Rébeccos Dautremer

Rébecca Dautremer (g. 1971) – prancūzų dailininkė-iliustruotoja, puikiai žinoma leidybos pasaulyje. Žavėjosi fotografija, todėl pasirinko studijas nacionalinėje aukštojoje taikomųjų menų mokykloje Paryžiuje (ENSAD), tapo grafikos dizainere ir iliustruotoja.

Lietuvos skaitytojams Rébecca Dautremer jau pažįstama iš nuostabių knygų „Sirano‘, „Įsimylėjeliai“, „Princesės, pamirštos ir nežinomos“. Piešiniai šiose knygose turi ne ką menkesnę vertę nei pats tekstas, štai kodėl jos gali būti vadinamos paveikslėlių knygomis, albumais. Abu, teksto autorius ir dailininkas, albumuose dažniausiai būna lygiaverčiai partneriai, papildo vienas kitą. Jūsų dėmesiui interviu su šia talentinga dailininke.

Kas Jums padėjo apsispręsti tapti iliustruotoja?

Jau vaikystėje mėgau piešti, bet man ypač padėjo tėtis. Jis mane užrašė į piešimo mokyklą. Būdama trylikos, sukūriau spalvinimo knygą ir taip uždirbau pirmuosius pinigus.

Rébeccos Dautremer piešinys

Ir jau tada nusprendėte tapti vaikų knygų iliustruotoja?

Visai ne, labiau domėjausi grafiniu dizainu, ypač fotografija. Apie leidybą anksčiau negalvojau, man labai pasisekė, kad susitikau su Gaultier Languereau leidykla.

Labai gerai sutariau su leidyklos meno vadove, man, tik baigusiai meno mokyklą, ji patikėjo iliustruoti vieną, vėliau ir antrą albumą... Pamatę, kaip dirbu, mane susirado kiti leidėjai ir taip po truputį užsimezgė bendradarbiavimas. Prisipažinsiu, ilgai šioje srityje jaučiausi visiškai žalia, o šiandien galiu tvirtinti, kad esu iliustruotoja ir kad tai yra mano pagrindinis užsiėmimas.

Kaip iliustruojama knyga ?

Dažniausiai iliustruoju kitų rašytas knygas. Paprastai leidėjas perskaito scenarijų ir ieško kelių (dažniausiai dviejų trijų) iliustruotojų. Galiausiai pasirenka. Tarkim, jis man paskambina ir klausia, ar tai mane domintų, aš sutinku, susitinkame aptarti. Visų pirma perskaitau tekstą. Pavyzdžiui, iliustruoju istoriją apie vilkus. Koks bus mano herojus? Turiu rinktis: plonas, storas, mažas, didelis? Bandau išryškinti ypatumus, kad padaryčiau kuo originalesnį vaizdą. Paveikslėlio stilius pasirinktas, jau „turiu“ savo personažą...

Ir tai tik pradžia ?

Taip. Tada mažai miegu…ir po trijų mėnesių baigiu piešinius knygai. Perduodu juos leidėjui, jis nuskenuoja ir knyga paruošta, bet tai nereiškia, kad ja jau galima prekiauti.

Rébeccos Dautremer piešinys

Kokie yra terminai ?

Paprastai knygos prekybą būtų galima pradėti jau kitą mėnesį, bet jeigu jas spausdina, tarkim, Azijoje tuomet, atsižvelgiant į knygų apimtį ir svorį, jas gabena jau nebe lėktuvu, o laivu, tai užima gana nemažai laiko. Galima sakyti, jog prabėga visi metai nuo pradžios iki akimirkos kai knyga atsiranda knygyne.

Ar dar dirbate ką nors, be iliustravimo ?

Ne, man pasisekė, kad galiu gyventi iš profesijos, kurią mėgstu. Ne kiekvienam iliustruotojui tai pavyksta.

Kodėl ?

Reikia parduoti daug egzempliorių, bent 5000, jei ne, pragyventi yra sunku.

Kiek knygų iliustruojate per metus ?

Vidutiniškai tris keturias.

Kokios Jūsų knygos buvo perkamiausios ?

Dviejų knygų, t.y. Princesių ir Įsimylėjelių, šią pati parašiau ir iliustravau, parduota 200 000 egzempliorių, bet tai išskirtinė sėkmė.

Rébeccos Dautremer piešinys

Ar dar kokių knygų, be šitos, esate parašiusi ?

Ne, apskritai nesijaučiu rašytoja. Jeigu jaučiu įkvėpimą - rašau, jei ne, tai ne. Man dažnai rašo mano vyras Taï-Marc Le Thanh.

Kurie susitikimai Jums įsiminė?

Žinoma, pirmasis, su Gaultier Languereau meno vadove. Ji buvo man tokia kantri ir ištikima! Šiandien šioje leidykloje turiu didelę kūrybos laisvę. Aišku, susipažinau ir su kitais leidėjais bei jų darbo metodais. Smagu susitikti ir su iliustruotojais, čia niekas nesistengia dominuoti, ir tai yra puiku.

Kiti žmonės, tai autoriai su kuriais dirbu. Patiko dirbti su Philippe Lechermeier, kūrėme Princesių albumą, šis bendradarbiavimas mane labai praturtino. Jis nusiuntė savo tekstą Gaultier Languereau leidyklai, o ši pasiūlė man iliustruoti. Kartu kūrėme knygos stilistiką, prie kai kurių personažų norėjau prisidėti ir aš. Šis autorius moka išklausyti.

Puikiai sekasi kurti ir su Taï Marc Le Thanh. Su juo padarome albumo visumą, nuo teksto iki paveikslėlių.

Turbūt ne visada taip paprasta dirbti su autoriumi?

Iš tikrųjų ne visada, priklauso nuo žmogaus. Kai kurie nesutinka iš naujo peržiūrėti tekstą, nenori nieko keisti, kiti linkę išklausyti. Vieni turi aiškią iliustracijų viziją, kiti viską patiki dailininkui.

Rébeccos Dautremer piešinys

Kokią techniką labiausiai mėgstate?

Daugiausia dirbu su guašu, smulkiai tapau ant akvarelinio popieriaus, jį šiek tiek ištepu aliejumi, kad suintensyvinčiau spalvą. Mėgstu didelio formato popierių.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Vis mažiau domiuosi tuo, ką veikia kiti iliustruotojai. Mane labai įkvepia fotografija, turiu kalnus fotografijos knygų, peržiūriu kadrus, spalvas, šviesas. Įkvėpimo semiuosi ir iš kino, stengiuosi dirbti kaip fotografė – apmąstau kompoziciją, fono gilumą, naudoju miglotus kontūrus... Tikrai labai mėgstu fotografiją, turiu škicų knygelių, jose klijuoju savo nuotraukas, vartau tas knygų krūvas, staiga tik o! pamatau kokį paveiksliuką... Bet galiausiai geresnį vaizdą sukuriu teptuku, ne fotoaparatu.

Ar Jums patinka skaityti ?

Taip, labai, bet, deja, visai neturiu tam laiko: darbas, vaikai…

Ar jau pasirodėte televizijoje ?

Ne, visų pirma nemėgstu televizijos, būtų nejauku…jausčiausi lyg avis prieš vilką.

Rébeccos Dautremer piešinys

Ar galėtumėte išskirti iš visų savo knygų mėgstamiausią?

Ne, man visada įdomiausia ta, kuri dar bus.

Kodėl nekuriate knygų patiems mažiausiems?

Jei atvirai, man tai nuobodu, mėgstu piešti sudėtingesnius piešinius.

Kas yra ištikimiausi Jūsų skaitytojai?

Pirmiausia, žinoma, vaikai. Jų atsiliepimai dažnai yra labai nuoširdūs. Pagal Įsimylėjelius moksleiviai du kartus pastatė teatro pjesę, sykį dalyvavau pristatyme, jų interpretacija pranoko knygą. Tai labai sujaudino. Kitąsyk sutikau aštuonmetę mergaitę, kuri mokėjo mintinai visą princesių knygą: visas nuorodas, žinutes, puslapių numeraciją. Tai buvo jos mėgstamiausia knyga.

Vis dėlto knygų mugėse daugiau nei pusė mane aplankančių yra suaugusieji, ir nebūtinai tėvai. Daugybė jų kolekcionuoja vaikų knygas. Kai kuriu knygą, visuomet bandau pasiūlyti keletą skaitymo būdų, mažų užuominų tėvams. Galvoju apie save, kai nuobodžiaudama skaitau knygas vaikams, o taip dažnai nutinka! Kad ir kaip būtų, tikiu, jog mano piešiniai yra aiškūs ir suprantami tiek dideliems, tiek mažiems.

Iš prancūzų kalbos vertė ir parengė Ona Kvašytė