Švenčiausiasis Jėzaus vardas
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Apie Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą
„Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą“ (Mt 1, 18-25)
Švenčiausiasis Jėzaus Vardas visada buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau tik XIV a. pradėtas minėti liturgijos apeigose. Šv. Bernardinas Sienietis († 1444), padedamas kitų brolių, ypač Alberto Sarteaniečio († 1450) ir Bernardino Feltreniečio († 1494), su dideliu užsidegimu skleidė šį pamaldumą, kol pagaliau oficialiai buvo įsteigta liturginė šventė. Pirmiausia 1530 metais popiežius Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui per šv. Mišias ir Liturgines valandas švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Toliau plintant šiam pamaldumui, 1721 metais popiežius Inocentas XIII suteikė šią galimybę ir visai Katalikų Bažnyčiai. Ši šventė būdavo minima pirmąjį sausio sekmadienį, dabar, popiežiui Jonui Pauliui II atnaujinus Romos mišiolą, yra nustatyta sausio 3 d.
Tardami vardą, mąstome ne apie žodį, bet apie asmenį, kurį tuo žodžiu pavadiname. Mesijas savo žemiškojo gyvenimo metu nešiojo Jėzaus (aram. Yeshoua – „tas, kuris išgelbsti“) vardą, kurį suteikė Juozapas, po to, kai Dievo angelas jam sapne tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
Jėzaus vardas reiškia "gelbėtojas", "išganytojas". Evangelistai, Apaštalų darbai, apaštaliniai laiškai daugybę kartų cituoja Jėzaus vardo reikšmę ir galią, dažnai apsistodami vien tik prie „Vardo“ pasakymo, kuris, kaip ir Senajame Testamente, nurodo Dievą.
Jėzaus viešojo gyvenimo metu, jo mokiniai, remdamiesi Jo vardu, gydo ligonius, išvaro demonus ir daro stebuklus: „Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: ‚Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo‘“ (Lk 10, 17); „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ (Mt 7, 22).
Dievas savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 20-21). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
„O tie (apaštalai) ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Krikščionių tikėjimo esmė yra lūpomis išpažinti ir širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių (plg. Rom 10, 9-13). Pirmieji krikščionys, būtent, ir yra tie, kurie pripažįsta Jėzų kaip Viešpatį ir save pristato, kaip besišaukiančius Jo vardo. Šis vardas visada užims svarbiausią vietą jų gyvenime: Jėzaus vardu krikščionys susirenka, Jo vardu dėkoja Dievui, stengiasi gyventi taip, kad šis vardas būtų išaukštintas, ir net yra pasirengę dėl Viešpaties vardo kentėti.
Viešpaties vardo ir visos Švč. Trejybės didžiausio buvimo išraiška krikščioniškame gyvenime yra kryžiaus ženkle, kuriuo prasideda ir baigiasi kiekviena malda: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Švenčiausiasis Viešpatie! Apšviesk Tiesos šviesa vyrų neteisybės prieš moteris sužeistas širdis, suteik joms savo laisvę, kad gailestingumas ir gerumas pripildytų šias širdis bei pagydytų žaizdas, sunaikink jose kartėlį ir parodyk joms savo grožį, kad jos žvelgtų į jį, o ne į savo susikurtus demonus, kuriuos bejėgiškai bei tuščiai puola. Sutaikink vyrą ir moterį, padaryk juos draugais, bendradarbiais, vienas kitam nuolankiais tarnais, o ne piktybių vienas kitame ieškotojais, nuolat įtariančiais vienas kitame pavojų. Tegu jie būna laisvi vienas nuo kito prievartos ir įtarinėjimų, o galop - laisvomis vienas kitam aukomis vardan šventojo Tavo Vardo. Amen
Jėzus atėjo išgelbėti pasaulio, pirmoje eilėje išgelbėdamas žydų tautą. Tai buvo žydų tauta, kuri Marijoje ir kurios tikėjime Marija priėmė Dievo valią. Tautos turėjo gauti ir gavo išgelbėjimą per žydus (plg. Mt 15,26-27). Išrinktoji tauta yra ir žydai, ir krikščionys tiesiog priklausomai nuo konteksto. Su vyro primatu tai neturi nieko bendro. Pagonys kaip žydų konkurentai, moteris kaip vyro konkurentė, Marija (!) kaip Juozapo konkurentė (taip ir įsivaizduoju Romą Marijos vietoje, šnypščiančią ant vyro - neatiduosiu tau kūdikio, tik pamėgink jį pavadinti be manęs), Jėzaus žodžiai ir darbai konkuruoja su Šventosios Dvasios žodžiais ir darbais Senajame bei Naujajame Testamentuose. Jūsų Jėzus, Roma, nėra išgelbėtojas.
,Mesijas savo žemiškojo gyvenimo metu nešiojo Jėzaus (aram. Yeshoua – „tas, kuris išgelbsti“) vardą, kurį suteikė Juozapas, po to, kai Dievo angelas jam sapne tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.‘
Deja, tai grynai vyriškas požiūris, o ne tiesa. Nes objektyvi tiesa yra, kurią skelbia Evangelija, kad Jėzui vardą suteikė Marija ir Juozapas. Ir Marijai angelas Jį apreiškė netgi anksčiau nei Juozapui. Nes Lk 1,31 Gabrielis sako Marijai: ,Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi‘. Pastebėjau, kad vyrai, ar jie būtų vienuoliai ar pasauliečiai, Izraeliu tebelinkę laikyti išrinktąją žydų tautą ir jų tradiciją už pagrindą, šitaip siekdami išlaikyti vyro primatą, o ne Jėzaus pradėtą Izraelį visų tautų žmonėse. Neskirstant nė pagal lytį.
O svarbiausia, argi širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats, yra tikėti Jo Asmenį, bet ne visu Jo mokymu? Kaip tai įmanoma? Ar Jėzus nuo savo darbų ir žodžių atskirtas? Taip Jis būtų tik paprastas žmogus.
Broliai kapucinai
Pasitikiu Jėzumi ir visu Jo mokslu. Kuris yra Tiesa, o ne melas. Todėl žinau, kad tik iš Jo man ateina išgelbėjimas:)