Laimonas Briedis M. Pelakausko nuotrauka

Dr. Laimonas Briedis, gimęs ir užaugęs Vilniuje, bet apgynęs daktaro disertaciją Britų Kolumbijos universitete, o vėliau dirbęs Toronto universitete Kanadoje, įsiveržė į Lietuvos mokslinį ir kultūrinį pasaulį su įdomia ir provokuojančia knyga apie pagrindinį šalies miestą „Vilnius – savas ir svetimas“ („Vilnius City of Strangers“), o dabar ir su projektu, žadančiu naujas Vilniaus pažinimo galimybes. Šiandien L. Briedis yra ir VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vyresnysis mokslo darbuotojas. Vilnius buvo ir išlieka pagrindiniu jo mokslinio intereso objektu. L. Briedis mano, kad šis miestas vis dar yra nežinomas – pirmiausia patiems šiandieniniams vilniečiams.   

Neatrastas miestas

Kada ir kaip Vilnius tapo Jūsų mokslinio intereso objektu?

Manau, kad ta linkme mane nukreipė augimas ir brendimas Vilniuje. Likimas lėmė taip, kad mano aukštasis išsilavinimas ir gyvenimo patirtis buvo įgyti ne Lietuvoje, todėl mokslinis interesas Vilniui tapo savotišku sugrįžimu į šį miestą. Tačiau tas sugrįžimas – būtent suvokiant Vilnių iš kito pasaulio taško, iš šalies. Man atrodo, kad Lietuvai ir Vilniui kaip tik ir trūksta Vilniaus suvokimo platesniame kontekste. Pagal išsilavinimą esu geografas ir todėl bandau tarpusavyje suderinti Vilnių ir pasaulį.  

Jūsų knyga „Vilnius – savas ir svetimas“ buvo pirmiau parašyta anglų kalba – „Vilnius City of Strangers“, o vėliau išversta į lietuvių kalbą. Ar verčiant ją buvo kokių sunkumų, nesklandumų?

Taip, su vertimu buvo problemų. Kai perskaičiau vertimą į lietuvių kalbą, kurį atlikau ne aš, supratau, kad bent jau mano požiūriu tekstas neatitinka to, kuris buvo parašytas angliškai. Sakyčiau, šiuo atveju pasisekė, kad galėjau perskaityti vertimą ir įvertinti jį. Daug ką teko perrašyti lietuviškai pačiam. Tai nebuvo lengva, nes esu labiau įpratęs rašyti angliškai. Teko atsižvelgti ir į tai, kad skirtingos auditorijos turi skirtingų žinių. Tai, kas žinoma apie Vilnių Amerikoje, nelygu tam, kas žinoma apie Vilnių Vilniuje. Tad ir vertimas gana savotiškas. Viena vertus, tai tikrai būtent vertimas, o ne kokia nors kita knyga, tačiau galima sakyti, kad lietuviškas variantas yra perkurtas Lietuvos auditorijai.

Nekokybiški vertimai yra didelė Lietuvos problema, bent jau moksliniu požiūriu. Pastebėjau, kad man asmeniškai ir kitiems, gerai anglų kalbą mokantiems žmonėms labai sunku skaityti lietuviškus vertimus. Dabar supratau kodėl. Dauguma vertimų iš tikrųjų yra gana prasti, niekas tų vertimų neredaguoja, nelygina su originalu.

Savo knygoje Jūs išsklaidote „Vilniaus mitą“, parodote, kad ilgą laiką tai buvo periferijos miestas – miestas kultūriniuose Europos paribiuose. Ar nesate susilaukęs dėl to priekaištų?

Galbūt ir laukiau tokio Lietuvos skaitytojų požiūrio, tačiau kol kas didesnių priekaištų nesu susilaukęs. Knygoje kaip tik atspindėta, kad, būdamas periferinis, šis miestas tapo centriniu visiems, kurių periferijoje jis buvo – ir lietuviams, ir lenkams, ir žydams, ir net rusams. Galbūt tas paribys tampa centru todėl, kad jis visų periferija, o ne vienos kokios nors valstybės ar etninės grupės.Tai man ir yra įdomiausia.

Tiesa, kartais pasitaiko ir anekdotinių nutikimų. Neseniai skaičiau paskaitą Nacionalinėje meno galerijoje. Po kelių dienų knygyne mane užkalbino jaunas žmogus, kuris, pasirodo, klausėsi tos paskaitos. Jis man pasakė: „Buvo labai įdomi paskaita, bet kodėl Jūs taip daug šnekate apie žydus?“ Tai gali skambėti juokingai, bet iš tikrųjų yra tragiška, kai žmonės dar iki šių dienų nesuvokia Vilniaus istorijos ir jos vingių.

Ar galima teigti, kad Vilnius pačių šiandieninių vilniečių nėra atrastas?

Jis nėra neatrastas – jis tiesiog absoliučiai nežinomas. Todėl ir rašiau apie Vilniaus „svetimumą“ platesniame kontekste. Šis „svetimumas“ – ypač Lietuvoje – yra maskuojamas, jo yra bijoma. Bijoma paties miesto ir jo istorijos. Nuo Vilniaus yra bėgama, nes jo istorija turtingesnė negu Lietuvos istorija. Lietuviai nesugeba įsikomponuoti į šią istoriją – tai yra problema. Pasirenkamas paprasčiausias variantas – nuo šios istorijos bėgama. Tai graudu. Žinoma, ne viskas taip blogai. Kai kurie žingsniai žengiami pažinimo link, tačiau kalbu apie visuotinio Vilniaus istorijos pažinimo stoką. Bandyti Vilniuje skirstyti viską į tai, kas sava, o kas – svetima, labai ir labai kvaila. Pats laikas peržengti visas tas ribas. 

Nuo Napoleono žygio iki pokario tragedijos

Ar skiriasi angliškos ir lietuviškos knygos skaitytojų reakcija į Jūsų kūrinį?

Sakyčiau, ir taip, ir ne. Kažkodėl daugiau atsiliepimų gaunu iš anglakalbių, o ne iš Lietuvos skaitytojų. Aišku, kad skirtumų yra. Užsieniečiai – tie, kurie neturi jokio ryšio su Vilniumi – beveik nieko apie Vilnių nežino (tiesa, yra ir tokių, kurie žino apie Vilnių labai daug, kurie tiesiog gyvena šiuo miestu – jų reakcija man kaip tik ir yra svarbiausia). Iš esmės Vilnius skirtingais istoriniais laikotarpiais mažai skyrėsi nuo Lvovo, Odesos ar kokio kito daugiataučio miesto. Visiškai kitoks skaitytojų požiūris Lietuvoje – jiems atrodo, kad jeigu lietuviškai rašai apie Vilnių, tai turi rašyti kokias nors žinomas tiesas. Tad ir vieniems, ir kitiems skaitytojams mano knyga yra pirmiausia savotiškas Vilniaus atradimas. Žinoma, kiekvienam savas, asmeninis.   

Kuris iš Vilniaus istorijos laikotarpių Jums pasirodė pats įdomiausias? Kodėl?

Į šį klausimą sunku atsakyti. Ko gero, įdomiausia man – XIX a. pradžia. Galbūt dar ir XX a. pradžia. Tais laikotarpiais Vilnius iš tikrųjų tapdavo tam tikru centru. Tai, kas vykdavo jame tuo metu, turėjo pasaulinį kontekstą. Ypač tai atspindi Napoleono žygis.

Be to, norėčiau paminėti ir patį sunkiausią, mano manymu, Vilniaus laikotarpį –Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį (1939–1949). Tai yra miesto istorijos duobė. Tai tiesiog katastrofa, tragedija... Be to, čia yra ir dar vienas keistumas – tai, kas artimiausia, ką dar mena gyvi liudininkai – apie tai sunkiausia kalbėti, sunkiausia įvardyti. Bet reikia tai padaryti, nes tik tuomet mes Lietuvoje sugebėsime suvokti ir žydų, ir lenkų požiūrį į Vilnių, jų šio miesto interpretaciją. Manau, kad sugebėsime kartu su jais kalbėti apie Vilnių tik tada, kai „pereisime“ tą dešimtmetį ir suvoksime jį.    

Koks, Jūsų manymu, buvo Vilniaus universiteto vaidmuo Vilniaus istorijoje?

Aišku, kad tas vaidmuo buvo milžiniškas, bet nesiimčiau vertinti, koks jis buvo – teigiamas ar neigiamas. Kaip ir kiekviena institucija, universitetas atspindėjo ir teigiamas, ir neigiamas Vilniaus ypatybes.

Manau, galima teigti, kad jėzuitiška universiteto pradžia Europos kontekste buvo ne pats pažangiausias startas švietėjiškai veiklai. Šio universiteto studentai ir profesoriai nebūtinai buvo tolerantiški kitų atžvilgiu. Be to, ir caro laikotarpiu Vilniaus universitetas transformavosi labai įdomiai. Jis pasidarė lenkų kultūros židiniu, tai irgi turėjo visokiausių įtakų Vilniaus pažangai.   

Lygiai taip pat nevienareikšmiai yra tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metai. Galima paminėti stiprų antisemitizmą Stepono Batoro universitete, o po to aiškų antilenkiškumą, kai Vilniaus universitetas buvo sulietuvintas. Tad universitetas atliko ne vien tik švietėjišką misiją.

Nevienareikšmis yra ir sovietinis laikotarpis. Viena vertus, universitete buvo nemažai rezistencijos apraiškų, bet kita vertus, universitetas buvo sovietinės santvarkos įrankis. Trečia vertus – būtent sovietiniais metais Vilniaus universitetas plėtėsi ir pasiekė dabartinę būklę. Mes vis dar gyvename to „sovietinio universiteto“ šešėlyje.   

Braižant literatūrinį miesto žemėlapį

Jūs dalyvaujate projekte „Literatūrinis Vilniaus žemėlapis“. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti, koks tai žemėlapis? Kokios linijos per jį eina?

Mes su kolege dr. Inga Vidugiryte-Pakeriene dar tik pradėjome vykdyti šį projektą. Buvo nuspręsta ištirti, kaip Vilniuje susikerta daugiakultūriškumo linijos ir pagal tai padaryti elektroninius, virtualius, gal net, sakyčiau, „gyvuosius“ Vilniaus žemėlapius. Jie galėtų būti sudaryti pagal skirtingų kultūrų ir kalbų autorius – lenkų, lietuvių, rusų, žydų. Arba pagal atskirą laikotarpį – romantinio, tarpukario, pokario Vilniaus. Norėtume padaryti tokius žemėlapius ir juos sugretinti. Būtų labai įdomu taip išskirti realius susikirtimo taškus.

Mes taip pat tikimės, kad šiame projekte mums pavyks sėkmingai suderinti du dalykus, kuriuos dažniausiai nelengva suderinti – humanitarinius ir technologinius mokslus. Projektas yra iš esmės humanitarinis, bet kuriamas informacinių technologijų pagrindu. Deja, šiandien vis dar pasitaiko nesusipratimų tarp skirtingų mokslų atstovų. Visur karaliauja kompiuterinės technologijos, o humanitarams jos vis dar kartais atrodo svetimos. Nors tai netiesa. Jauni studentai humanitarai šiandien jau puikiai susitvarko su kompiuterine technika.

Koks turėtų būti galutinis Jūsų projekto „produktas“?

Apie tai dar sunku tiksliai kalbėti. Primityviausias variantas būtų koks nors virtualus žemėlapis, kuris leistų keliauti tekstu. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti kelionę Česlavo Milošo poezijos Vilniaus tekstais. Bet tai labai grubus pavyzdys. Aš manau, kad galutinis rezultatas turėtų būti rafinuotesnis. Tai turėtų būti interaktyvaus skaitymo galimybė, kai skaitytojas ar vartotojas keliauja skirtingais keliais. Tarkim, pradeda keliauti su Č. Milošu, bet turi galimybę peršokti į Abraomo Suckeverio – jidiš poeto – pasaulį. Šie poetai augo tame pačiame Vilniuje, gyveno toje pačioje erdvėje, bet jų Vilniaus suvokimas kardinaliai skiriasi, nors ir aprašomos tos pačios vietos. Jų dialogas, poetinių pasaulių susipynimas formuoja naujas reikšmes.

Projektas numatytas ketveriems metams. Mes visi žinome, kaip sparčiai keičiasi naujos technologijos, todėl taip sunku numatyti galutinį rezultatą, apibrėžti, koks bus tas mūsų „produktas“. Iš esmės projektas yra susijęs su tekstu ir vaizdu. Tai netgi gali būti koks nors virtualus žaidimas. Kas gali žinoti? Bet svarbiausias dalykas, mano manymu, – kad projektas nepasibaigtų po ketverių metų, kai baigsis jam skirtas finansavimas. Šis projektas turi potencialą augti, norėtųsi sukurti vieningą Vilniaus literatūrinį pasaulį, o tada galbūt į jį galėtų įsitraukti ir šiuolaikiniai autoriai, rašytojai. Bet kol kas turime kitą aktualų uždavinį – mes dabar ieškome, nes norime pritraukti į projektą, informacinių technologijų specialistų, kurie padėtų sukurti techninę bazę mūsų žemėlapiui.  

Bet ar įmanomas toks vieningas literatūrinis Vilniaus žemėlapis, nes laikui einant gana smarkiai keitėsi ir miesto veidas, o skirtingų laikotarpių autoriai rašė apie skirtingus Vilnius?

Aišku, kad didžiausias mūsų laukiantis sunkumas susijęs su bandymu realų, topografinį Vilnių sugretinti su įsivaizduojamu Vilniumi. Šių dviejų žemėlapių neįmanoma sudėti adekvačiai, nes jie egzistuoja skirtingose terpėse. Mūsų uždavinys yra gana sudėtingas. Panašiai ir režisierius turi pjesę ir turi sceną. Scena yra scena – jos nei praplatinsi, nei susiaurinsi. Mūsų scena yra Vilnius ir jo žemėlapis, o pjesė – visi tie tekstai, su kuriais mes dirbsime. Tai labai įdomu, nes visas projektas yra tam tikras iššūkis mums. Čia ir mokslinis, ir kūrybinis darbas.

Žinoma, problemų yra ir daugiau, tačiau jos labiau techninės. Viena jų – kas ir kaip sukurs mums tą terpę, kurią galėsime pildyti? Kita problema susijusi su biurokratiniais suvaržymais, kurių egzistuoja kiekviename projekte.     

Kas iš rašytojų paliko didžiausią „įspaudą“ literatūriniame Vilniaus žemėlapyje?

Tokių autorių yra nemažai. Pirmiausia tai visuotinai pripažinti korifėjai. Kalbant apie XX a., reikėtų paminėti Č. Milošą ir A. Suckeverį, hebrajų rašytoją Abba Kovnerį, jidiš rašytoją Chaimą Gradė, kurio visa literatūra apie Vilnių yra labai kartografiška. Taip pat lenkų rašytoją Jozefą Mackevičių. Įdomu, kad beveik visi jie iš to mano minėto karo ir pokario dešimtmečio, iš tos istorinės Vilniaus duobės. Jų tekstai gali padėti suvokti ir visus tuos sudėtingus istorinius procesus. Čia, mano manymu, slypi modernios Vilniaus literatūros pamatai.

Be to, yra kitų autorių, kitų liudijimų. Nereikia manyti, kad mes apsiribosime vien grožinės literatūros tekstais. Šiuo atveju nėra skirtumo tarp literatūrinio teksto – ar tai romanas, ar poema, ar rašytojo laiškas, ar jo dienoraštis. Mes kaip tik sieksime sukurti skirtingų tekstų paraleles ir paralelinio Vilniaus pasaulio vaizdą. Tai labai didelis užmojis, bet mes sieksime jį įgyvendinti.

Viktoras Denisenko