Dabartiniu patogumo laiku, kai visos technologijos tarnauja žmogaus gyvenimo kasdienybei palengvinti ir maloninti, išsitrina aiškios tiesos ribos. Tiesa tampa tai, kas yra patogiau. Adaptuojame ne tik savo buitį, bet ir moralines normas. Šįkart norėjome atkreipti dėmesį į neretai pasitaikantį krikščionybės iškraipymą ir suplakimą su okultizmu, ezoterika ir kitomis su Evangelijos žinia nieko bendra neturinčiomis praktikomis.

Daugelis kunigų iki šiol vargiai pajėgia išaiškinti tikintiesiems, kad horoskopai, ekstrasensai ir neaiškūs gydymo metodai ne tik nedera katalikui, bet gali net stipriai pakenkti. Ezoterikos ir okultizmo plitimas jau tapo pavojinga mūsų visuomenės piktžaizde.

Į mūsų akiratį pateko Jono Markūno knyga „Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei susirgimų priežastys ir galimybės jų išvengti“. Iš pirmo žvilgsnio knyga gali pasirodyti labai krikščioniško turinio. Joje gausu bažnytinio mokymo terminų, tokių kaip – krikštas, Dievo palaima, atgaila, malda. Tačiau labiau įsigilinus į turinį paaiškėja, kad Katalikų Bažnyčios mokymas sumaišytas su bioenergetika ir autoriaus biolaukų bei visatos dėsnių teorija.

Šiame straipsnyje pateiksime kelias, mūsų manymu, reikšmingas knygos ištraukas, kurios prieštarauja Bažnyčios mokymui.

Jas pakomentuoti paprašėme kun. Arūno Peškaičio OFM.

Pradėkime nuo atgailos. Toliau pateikiamos kelios knygos ištraukos apie išpažintį ir atgailą:

 ...kai žmogus nekrikštytas arba jo nuodėmių laukas didesnis už ryšį su Dievu, jo maldos ir atgaila Dievo nepasiekia, nes yra stabdomos, neišleidžiamos iš tamsaus pasaulio zonos.

Nevertingos atgailos požymis: žmogus tebejaučia sielos skausmą arba, priėmęs Švč. Sakramentą, nejaučia palengvėjimo. Atgaila yra pilnavertė, kai prašai nuodėmių atleidimo skriaudėjui ir bei visiems kaltininkams, įskaitant ir jo tėvus bei protėvius, dėl kurių nuodėmių jis toks gimė arba vėliau tokiu tapo...

Mano praktikoje pasitaikė tokie grįžimo į šviesos pasaulį galimybių variantai:

-      žmogaus ryšys su Dievu yra didesnis už padarytą nuodėmę. Šiuo atveju žmogus gali atgailauti be tarpininko, ir jo atgaila pasiekia atitinkamas šviesaus pasaulio struktūras.

-      Žmogaus ryšys su Dievu yra mažesnis negu padaryta nuodėmė. Šiuo atveju reikalingas tarpininkas, ir jis turi būti tuo stipresnis, kuo didesnė nuodėmė.

Pavyzdžiui, prievartinio nėštumo nutraukimo nuodėmės pilnavertei atgailai reikalingas tarpininkas, turintis ne mažesnį kaip 35 m dydžio potencialą (bioenergetinį lauką) ryšiui su Dievu. Lietuvoje katalikų kunigai ir kitų tikėjimų dvasininkai turi 16-67 m ryšio su Dievu potencialinį dydį, o 35 m ryšį turi tik kas ketvirtas šventikas. Taigi, įklimpus į tokią mirtiną nuodėmę, galima visą gyvenimą likti tamsaus pasaulio, kuris verčia žmogų gyventi pagal jo sąlygas, zonoje.

Ką Bažnyčios mokymas kalba apie Atgailos sakramentą ir jo veikimą?

Atgaila, arba Susitaikinimo sakramentas, jokiais požiūriais nepriklauso nuo jokių laukų, apie kuriuos rašo autorius. Juolab kad vadinamieji „laukai“ yra absoliučiai nemoksliniai terminai ir jų matavimo principai nėra niekur konstatuoti, o savavališkai autoriaus susigalvoti. Visų pirma per Susitaikinimo sakramentą veikia Dievo malonė, kuri tiesiogiai gelbsti žmogų, priimantį sakramentą. Tai nepriklauso nuo jokių asmeninių kunigo savybių. Kartoju – tai yra Dievo teikiama malonė, per kurią atleidžiamos nuodėmės ir kuri Jėzaus siuntimu yra palikta apaštalams ir jų įpėdiniams. Ir Bažnyčia tuo tiki, tai yra Bažnyčios tikėjimo dalis.

Kalbėjimas, panašus į pacituotąjį, reiškia pirmiausia šventvagystę, nes sakramentas nuvertinamas iki techninės priemonės kažkam ištaisyti. O sakramento teikėjas, šiurkščiai tariant, parodomas kaip tam tikras įrenginys, kuris veikia arba gerai, arba blogai – priklauso nuo charakteristikų, kurias savavališkai atrado autorius ir kurios neturi nieko bendro su realia tikrove. Net jeigu ir būtų kažkokios fizinės charakteristikos, tų charakteristikų buvimas ar nebuvimas, naudojimas ar nenaudojimas neturi nieko bendro su antgamtiniu malonės veikimu per sakramentą. Patys sakramentai yra regimi neregimos malonės ženklai, gyvybės versmės. Ir jokios gamtinės ar juo labiau iliuzinės charakteristikos neturi jokio ryšio ir santykio su sakramentu ir jo paveikumu, vaisingumu. Bažnyčia nekalba apie sakramento efektyvumą, kažko pašalinimą, sugriovimą, o kalba apie sakramento vaisingumą. O jis nepriklauso nuo jokių fiziologinių ar asmenybinių kunigo savybių.

Jausmų iškėlimas į pirmą vietą yra savotiškas požiūris, prieštaraujantis Bažnyčios tikėjimui. Kalbėjimas apie jausmus sakramentų teologijos kontekste yra neprasmingas, nes jausmas nėra pagrindinis indikatorius – nei atgailos, nei sakramento vaisingumo. Mūsų jausmai yra įvairūs, jie gali būti labai sužeisti, labai sergantys. Bažnyčios nariai stengiasi gyventi malone ir viltimi. Aišku, kad tikėjimas turi ir jausminį lygmenį, ir išgyvenimą, bet ne jausmai yra tikėjimo akto tikslas. Kiekvieno sakramento priėmimo tikslas nėra jausmai, o kas eina priimti sakramento su tokiu nusiteikimu, labai klysta ir gali nusivilti. Iš tikrųjų sakramento priėmimas pirmiausia gelbsti kiekvieną kaip asmenį iš nuodėmės pančių, o ateinantys ar neateinantys jausmai priklauso nuo daugybės aplinkybių.

Kalbėti apie kažkokias ypatingas sąlygas, kurios padaro sakramentą veiksmingą, kažkokie ypatingi atleidimai yra geriausiu atveju subjektyvi romantinė nuostata, neturinti nieko bendro su Bažnyčios mokymu, o blogiausiu atveju – tai sąmoningas žmonių klaidinimas. Perskaitęs tokią knygutę, žmogus gali su labai neteisinga nuostata eiti priimti Atgailos sakramento. Iš tiesų Dievo akivaizdoje jis turi išpažinti savo nuodėmes ir dėl jų gailėtis.

Kelios citatos apie knygoje pristatomą nuodėmės poveikį:

Mano įsitikinimu, geriausia apsauga nuo ligų ir nelaimių yra buvimas šviesaus pasaulio zonoje. T. y. nepripildyto nuodėmių indo zonoje. Tamsusis pasaulis per pagundas ir kitus žmones stengiasi susigrąžinti auką, bet, jei tam nėra atvertų kanalų, naudoti smurto ir valdyti žmogaus jis negali.

Tamsusis pasaulis per nuodėmę, pagundą įvilioja žmogų į spąstus – savo valdas – ir maitinasi jo gyvybės syvais (bioenergija), nusiurbdamas juos nuo žmogaus dvasios ir sielos struktūrų, galvos smegenų ir pačių organų. 

Gyvenimas „šviesos zonoje“ pristatomas kaip geros sveikatos ir sėkmės garantas ir receptas. Tačiau teiginiai apie ligą tik kaip apie per nuodėmę išsiurbtus gyvybinius syvus ir lengvo sveiko gyvenimo pažadai primena klestėjimo teologiją... Ar tikrai tikintis žmogus nepatiria nei ligų, nei sunkumų? Kur tuomet dingsta kančios prasmė?

 Turbūt didžiausia J. Markūno erezija ir yra ta, kad jis nuolat kalba apie tai, jog nuodėmės susargdina, ir iš karto prabyla apie bioenergetiką – absoliučiai neaiškų terminą. Erezija yra todėl, jog mes žinome, kiek daug šventųjų patyrė ligų ir per jas kalbėjo pasauliui. Ne tik šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė iš Lizje, bet ir Kiara Liuči, kuri 2010 m. paskelbta palaimintąja, o mirė būdama devyniolikos metų nuo labai pikto vėžio. Per tą jos mirtį apsireiškė nuostabus Dievo planas jos artimiesiems, nes tai, kaip ji priėmė savo išėjimą, buvo itin stiprus liudijimas. Mes galime apie tai labai daug kalbėti. Tačiau šiame autoriaus mąstyme apie šviesos, tamsos zonas, bioenergetiką, energetinių syvų išsiurbimą yra akivaizdus inžinerinis mentalitetas.

Žymiausias Lietuvos religijotyrininkas a. a. Gintaras Beresnevičius vienoje savo studijoje yra rašęs, kad dauguma žmonių, save vadinančių bioenergetikais, ekstrasensais, parapsichologais, ezoterikais ir kuriančių kažkokią naują religiją, sudėtą iš įvairių religijų elementų, dažniausiai yra baigę techninės krypties mokslus. Techninio akiračio žmogus, žinoma, ne kiekvienas, bet tas, kuris pajaučia potraukį gydyti ar gelbėti pasaulį, jį pradeda matyti kaip mašiną, kurią reikia sutvarkyti. Lygiai taip pat ir žmogų. Ir staiga jam atrodo, kad atranda receptą, vienintelę schemą, kuria galima paaiškinti pasaulį, žmogų, ir tą schemą pasiūlo kaip absoliučią tiesą.

G. Beresnevičius pabrėžė, kad humanitarinio išsilavinimo žmonių tarp šių „burtininkų“ yra absoliuti mažuma. Tai tiesiog parodo techninio akiračio siaurumą. Jokiu būdu nesakau, kad visi inžinieriai tokie. Tik noriu išryškinti, kad tarp tų, kurie skelbiasi apie ypatingas galias, dauguma yra technikų. Tai gerai atskleidžia tam tikrą mentalitetą. Mes galime pataisyti sugedusią mašiną. Tada ir išpažintis, ir komunija, ir krikštas tampa priemonėmis mašinai sutaisyti. Tada bioenergija, biolaukas, visokie pseudofizikiniai terminai suvilioja ir tampa tam tikru skydu, norint vienokiu ar kitokiu būdu paaiškinti nepaaiškinamus dalykus. Iš metafizikos padaroma fizika. Ir jiems gerai sekasi, jie dažnai pavilioja žmones, kurie turi laba menką supratimą apie tikrąją metafiziką, teologiją ir Bažnyčios mokymą.

 Apie bendravimą su „mirusių žmonių substancijomis“...

 Aš, kaip ir daugelis žmonių, turiu sugebėjimą diagnozuoti žmonių dvasios, sielos ir kūno organų struktūrų sveikatos būklę. Visa tai rašau todėl, kad tikiu, jog yra subtiliai jaučiančių žmonių, kurie jaučia kitų šio pasaulio substancijų egzistavimą. Viena iš labiausiai paplitusių substancijų yra žmogaus substancija, kai jo fizinis kūnas yra miręs. Ši substancija geriausiai kontaktuoja su gyvais žmonėmis. Po fizinio kūno mirties žmogaus substancija turi savo tolimesnio gyvenimo kelius, bet, jeigu ji yra prisirišusi prie Žemės, tie keliai gali užsidaryti.

Ką Bažnyčia sako apie vaiduoklius ir sielų būseną po mirties?

Po mirties siela keliauja tiesiai pas Dievą. Ji stoja Dievo akivaizdon, ir Jis yra galutinis sielos tikslas ir Gailestingasis teisėjas. Šioje knygoje rašomi dalykai, drąsiai sakant, yra šarlatanizmas. Šarlatanizmas kalbant apie tikrovę, kurios žmogus visiškai nepažįsta ir negali pažinti, bet suvaidinant visažinį, užsidedant aureolę, kad „aš žinau, ko kiti nežino, galiu paveikti realybę, ją sutvarkyti“. Šis šarlatanizmas nėra nekaltas, jis gali sukelti labai rimtų padarinių. Kokie jie gali būti? Žmogus gali pradėti domėtis tokiomis tikrovės sritimis, kuriose glūdi piktoji dvasia ir atsidurti rimtame pavojuje. Pradėjęs lįsti į tą tikrovę, žmogus gali būti pavergtas piktosios dvasios. Saviveiklinis okultizmas dažnai sukelia fobijų, psichologinių sutrikimų, psichikos nestabilumą. Tai turi mus įspėti – visos šios praktikos nėra nekalti dalykai, kuriais galima žaisti, manipuliuoti. Čia mes stovime prieš kitą tikrovę. Ir tai nėra tik Bažnyčios mokymas. Visi rimti religijotyrininkai,  kad ir jau minėtas Gintaras Beresnevičius ar psichologai kaip Karlas Gustavas Jungas, tą tikrovę traktavo labai rimtai. Reikia nuolankumo beldžiantis į antgamtinę. Deja, minėtos knygos autoriui nuolankumo dorybės aiškiai trūksta. Labai liūdna dėl jo sielos ir sielų žmonių, kurie patenka į tokių praktikų įtaką.

Bažnyčia jokiu būdu neatmeta Šventosios Dvasios žmonėms suteikiamos gydymo dovanos. Kaip tokie žmonės naudojasi šia dovana, ir kaip jie atpažįstami nuo „netikrų pranašų“ ar šarlatanų?

Esminis dalykas yra tas, kad gydymo dovana suteikiama bendruomenei. Jeigu ji stiprina Bažnyčią, vienija bendruomenę, tada tai tikrai yra Šventosios Dvasios dovana. Nors aš apskritai vengčiau termino „turi“. Taip, dovana yra duodama ir tam tikra prasme žmogus ją turi, bet dovana visada yra Dievo, ir jeigu Jis suteikia žmogui gydymo dovaną, tai ją jis naudoja ne kaip turėtojas, ne kaip savininkas, bet kaip tas, per kurį veikia Dievo malonė. Jis yra nuolankus ir meldžiasi Dievui. Pirmiausia jis nesinaudoja jokiomis technikomis, jokiais „biolaukų matavimo vienetais“. Jis tiesiog meldžiasi ir prašo Viešpaties pagalbos. O jeigu toks žmogus gauna tam tikrą žinojimą, jis niekada nepasakys, kad gavo per kokį nors bioenergetinį kanalą, „čakrą“ ar informatyvinį lauką. Jis priims tai kaip Dievo dovaną ir dalysis ja.

Kai žmogus ima nuvertinti tam tikrų kunigų teikiamus sakramentus, pamaldas, sakyti, kad vienos tinka, o kitos netinka, kad tam tikra technika gali padaryti žmogų laimingą, vadinasi, galima drąsiai tarti, jog yra žaidžiami pavojingi žaidimai, nuo kurių geriau laikytis nuošalyje.

 Kalbino Monika Midverytė