LR Konstitucinis Teismas apibrėždamas viešąjį interesą teigia, kad tai ne bet kuris teisėtas  asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, saugomas ir ginamas Konstitucijos, bei kad tokioms vertybėms priklauso aplinka, gamta ir kultūros paveldas. Tačiau nei dėl šių vertybių išsaugojimo, nei dėl visuomenės teisės ginti viešąjį  interesą nėra iki galo sutariama. Galbūt todėl Lietuvoje stringa Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTO EEK) Orhuso konvencijos įgyvendinimas ir visuomenės teisėms reikšmingų ES direktyvų nuostatų perkėlimas į Lietuvos teisyną.

Dar 2008 metais valstybių Orhuso konvencijos šalių trečiasis susitikimas pritarė Atitikties Orhuso konvencijai komiteto išvadoms dėl Lietuvos teisės aktų neatitikties Konvencijai. Komitetas, Kazokiškių bendruomenės bylos dėl regioninio sąvartyno pagrindu  ištyręs, kaip Lietuva įgyvendina Konvencijos nuostatas, Lietuvos įstatymuose tuomet aptiko prieštaravimų, dėl kurių  Lietuvoje visuomenės nariai negali tinkamai įgyvendinti Konvencija jiems suteiktų teisių. Buvo priimtas sprendimas dėl būtinybės atitinkamai taisyti Lietuvos įstatymus.

Tačiau dėl Orhuso konvencijos veiksmingesnio įgyvendinimo  Lietuvoje nesusitarta iki šiol. Apie priežastis, dėl kurių stringa Konvencija, kalbėta ir praėjusiais metais gruodžio 8 dieną Seime vykusioje Seimo žmogaus teisių komiteto ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos konferencijoje „Viešasis interesas ir žmogaus teisės sprendžiant aplinkos klausimus“. Apie Orhuso konvenciją, visuomenės interesus aplinkos srityje ir landas korupcijai Lietuvos įstatymuose pasakoja kultūrologė, tarptautinė kultūros paveldo apsaugos ekspertė – ICOMOS narė Jūratė Markevičienė.

Kas yra Orhuso konvencija? Kokie yra pagrindiniai jos tikslai?

Orhuso konvencija – viena specifiškiausių konvencijų. Dauguma kitų saugo vieną ar kitą objektą, pavyzdžiui, laukinę gamtą, žmogaus sveikatą, kultūros paveldą... Tuo tarpu Orhuso konvencija yra unikali tarptautinės teisės priemonė – užuot gynusi pačią aplinką, ji suteikia kiekvienam visuomenės nariui pagrindą ginti savo teisę gyventi švarioje ir kokybiškoje aplinkoje.

Ši konvencija išplaukia iš pamatinės žmogaus teisės į gyvybę, tačiau čia turima galvoje ne apskritai teisė tiesiog išlikti gyvam, nesvarbu, kokiomis sąlygomis, tačiau teisė gyventi visavertį gyvenimą. Ši konvencija suteikia visuomenei tris pagrindines teises: gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant valdžios sprendimus dėl aplinkos ir teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Pavyzdžiui, pagal Konvenciją turiu teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos, tačiau man valdžia gali ir neleisti dalyvauti, tarkime, laiku nesuteikdama reikiamos informacijos, pirma priimdama susitarimus su privačiais investuotojais, o tik po siūlydama visuomenei pasvarstyti susitarimui reikalingus teisės aktus.

Jeigu toks teisės aktas gali būti žalingas aplinkai, gyvenimo kokybei, visuomenė pradeda protestuoti. Tuomet iš valdžios rūmų ir verslo struktūrų pasipila kaltinimai, esą visuomenė trukdo investicijoms, gyvenimo naujovėms. Ypač „piktinamasi“, kodėl visuomenė „prakalbo paskutinę akimirką“, kai pinigai jau investuoti, o sprendimų projektai mirgėte mirga valstybės tarnautojų pritarimo parašais. Drauge kukliai nutylima, kad žmonės tiesiog nežinojo, nes nebuvo tinkamai ir teisingai informuoti. 

Lietuvoje Orhuso konvencija galioja nuo 2002 m. balandžio 28 d. kaip Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, o nuo 2005 m. vasario 17 d., kai Konvencijos šalimi tapo Europos Sąjunga – ir kaip Lietuvai privalomas ES tarptautinis įsipareigojimas. Tačiau 2008 metais visos nuostatos į Lietuvos įstatymus dar nebuvo perkeltos. Kokia yra dabartinė situacija?

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimo ratifikuotos konvencijos turi įstatymo galią, todėl jų nuostatos turi būti taikomos tiesiogiai, ypač tuomet, kai žemesnio lygmens įstatymai bei kiti teisės aktai joms prieštarauja. Tą nesyk išaiškino Konstitucinis Teismas. Tačiau, atrodo, kad su Konstituciniu Teismu iš esmės nesutinka Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas: daugybėje jo nagrinėjamų bylų visuomenei pripažįstamos ne Konvencijos suteiktos teisės, bet jų suvaržymai, įteisinti Vyriausybės nutarimais ar net, tarkime, aplinkos ministro įsakymais... Taip pat tiesiogiai taikomi ES reglamentai ir sprendimai. Kas kita – direktyvos. Jas privalu perkelti į nacionalinius įstatymus. Tačiau jei valstybė narė neperkelia direktyvos laiku arba perkelia netinkamai, ji apskritai netenka teisės taikyti įstatymų, kurie neatitinka šios direktyvos nuostatų. Tokiu atveju visuomenė bylose prieš valstybę turi teisę tiesiogiai remtis direktyva... Visa tai nesyk yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Deja, Lietuvos teismų, ypač administracinių, praktikoje matyti visai priešinga nuomonė...

Į Jūsų klausimą norėtųsi atsakyti klausimu: o kodėl mums visose srityse nesiseka įgyvendinti demokratijos? Priežastys bendros, sisteminės... Viena iš jų – vykdomosios valdžios (taip pat ir savivaldybių) institucijų nenoras tartis su visuomene.

Mano giliausiu įsitikinimu, mūsų šalyje daugelio konfliktų pavyktų išvengti, jei būtų bandoma iš anksto kalbėtis su žmonėmis, diskutuoti dėl galimų alternatyvų. Tarkime, kodėl Kazokiškių sąvartyno vieta buvo parinkta be viešų diskusijų. Juk tariantis iš anksto tikrai būtų pavykę rasti tinkamesnę vietą, ir  taip išvengti viso šio didelio tarptautinio skandalo..

Neatsitiktinai tiek Orhuso konvencijoje, tiek atitinkamose ES direktyvose yra nustatyta, kad diskusija su visuomene turi būti pradinio etapo, kol dar nėra priimti jokie sprendimai. Juk tik tada galima tartis, kalbėtis dėl įvairių alternatyvų, teikti siūlymus, pasverti visus „už“ ir „prieš“. Paprasčiau ieškoti kompromisinio susitarimo, kai dar nėra pradėta investuoti į projektus. Sprendimai dėl teritorijų planavimo, dėl plėtros reikalauja didelių investicijų. Tačiau pagal Lietuvos teisės aktus pirminiai susitarimai tarp verslo ir valdžios institucijų vyksta už uždarų durų, tylomis priimama nemažai „įvadinių“ (nesvarbu, kad ne visai teisėtų) sprendimų... Ir tik po to, paskutiniame etape, pagaliau pradedama „tartis“ su visuomene. Tuo metu verslininkai jau būna daug investavę, gavę aibę valdžios pritarimų. Ir  staiga, beveik ties plėtros projekto finišu, galutiniame etape, įleidžiama visuomenė, kuri pareiškia, kad viskas buvo neteisingai, netgi neteisėtai padaryta. Verslininkai pagrįstai įniršta ir ima kaltinti anaiptol ne valdžios institucijas (kurios viską leido), bet tik... visuomenę. Kyla klausimas, kam naudingi tokie didžiuliai visuomenės supriešinimai, konfliktai?  

Dar 2008 m. valstybių Orhuso konvencijos šalių sprendime dėl Lietuvos pasakyta, kad visuomenės dalyvavimas paskutiniame, o ne pradiniame sprendimų priėmimo proceso etape neatitinka Konvencijos. Jis prieštarauja ir ES direktyvoms. Tačiau šiuo metu Seime įregistruotas naujas Teritorijų planavimo įstatymo projektas, o ten vėl įrašytas tas pats paskutinis etapas. Argi projekto autoriai nežino Orhuso konvencijos, ES aplinkos teisės? Turėtų žinoti, jei ėmėsi tokio projekto, labai gerai žinoti.

Tada kyla klausimas: ar specialiai norima tokių konfliktų? Juk tai visus išvargina, visus nualina, juk visuomenė visai nesiveržia kariauti. Tačiau ji turi teisę gyventi sveikoje, kokybiškoje aplinkoje.

Lietuvoje plačiai taikomas ir kitas būdas išvengti visuomenės „kišimosi“ – didelių projektų susmulkinimas (vadinamasis „suraikymas“), kiekvieną dalį pateikiant kaip atskirą „mažą ir nekaltą“ projektą, kuris aplinkai nekenkia. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir Europos Komisija nesyk yra pripažinę jo neteisėtumą. Tačiau Lietuvos administraciniai teismai jį nuolatos taiko, atmesdami bet kokias visuomenės teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, nes esą projektai per maži, todėl nei Orhuso konvencija, nei kita ES aplinkos teisė jiems netaikytina. Statybų įstatymas ir netgi Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymas apskritai nesuteikia visuomenei teisės dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos. Ši teisinė Lietuvos nuostata taip pat prieštarauja Konvencijai bei direktyvoms, kuriose kalbama apie visas veiklas, kuriomis keičiama aplinka ir kuriai reikia valdžios leidimų. 

Teigiate, kad valdžios nepaisymas Orhuso konvencijos sukelia konfliktiškų situacijų visuomenėje. Tačiau ar galima teigti, kad toks konvencijos pažeidinėjimas yra sąmoningas valdžios ir verslo interesų suokalbis, už kurio slypi milžiniškos pinigų sumos?

Nežinau, ar tikrai taip, tačiau ką byloja Lietuvos korupcijos indeksas? Tarptautinio skaidrumo organizacijos atlikti tyrimai aiškiai parodo, koks didelis procentas žmonių Lietuvoje yra linkę duoti ir imti kyšius...

O matant keistus mūsų teisėkūros ir administracinių teismų praktikos vingius, kurie prieštarauja ir Konvencijai bei ES direktyvoms, ir ES Teisingumo Teismo praktikai, tikrai ima kirbėti tokios nelinksmos mintys.

Kokių pokyčių reikia Lietuvos teisinei sistemai, kad Orhuso konvencija pradėtų normaliai funkcionuoti mūsų šalyje?

Po 3-iojo valstybių Orhuso konvencijos šalių susitikimo 2008 m., kai buvo priimtas sprendimas, kad Lietuva turi keisti savo įstatymus, Ministras Pirmininkas sudarė darbo grupę toms pataisoms, kurios buvo reikalaujamos pagal 3-iojo susitikimo sprendimą. Aš irgi buvau toje darbo grupėje. Buvo parengtas darbo planas, Vyriausybė nutarimu jį patvirtino, tačiau kas įgyvendino, o kas ne... Pavyzdžiui, Kultūros ministerija turėjo pateikti Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo pataisas, kuriomis užtikrintų visuomenės dalyvavimą. Tačiau iki šiol to nėra padaryta, netgi projektas neparengtas, nors kitos šio įstatymo pataisos Seime įregistruotos.

Konferencijoje „Viešasis interesas ir žmogaus teisės sprendžiant aplinkos klausimus“ Seime minėjote, jog daugelis Lietuvos įstatymų reglamentuojančių įvairius poveikio aplinkai aspektus, kryptingai neatitinka Orhuso konvencijos ir susijusių Europos Sąjungos direktyvų. Kokių veiksmų buvo imtasi, kad  šie nesuderinamumai būtų pradėti likviduoti?

Kalbama apie visus aplinkos pokyčius, kad visuomenė galėtų dalyvauti, kai vienaip ar kitaip yra keičiama aplinka. Tai yra daug platesnis procesas. Vėliau, visuomenei pradėjus protestuoti dėl netinkamo Konvencijos įgyvendinimo, o Valstybinei kultūros paveldo komisijai atlikus išsamų tyrimą dėl Orhuso konvencijos taikymo, kai kurių Seimo komitetų iniciatyva Ministras Pirmininkas 2009-04-22 potvarkiu Nr. 150 sudarė dar vieną darbo grupę, kurios vadovu buvo paskirtas teisininkas Kęstutis Čilinskas. Grupė, kurios narė buvau ir aš, turėjo išsamiau patikrinti Lietuvos įstatymų atitiktį Orhuso konvencijai.

Šioje darbo grupėje buvo labai gera „galių“ pusiausvyra, nes pusę jos sudarė visuomenės atstovai arba nepriklausomi ekspertai. Juk paprastai įtraukiami vienas ar du, ir tada jie nieko negali padaryti su dideliu valstybės tarnautojų būriu, nes 1–2 balsai nieko nelemia. Tada traukiasi visuomeninės organizacijos iš įvairių darbo grupių vien todėl, kad realiai jos nieko ten negali padaryti. O čia sąrašas buvo sudarytas pusiausvyros principu, ir iš tikrųjų ta darbo grupė sėkmingai dirbo. Iš pradžių atrodė, kad Aplinkos apsaugos ministerijos žmonės, sakyčiau, bandys dirbti „įprastu būdu“, bet K. Čilinskas pirmo posėdžio metu pasakė, kad reikia sudaryti darbo grupės reglamentą, jį patvirtinome, dirbome pagal jį nusistatėme balsų daugumą konkrečiam sprendimui, ir šitaip dirbome.

Tada vienas kitas ministerijų atstovas visai nustojo dalyvauti, o su kitais atsirado bendra kalba ir supratimas. Mes visų įstatymų neišanalizavome, nes jų paprasčiausiai labai daug. Tačiau, juk kai ieškai sprendimo, visada jį ir randi. Pvz., kai reikia parinkti Kazokiškių sąvartynui tinkamą vietą. Ji buvo parenkama labai uždarai, o dalyvavę valstybės tarnautojai apie tai, kad ten yra pasaulio paveldo vietovė Kernavės rezervatas, o visai šalimais gyvena žmonės, visai... pamiršo.

Lygiai taip pat ir Lazdynų atliekų deginimo gamykla. Kada ruošiamas strateginis poveikio vertinimo planas iš užsakovo, investuotojo, gaunami vieni rezultatai, o kai padaromas visuomenės, nepriklausomas, įvertinimas - visai kiti. Tie įvertinimai brangiai kainuoja ir visuomenė ne visuomet pajėgi atlikti tokius projektus.

O kaip šie įvertinimai turėtų ar galėtų būti atliekami?

Ekspertams parinkti tiktų atsitiktinė kompiuterinė atranka, kaip JAV prisiekusiųjų atrankos... Tuomet investuotojas mažiau galėtų paveikti ekspertus. Ekspertas galbūt bus mažiau suinteresuotas dirbti verslininko naudai, nors nuo korupcijos nepabėgsi, bet visgi tai yra saugiklis..

Dabar Lietuvoje vykdant statybas specialiąją ekspertizę turi užsakyti statytojas ir pats ją apmokėti. Jei jam ekspertizė nepatiks, remdamasis įstatymais, jis gali nusisamdyti kitą ekspertą. Tai kokia gali būti ekspertizė, jei ji yra perkama statytojo, ir jis pateikia ir nutyli tai, ką jis nori nutylėti?

Kokius Orhuso konvencijos pažeidimo, aplinkosaugos įstatymų apėjimo pavyzdžius galėtumėte konkrečiai įvardinti?

Lietuvoje žaidžiama dydžiais. Geras  pavyzdys – žymieji Klaipėdos stiklainiai. Suprojektuoti pastatą 29,99 m, nes 30 m pastatai jau aukštybiniai,  jiems taikomi kiti reglamentai. Tai kas tą 1 cm jiems priskaičiuos? Jis, atleiskit, netyčia suklydo. Įstatymas sėkmingai apeitas, visi puikiai tai supranta. Kita vertus, kiekvienas eilinis žmogus pažvelgęs į projektą, mato šešis cilindrinius namus, o Vyriausiasis administracinis teismas nutaria, kad namas yra... vienas, nes visi šeši cilindrai turi bendrą požeminį garažą. Tačiau bendras požeminis garažas yra ir po Gedimino prospektu. Ar tai reikšia, jog visi aplinkiniai pastatai irgi vienas namas? Perkėlus kai kurias (iki šiol tikrai ne visas) ES „Poveikio aplinkai vertinimo“ direktyvos nuostatas  į mūsų Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įstatymą, numatyta, kad poveikio vertininimas gali būti taikomas gyvenamajai statybai – nuo 5 aukštų. Tačiau 4 aukštų namais galima užstatyti daug tankiau ir intensyviau negu 8 aukštų bokštu. Poveikis aplinkai irgi bus didesnis, tačiau vertinti nebereikės, nes namai – tik 4 aukštų.

Į šį įstatymą visai neperkelta ES direktyvos  3 priedas „Kriterijai“. Privalomai reikia vertinti tik didžiulius objektus, o dėl kitų – vertinimas pasirenkamas . Pasirenkamos rūšys, nurodytos  2 priede, kurį pagal direktyvą privalu taikyti kartu su 3 priedo (kriterijais), pavyzdžiui, e: poveikiu paveldui, vieta, kurioje yra objektas, nes vienoje vietoje gali būti ir didesnis objektas mažą poveikį daryti dėl įvairių ypatumų. Pvz., teritorijos, šiukšlių aikštelė gali daryti vienokį poveikį laukuose ir kitą daugiabučių namų kiemo viduryje. „Kriterijų“ priedas į Lietuvos įstatymus apskritai  nėra perkeltas, nežinia kodėl. O gal todėl, kad kuo daugiau plėtros projektų išvengtų poveikio aplinkai vertinimo ir visuomenės dalyvavimo?

Tačiau neseniai Seime vykusioje ir jau minėtoje konferencijoje daugelis teisininkų pripažino, jog buvo padaryta klaidų ir kad jų ateityje stengsis išvengti. Ar šiuo konkrečiu atveju tikite, jog iš klaidų jau yra mokomasi?

Visų pirma nemanau, kad tai klaidos. Kai yra rengiamas įstatymas, būtina modeliuoti veiklas.. Kiek tenka susidurti su Aplinkos ministerijos darbuotojais, nuolat prašau, padarykite Teritorijų planavimo įstatymo veiklų ir veikų schemas. Juk kaip susiklostys veiklos, iš jų ir matysis, kas ką veikia. Iš įstatymo teksto galima tą nustatyti, bet tada reikia labai skrupulingai skaityti kiekvieną sakinį, suvedinėti. Schemose tai atsiskleidžia daug aiškiau, todėl lieka mažiau apėjimų ir landų korupcijai. Tokios akivaizdžios schemos labai padėtų politikams,  priimti tikslingus sprendimus, nesuklysti.

Pamenu, kai buvo priimtas garsusis įstatymas dėl žemės perkėlimo, kai žemė buvo padaryta „kilnojamuoju turtu“. Įstatymas, rodos, galiojo labai trumpai, gal apie 1,5 mėn., nes išsiaiškinta, jog jis buvo antikonstitucinis. Per tą trumpą laiką, kas norėjo ir iš anksto žinojo, spėjo perkelti  savo žemę iš blogų žemių į kur kas geresnę.. Kiti, kol tai sužinojo, įstatymas buvo panaikintas... Nemanau, kad tai galėtų būti laikoma klaida. Tačiau skubotumo tikrai būta.

Bet ar galimos kokios nors Orhuso konvencijos nesilaikymo nuobaudos?

Na, šaliai didelė gėda, jei ji nevykdo savo tarptautinių priedermių. Savu ruožtu šalis galėtų nubausti atskirus pareigūnus.  Beje, tokios atsakomybės klausimą neseniai nurodė Konstitucinis teismas, kalbėdamas apie studijų reformos konstitucingumą. Europos Komisija gali taikyti sankcijas dėl direktyvų neperkėlimo arba netinkamo perkėlimo į nacionalinius įstatymus... ES Teisingumo Teismas nesyk yra išaiškinęs, kad jei nėra perteikiamos direktyvos nuostatos laiku arba jei jos perkeliamos netinkamai, taip pat visuomenės visose bylose prieš valstybę galima tiesiogiai remtis direktyva. O valstybė neturi teisės naudotis įstatymais, į kuriuos laiku nebuvo perkelta direktyva.

Ir mūsų Konstitucijoje numatyta, kad ES teisė yra prioritetinė, o visuose teismuose parašyta, kad būtina remtis ES Teisingumo Teismo praktika. Tuo nėra remiamasi. Lietuvoje ir toliau  taikomas Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įstatymas, nors 3 priedas „Kriterijai“ nėra perkeltas. Lygiai tas pats būtinas pradinis etapas, pas mus taip ir liko paskutiniu, nes tuomet visuomenei legva pasakyti, kad ji tiesiog pavėlavo...

Tai vėlgi yra prieštaravimas. Tokių yra nemažai. Turėtų būti kažkokia nepriklausoma jėga, kuri tai priverstų daryti. Kalbant apie tą pačią K. Čilinsko grupę, ten buvo sudarytas didžiulis veiksmų planas, vėliau aiškinamasis raštas, visa tai buvo perduota Vyriausybei, kur guli jau dvejus metus...

Atrodo, kad pataisos daromos tik tuomet ir tiktai tiek, kiek Europos Komisija spaudžia dėl direktyvų. O dėl Konvencijos – skundai Atitikties komitetui irgi veiksminga priemonė, kaip patvirtina Kazokiškių bendruomenės skundas dėl pažeistų visuomenės teisių projektuojant sąvartyną...

Ar dar yra Europoje kitų šalių pavyzdžių, kuriose nesilaikoma Orhuso konvencijos?

Daug šalių skundžiasi, kad jų šalyje pažeidžiama viena arba kita Orhuso konvencijos nuostata. Neseniai Atitikties komitetas atliko didžiulį tyrimą: nemažai visuomeninių organizacijų apskundė Europos Sąjungą būtent dėl Europos teismų praktikos, mat visuomenei buvo visai užkirstas kelias kreiptis į teismus. O pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės valstybės tarptautiniai įsipareigojimai apima ne vien teisėkūrą, bet ir teisėsaugą, ypač teismų praktiką. Todėl Lietuva nepagrįstai tyli apie savo teismų praktiką ir neteisėtai atsisako viešai nagrinėti šios praktikos atitiktį Lietuvos priedemėms pagal Orhuso konvenciją.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, panašiai kaip mūsų administraciniai teismai, laikėsi nuostatos, kad visuomenės narys gali kreiptis į teismą pagal Orhuso konvenciją tik dėl savo pažeistų subjektinių teisių (vadinamoji „Plaumano taisyklė“). Atitikties komitetas 2011 m. pripažino, jog tęsdama teismų praktiką, kuri iš esmės atima iš visuomenės teisę kreiptis į teimus, ES neatitiks Orhuso konvencijos. Tyrimui dar vykstant, Europos Teisingumo Teismas iš esmės peržiūrėjo „plaumaniškąją“ praktiką – 2011 m. sprendimai visuomenės, ypač visuomeninių organizacijų reikalavimo teises pripažino. Tačiau Lietuvos administracinių teismų praktikoje ir toliau teigiama, kad tuo atveju, kai Lietuvos įstatymai prieštarauja Konvencijai, turi būti taikoma anaiptol ne Konvencija...    

Tačiau kaip įrodysiu, kad mane žeidžia lokių, drugelių arba pakalnučių išnykimas, iškirsti seni medžiai, suniokotas gražus istorinis kraštovaizdis? Juk fiziškai man nuo to nė kiek ne blogiau. Netgi požeminio garažo keliamos taršos poveikio būtent sau neįrodysiu, būtent mano įkvepiamų dulkių kiekio ir jų padarytos žalos nepaskaičiuosiu. Gindama aplinką, visuomenė gina būtent viešąjį interesą. Orhuso konvencijoje tokias teises ir suteikia, neatsitiktinai joje kalbama ne apie fizinius asmenis, bet apie visuomenę ir jos narius.Tuo tarpu, jei asmeniškai patiriu žalą, galiu kreiptis į teismą be jokios Orhuso konvencijos, pavyzdžiui, tuomet, jeigu įvyktų radiacinė avarija, ir mane tiesiogiai paveiktų spinduliuotė, arba užstačius mano namo langus, namas imtų pūti, o aš sirgti, galėčiau į teismą kreiptis dėl žalos atlyginimo kaip privatus asmuo. Tuomet veikia  kiti įstatymai, taip pat ir baudžiamoji teisė. Tačiau visuomenės dalyvavimas pagal Orhuso konvenciją ir minėtas ES direktyvas yra viešojo intereso gynimas, o iš Lietuvos visuomenės šį teisė visiškai atimta. Taigi neatitiktis akivaizdi...

Ar yra teigiamų poslinkių šios konvencijos įgyvendinime ir ko reikia, kad Orhuso konvencija teiktų realią naudą žmonėms?

Tie teigiami poslinkiai priklauso nuo valios įgyvendinti teisingumą. Ką galiu galvoti, jei  Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas viešai teigia, kad su Orhuso konvencija viskas gerai, o Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje teigiama, jog Orhuso konvencija apskritai nėra ES tarptautinė sutartis, todėl ES aplinkos teisė netaikytina?

Arba kai tą patį Konvencijos straipsnį abu šie teismai aiškina visiškai priešingai, nors administraciniai teismai privalo vadovautis ES Teisingumo teismo praktika. Arba, kai Konstitucinis Teismas kalba apie konvencijų viršenybę ir tiesioginį taikymą, o administraciniai teismai su tuo iš esmės nesutinka?

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „Pagal Konstituciją negalima
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų
apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat, kad teismas,
spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu
būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors
Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia
asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas
sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos
Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina
Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų
paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą
vykdančios institucijos, konstitucinė samprata“. Galioja ir visuotinis
principas, kad teisė negali kilti iš neteisės.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata“. Galioja ir visuotinis principas, kad teisė negali kilti iš neteisės.

Gal būtų kitaip, jei įsiteisėjusios teismų nutartys taptų viešo tyrimo ir diskurso objektu, kaip yra daugelyje pasaulio šalių. Teismo nutartis, kaip ir įstatymus reikia vykdyti, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jų negalima viešai nagrinėti.

Jei atsirastų bent keletas  teisininkų, kurie gintų viešąjį interesą, tokių teisininkų kaip K. Čilinskas, tikrai būtų lengviau. Orhuso konvencija – tai mūsų visuomenės problemų atspindys. Turi būti rimtas sisteminis lūžis, norint pasiekti konkrečių rezultatų aplinkos srityje. Bet, kita vertus, jei mums pavyktų kažko pasiekti bent vienoje srityje ir pritaikyti bent vieną originalų ir visuotinai pripažintą mechanizmą, galbūt situacija keistųsi ir kitose srityse.

Kalbino Dalia Rauktytė