Aurimo Franko nuotrauka (iš eFoto.lt).

Nuo seno įprasta manyti, kad apuokai ir pelėdos – patys išmintingiausi paukščiai, todėl jų atvaizdai laikomi mokslo ir žinių simboliaus. Nesiimu teigti, kad tai klaida, tačiau pelėdinių paukščių išmintingumo įvaizdį siečiau daugiau su šių paukščių išvaizda ir paslaptingu gyvenimo būdu. Ir tikrai nesiruošiu ginčyti šių paukščių simbolizmo prasmės, nes, mano manymu, kur kas protingesnės varnos nelabai derėtų šiame vaidmenyje. Kodėl būtent varnos?

Aukštas intelekto koeficientas

Kad ir toks faktas. Palyginti neseniai Monrealio McGill universitete, analizuojant ornitologinėje literatūroje aprašytus neįprastų paukščių elgesio atvejus, buvo nustatinėjamas paukščių intelekto reitingas. Išnagrinėjus bei įvertinus apie 2 tūkstančius neįprastų paukščių elgsenos atvejų, buvo pripažinta, kad tarp paukščių aukščiausią intelekto koeficientą turi varniniai paukščiai. Po jų seka vanaginiai paukščiai, sakalai, geniai ir garniai, o putpelės, lėliai ir stručiai atsiduria pačioje sąrašo pabaigoje.

Taigi jau dabar mokslininkai drąsiai teigia, kad varnos protingesnės ne tik už visus paukščius, bet ir už daugumą žinduolių. Jų intelektas pradėtas lyginti ir su beždžionėmis, kurios kaip ir varnos sugeba rasti užduočių sprendimų. Vienas iš geriausių to įrodymų buvo gautas atliekant įvairius eksperimentus. Vieno bandymo metu kelioms varnoms buvo pasiūlyta pasiekti maistą iš siauro indo, į kurį netilpo jų galva. Kaip pagalbines priemones tam šalia indo padėjo vieną tiesų vielos gabalėlį, o kitą su gale išlenktu kabliuku. Viena iš bandyme dalyvavusių varnų iš karto paėmė vielos gabaliuką su kabliuku ir išsitraukė maistą. Bet kur kas labiau nustebino kita varna, kuriai liko tik tiesi viela – ji nesutriko ir paėmusi tiesią vielą sulenkė ją taip, kad gale išėjo kabliukas. Taip šiuo pačios pasigamintu įrankiu ir pasiekė inde esantį maistą.

Varnos sugeba maistą pasiekti ir kitais būdais. Kartą žmonės buvo tokio įvykio liudininkai: kiemsargis šuo gulėjo pievoje ir tingiai graužė kaulą. Ant gretimos tvoros nutūpė varna. Pasižiūrėjo į šunį, nusileido į pievą ir, prisėlinusi prie šuns, timptelėjo jį už uodegos. Iš pradžių šuo tik pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į paukštį. Varna antrą kartą kirto į uodegą. Šįkart šuo pakilo. Nieko nelaukdama varna pakilo nuskrido ant tvoros. Kai šuo atsigulė, paukštis vėl atskrido prie šuns ir kirto į uodegą, o šiam pakilus nuskrido ant tvoros. Ir taip kelis kartus iš eilės. Galų gale šuo neiškentė tokio įžūlaus varnos elgesio, pašoko ir puolė ją. O ta, atrodytų, to tik ir telaukė - apsuko nedidelį ratą, čiupo šuns graužtą kaulą ir nuskrido.

Maistui prasimanyti – automobilis

Dar unikalesnis varnų maisto prasimanymo būdas buvo užfiksuotas Prancūzijoje. Kaip ir visame pasaulyje, lesti ant kelio suvažinėtus gyvūnus plėšriesiems ir visaėdžiams paukščiams yra įprastas dalykas, bet Prancūzijoje būrelis varnų „auką” po automobilio ratais nuvydavo pačios. Jos užpuldavo balandžius ir, atskyrusios vieną iš jų, vydavo taip, kad šis būdavo partrenkiamas pravažiuojančio automobilio. Žuvusį balandį varnos draugiškai sulesdavo.

Automobilius varnos išnaudoja ir kitiems maisto gavimo būdams. Paprastai jei joms reikia praskelti riešutą ar moliusko kriauklę, jos pakyla kuo aukščiau ir meta ant asfalto arba akmens. O štai Japonijoje buvo užfiksuotas nuostabus epizodas, kai vieno iš universitetų miestelyje gyvenančios varnos įsigudrino riešutus gliaudyti su pravažiuojančių automobilių pagalba. Jos atsitūpdavo ant stulpo, šalia sankryžos, ir laukdavo, kol užsidegs raudona šviesoforo šviesa bei sustos automobiliai. Tuomet varna nusileisdavo ant asfalto ir padėdavo riešutą (kai kuriais atvejais numesdavo dar tupėdamos ant stulpo). Tuomet palaukdavo, kol pravažiuojantys automobiliai sutraiškys riešutą, ir vėl, užsidegus raudonam šviesoforo signalui, nusileisdavo ir surinkdavo tokiu originaliu būdu išlukštento riešuto branduolį.

Prijaukintos varnos lengvai dresuojamos ir gali pagal komandą nuimti svečiui kepurę ar atnešti jam šaukštą ar šakutę. O ar kada nors bandėte be rankų nunešti vištos kiaušinį gan dideliu atstumu ir nesudaužyti jo? Sunkiai įsivaizduojamas dalykas, o štai varnos rado būdą, kaip tai padaryti. Jos atsargiai prakala skylutę kiaušinio lukšte, į ją įkiša viršutinę snapo dalį ir apatine prilaikydamos iš apačios grobį snape nusineša kuo toliau, kad galėtų ramiai pasimėgauti turiniu.

Organizuotesnės už žmones

Varnos labai retai veikia pavieniui, o jų komandinis darbas būna daug geriau organizuotas nei žmonių. Pavyzdžiui, jei varnos susiruošia pavogti tą patį kiaušinį, viena erzina lizde tupintį paukštį, taip nukreipdama jo dėmesį, o kita tuo metu kiaušinį ramiai pavagia. O jei paukštis mažesnis už jas ar net jų dydžio, varnos net nesiterlioja, o tiesiog išmeta iš lizdo. Susivienijusių varnų būrys iš lizdo gali ištempti net antį.

Taip pat nustatyta, kad varnų būriai tarpusavy bendrauja ypatinga kalba. Tad nenuostabu, kad jos gali perspėti kitas gentaines apie gresiantį pavojų, susišaukti į būrį ir kartu pulti pasirodžiusį plėšrųjį paukštį ar koordinuoti veiksmus jau minėtų kiaušinių vagysčių atveju. Įdomiausia tai, jog skirtingų šalių varnos nesupranta vienos kitų, nors iš pirmo žvilgsnio karkia panašiai. Tai reiškia, kad jos turi ne tik savą kalbą, bet ir skirtingus šios kalbos dialektus.

Apibendrinant šias situacijas galima teigti, kad viena iš svarbiausių varnų elgesio ypatybių – bailumo nebuvimas, vien tik atsargus aplinkybių įvertinimas. Jos stebi, kas eina, pvz., moteris su pirkinių krepšeliu, vaikas, paauglys ar vyras. Netgi žmogų, kuris nešasi paprastą pagalį, nuo to, kuris nešasi šautuvą, kuo puikiausiai atskiria. Priklausomai nuo to, kas eina ir kiek gali būti pavojingas, atitinkamai elgiasi – arba ramiai tupi ir stebi, arba nuskrenda. Tai ir yra būdingas varnų elgesio bruožas – įvertinti situaciją ir priimti sprendimą. Tad nepykite, jei kas jus pavadins varna – iš tiesų tai ne įžeidimas, o komplimentas.

Lietuvos gamtos fondo informacija