žinomas XX amžiaus amerikiečių dramaturgas, kuris, turėdamas stiprų potraukį alkoholiui, narkotikams ir polinkį į depresiją, sugebėjo užkariauti pasaulinę auditoriją ir pelnyti reikšmingiausius to meto teatro apdovanojimus kaip prestižiniai Tony Award, New York Drama Criti’s Circle Award ir Pulitzer Prize for Drama. Pirmą kartą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pastatyta 1955-aisiais, 1958- aisiais kino teatrams buvo pristatytas to paties pavadinimo filmu, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko pasaulinio garso įžymybės Elizabeth Taylor ir Paulas Newmanas. Be abejo, per beveik šešių dešimtmečių senumo kūrinio gyvavimo istoriją, žiūrovams buvo pasiūlyta nemažai pjesės interpretacijų (Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pjesė buvo pastatyta 1983 m.), tačiau vis dėlto sugrįžkime prie to, koks buvo Jaunimo teatro režisieriaus Agniaus Jankevičiaus sumanymas ir kaip jis buvo įgyvendintas.

Pirmasis įspūdis, sugautas spektaklio pradžioje, kiek glumina – virš nuleistos uždangos raudonomis lemputėmis žiba skaičius ,,65“, dešinėje – angliškas žodis ,,come“ (liet. ateikite), kairėje – tarsi pamirštas uždegti ,,well“ (liet.geras). ,,Wellcome“ – tai pasveikinimas, tačiau scenos viduryje stovintis kunigas (akt. Saulius Sipaitis) ne kviečia, o veikiau palydi šventės šurmulio garsuose, laimindamas visus keturis kampus. Šis palaiminimas labai simbolinis – veiksmas vyksta sunkia liga sergančio turtingo medvilnės plantacijos ūkininko (akt. Vytautas Kaniušonis) namuose, kur jo gimimo dienos švęsti susirenka visa patriarcho turto trokštanti giminė. Šventė, įsivaizduojama kaip nuoširdi ir vienijanti, pasirodo esanti tik butaforija, skirta pridengti žmonių tuštybei ir valdžios troškimui.

Itin išmanios veidmainės yra patriarcho, vadinamo Tėtušiu, marčios Mėja (akt. Rasa Marazaitė) ir Margarita (akt. Neringa Varnelytė). Mėja, pasiekti tikslą, t. y. palikimą, siekia gimdydama vaikus, jos įrankiu tapęs ir sutuoktinis – šeimos vyresnėlis Guperis (akt. Aleksas Kazanavičius). Margarita (arba Megė) – atvirkščiai, yra bevaikė, o jos vyras – Tėtušio numylėtinis Brikas – alkoholikas, buvęs sportininkas, vis dar negalintis susitaikyti su šlovės praradimu ir draugo mirtimi. Skurdo bijanti ir nuo nepatenkintų aistrų kenčianti Megė, pasitelkdama paskutinius savo žavesio likučius, mėgina įtikinti, kad jos šeima neyra, o gyvenimą apsimetimu ir pagieža visiems, išskyrus Briką, grindęs Tėtušis pagaliau atmerkia akis ir paklausia: „Ar aš jums netrukdau?“ Juk iš tiesų daugiau nei patriarcho gimtadienis, švenčiamas jo turtų egzistavimas, tuo tarpu pačiam tėvui palengva kalamas karstas, kurio nepastebi ir prabangių namų ponios vaidmenį atliekanti Motušė (akt. Dalia Brenciūtė). „Falšas – tai mūsų gyvenimo sistema“, – vėliau ištaria Tėtušis ir tai labai gerai pateisina patį personažų, įkliuvusių pačių susikurtų gyvenimo sistemų gniaužtuose, elgesį.

Spektaklyje kuriamam dirbtiniam turtingų namų spindesiui gražiai atliepia saikingos scenos dekoracijos. Drabužių parduotuvėse matomi stovai, pergrūsti rūbų paremia pertekliuje skęstančių namų įspūdį, galiausiai veiksmui pasiekus kulminaciją į juos galvas sukiša patys personažai, taip primindami stručio judesį, jie tarsi sugrįžta į savo pagiežos kupinus gyvenimus. Trapus, stiklinis staliukas – dėžė, viduje tarsi užrakinanti visus Briko sportinių pasiekimų trofėjus, visą jo praeitį, kurios pats personažas niekaip nesugeba pamiršti.

Būtent Brikas ir Tėtušis yra sudėtingiausius gyvenimo išbandymus patiriantys, be galo įdomūs personažai, tačiau spektaklyje tai tarsi pradingsta ilguose monotoniškuose jųdviejų monologuose. Tiesa, būtent tada buvo galima susimąstyti, kad šis spektaklis į Pietų Amerikos telenovelę panašus  ne tik veiksmo vieta ar situacija, bet ir ištęstumu. Tačiau kieno tai bėda? Aktorių? Režisieraus? Ar dramaturgo? Su kuo būtent liko nesusitvarkyta? Keistai atrodo pokalbį staiga pertraukiantis kunigas, kuris paprasčiausiai ieško vyrų tualeto. Taip atitraukiamas dėmesys nuo pokalbio, tačiau šitai visiškai nepagyvina nykios dėl veiksmo stygiaus antrosios spektaklio dalies. Tuo tarpu moterų personažai, labiau atsiskleidę pirmojoje spektaklio dalyje, yra ryškūs, nustelbiantys visus vyrus, Megė ir Mėja tikrai įtaigios veikėjos. Dialogai, kuriuose veikia Megė, patraukia taiklia emocija, todėl kitaip nei Briko ir Tėtušio pokalbiuose niekur nepradingsta kalbančiųjų santykis.

Nors kunigo ir buvo palaiminti visi kampai, tačiau gimtadienis vis tiek nešinas giliu šėtoniškumo pradu ir tai puikiai atliepia ne tik ironiška kalba, bet ir groteskiškai kuriama atmosfera. Čia puikiai gelbsti ir chaotiškas muzikinis pasirinkimas – Tėtušiui dainas atliekantys lauko darbininkai, stiprus moteriškas vokalas, apgirtusių šventės dalyvių šurmulys ir daina, skirta Tėtušiui, tinkamesnė buvusiam čempionui. Išnyrantys ausį rėžiantys fortepijono garsai ir gąsdinantys švenčiančiųjų šūksniai, šiek tiek primenantys kniaukiančią katę ir nešantys ne džiaugsmą, o veikiau neapykantą ir neišsipildančius troškimus priminė pačios katės ant įkaitusio skardinio stogo motyvą.

Ir kuris personažas galiausiai buvo ta katė ant įkaitusio skardinio stogo? Megė, save pavadinusi būtent tokia kate? Mėja, savo svylančias pėdas mėginanti gelbėti dovanodama atžalas? Brikas, kuris telaukia „spragtelėjimo“ galvoje ir yra abejingas aplinkai, o gal pats Tėtušis, kurio sukurtas turtas paglemžė meilę jam pačiam? Mums nebūtina šito žinoti, daug naudingiau yra suvokti, kad spektaklis, kalbantis apie Amerikos turtingųjų bėdas ir po šešiasdešimties gyvavimo metų mums netrukdo ir dar yra aktualus bet kurioje šalyje. Aktualus, kaip visuomet aktuali liks kartų konflikto ir socialinės atskirties tema, įdomus kaip žmogaus, stovinčio gyvenimo kryžkelėse pasirinkimas. Taigi groteskiškas „welcome“ į kačių ant įkaitusio skardinio stogo namus.