Ne vienas pasitikdamas Naujuosius metus pasižada ką nors iš esmės pakeisti ar pasiekti savo gyvenime. Šie pasiryžimai gali sutapti su metų darbo planais, kuriuos vis labiau įprantame sudaryti prieš imdamiesi kokios nors veiklos. O kartais tokiu būdu mėginame materializuoti savo drąsiausias svajones. Tačiau bet kuriuo atveju senuosius ir naujuosius metus skirianti riba atrodo pati tinkamiausia proga įvertinti praeitimi tapusius įvykius bei pasirinkti tolesnius siekius.

Praėjusius metus taip pat pradėjau su nemažu sąrašu geidžiamų dalykų, kuriuos norėjosi paversti tikrove. Dabar, kai jau galima ramiai „suskaičiuoti viščiukus“, dauguma pasiekimų atrodo pernelyg asmeniški ir kuklūs, kad galėčiau jais viešai pasigirti. Galų gale nepavyko išvengti ir nusivylimo kartėlio, nesugavus vienos ar kitos svajonių paukštės.

Tačiau vis dėlto norėčiau pasidalinti savo metiniais „skiautiniais“ (anot Antano Šimkaus), norėdamas ir kitus padrąsinti svajoti, planuoti bei įsipareigoti pirmiausia sau pačiam. Juk kad ir kaip pavadintume praėjusiuosius („revoliucijų“, „stichinių nelaimių“ ar dar kokių kitokių kataklizmų metais), jie buvo kiekvieno iš mūsų gyvenimo metai – su galbūt tik mums reikšmingais džiaugsmais ir rūpesčiais.

Tikriausiai vertėtų pradėti nuo savo norų, išsipildžiusių su kaupu ar buvusių visai arti to tikslo.

Vienas iš didžiausių mano pernykščių pasiryžimų buvo bent kartą per mėnesį nueiti išpažinties. Galiu pasidžiaugti, kad šį pažadą pavyko įgyvendinti beveik šimtu procentų. Tikriausiai prie šios sėkmės prisidėjo tai, kad pasirinkau ne spontaniškas išpažintis prie klausyklos, bet reguliarius susitikimus su pasirinktu nuodėmklausiu. Ne vienas iš klaipėdiškių ar net toliau gyvenančių tikinčiųjų savo sąžinės reikalus patiki Tėveliukui – pranciškonų vienuoliui ir kunigui Juozapui Pudžemiui. Nors kartais taip nesinorėdavo kaskart pasikartojančių nuodėmių išpažinimu gaišinti visų gerbiamo nuodėmklausio. Tačiau labai padrąsino iš jo ne sykį girdėtas palyginimas, kad išpažinties atlikimas yra tarsi piktžolių ravėjimas. Jeigu apleisi jomis sodą ar daržą, gero derliaus nelauk. Brandžius vaisius pelno tik nuoseklus, kartais monotoniškas darbas.

Dvasinei atgaivai prilygo ir keli apsilankymai kartu su žmona Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne. Pokalbiai su broliu Jokūbu tapo ne tik mūsų draugystės pagrindu, bet ir virto būtinybe kartkartėmis ištrūkti iš kasdienybės kiauto bei į savo gyvenimą pažvelgti kiek kitokiu aspektu.

Kitas su dvasiniu penu susijęs pažadas sau – kasdien perskaityti Šventojo Rašto skaitinius – irgi beveik išsipildė. Rašau „beveik“, nes tikrai gaila tų dienų, kai dėl vienų ar kitų priežasčių patingėta prisiliesti prie Dievo mokymo. O juk tam nereikia ypatingų pastangų ar didelių laiko sąnaudų. Kas po ranka neturi Šventojo Rašto ir pagalbinės knygelės „2012 metai su Šventuoju Raštu“, gali tiesiog internete susirasti šiai dienai skirtą Dievo žodį (kad ir „Bernardinai.lt“ svetainėje).

Su kasdieniais Biblijos skaitiniais kažkaip natūraliai susisiejo ir kitas mano pasiryžimas – vokiečių kalbos žinių gilinimas. Kadangi turiu ir į šią kalbą išverstą Naująjį Testamentą, tad neretai Gerąją Naujieną perskaitydavau ir vokiškai. Turint šalia lietuvišką tekstą, tai nebuvo labai sudėtinga užduotis. Nepuoselėju iliuzijų, kad vien šitokiu būdu galima išmokti užsienio kalbą, bet tam tikrą minimalų tonusą vis dėlto įmanoma palaikyti.

Beje, pastebėjau, kad kartais stebuklingu būdu gimdavo tokių sprendimų, kurie padėdavo tarpusavyje suderinti kelis užsibrėžtus tikslus.
Pavyzdžiui, apie mano ryžtą kasryt daryti mankštą būtų galima kalbėti vien kaip apie eilinę jau ne vienų metų nesėkmę. Pernai fiziniams pratimams valios ir ūpo pakako tik pirmaisiais mėnesiais. Tačiau vasarą pradėjęs į darbą važinėti dviračiu jaučiausi taip, lyg vienu šūviu būčiau nušovęs bent kelis zuikius. Juk dviračio pedalų mynimas yra ne tik puikus krūvis nuo sėdimo darbo nusilpusiems raumenims, bet ir atgaiva visokių įtampų nualintoms smegenims. O kur dar sutaupyti pinigai, kurių nereikia išleisti vis brangstančiam automobilio kurui ar autobuso bilietams? Pridėkite dar rūpinimąsi ekologija ir išeis visai graži pasiekimų puokštė.

Susidaro įspūdis, kad dvasiniame fronte man buvo kiek lengviau nei kūniškai apsimarinti. Praėjusiais metais taip ir nepavyko susidraugauti su vandens procedūromis. Įkvėptas savo ilgaamžio senelio pasakojimų, kaip per Antrąjį pasaulinį lietuviškosios divizijos kariai prausdavosi sniegynuose ir nė vienas nesirgo, sumaniau ir pats tokios sveikatos pasisemti. Nors pernykštė žiema sniego tikrai nešykštėjo, pasirinkau kiek nuosaikesnį variantą – apsipilti šaltu vandeniu. Galbūt tai ir buvo lemtinga klaida, nes tie mano pasišlakstymai vandeniu greitai baigėsi. Net ir pasiryžimas vasarą dažniau maudytis jūroje patyrė fiasko. Mat man, užaugusiam prie Šventosios upės, jūra labiau patinka gėrėtis nuo kranto nei joje maudytis. Na, bent galiu pasididžiuoti vienkartine „ruonio“ patirtimi – praėjusį sausį teko įbristi į ledinę Baltiją.

Na, kad nemanytumėte, jog rūpinausi išimtinai vien tik savo dvasia ir kūnu, pasidžiaugsiu vienos labai materialios svajonės išsipildymu. Pagausėjus šeimai prispyrė reikalas senąjį automobilį pakeisti į didesnį. Kas kada nors yra ieškojęs „naujo“ automobilio tarp jau naudotų transporto priemonių, gerai supras mano ne vieną mėnesį užsitęsusius vargus. Vis dėlto, pardavę senąjį, pagaliau nusipirkome beveik tokio pat amžiaus, tačiau pastebimai erdvesnį vienatūrį. Nors skolų našta jaučiama iki šiol (naudodamasis proga dėkoju giminaičiams, šiais nestabilios ekonomikos laikais vis dar skolinantiems be palūkanų), bet užtat kartu keliauti dabar gali visi šeimos nariai.

Vos tik įsigiję šeimos ratus drąsiai išbandėme juos didesnėje kelionėje – Austrijoje aplankėme savo studijų Tarptautiniame teologijos institute bendražygius. Ši kelionė neabejotinai tapo vienu iš centrinių mūsų šeimos gyvenimo įvykių praėjusiais metais.
Vienas noras buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ką darau šią akimirką, t.y. rašymu.

Labai džiaugiuosi praėjusiais metais užsimezgusia pastovesne draugyste su „bernardinai.lt“ skaitytojais. Tik laiko savo sumanymams įgyvendinti kaip visuomet ėmė ir pristigo. Tačiau iš savo dar nedidelės patirties jau galiu paantrinti tiems rašytojams, kurie tvirtina, kad geriausiai rašyti anksti iš ryto, kai namiškiai dar saldžiai miega.

Pastebėjau, kad daugiau minčių ir įkvėpimo gimdavo tuomet, kai nuosekliau draugaudavau su knyga. Tačiau mano naujametis įsipareigojimas perskaityti bent dvi knygas per mėnesį baigėsi tuo, kad vieną dieną suskaičiavau bent penkias pradėtas skaityti knygas. Kai kurios iš jų niekaip nepasidavė greitam „skanavimui“, tad teko sulėtinti tempą. Nors kartais dar apima neviltis, kad tokiu greičiu jau nebepavyks perskaityti visų norimų knygų, bet darosi vis akivaizdžiau, kad prisieis rinktis iš geriausių.

Kadangi profesinės sėkmės ir nesėkmės išguldytos metinių planų ataskaitose, tad atskirai jų neminėsiu. Tik galiu prisipažinti, kad ambicijų būta daugiau nei galimybių jas įgyvendinti.

Štai tokie buvo mano metai. Manau, kad jūsiškiai tikrai nebuvo prastesni. O jeigu kas nors nepavyko ar nepasisekė, tai, viliuosi, vis tiek neatšaldė jūsų noro ir šiais metais siekti įgyvendinti svajones, planus bei įsipareigojimus sau.

P.S. Mano metinę ataskaitą išklausiusi žmona į klausimą, kokie buvo jos didžiausi pasiekimai pernai, atsakė labai trumpai: „sūnaus pagimdymas“. Susigėdęs gavau pripažinti, kad prieš šį vienintelį įvykį nublanksta visi mano laimėjimai.