2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

Stanislovas Žvirgždas. Laiko patikrinta fotografija

2012-01-04
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Kinas ir fotografija 
Stanislovas Žvirgždas

Zenekos nuotrauka

„Šiam darbui ruošiausi dvidešimt metų“, – versdamas spaustuvės dažais dar kvepiančio pirmojo tritomio „XX a. Lietuvos fotografijos antologija“ puslapius taria jo sudarytojas, fotografas ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas

Tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys, kuriame pristatomi iškiliausi XX amžiuje kūrę Lietuvos fotografai. Abėcėliniu principu sudarytoje antologijoje numatoma publikuoti 67 iškiliausių lietuvių fotografijos mokyklos atstovų bei tų, kurie davė mokyklai pradžių pradžią, darbai. Pirmajame „XX a. Lietuvos fotografijos antologijos“ tome – 21 autorius nuo A iki J raidės, nuo Algimanto Aleksandravičiaus portretų iki Romo Juškelio formų bei manekenų.

 Šis leidinys drauge su visai neseniai pasirodžiusiomis Margaritos Matulytės monografija „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ bei Agnės Narušytės „Lietuvos fotografija: 1990-2010“ yra ypač reikšmingi Lietuvos fotografijos istorijai ir tampa ne tik galimybe pažinti skirtingų Lietuvos autorių kūrybą, bet ir susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kas ir kokia ji – Lietuvos fotografija.

Stanislovą Žvirgždą kalbina Gediminas Kajėnas.

Zenekos nuotrauka

Papasakokite apie šios antologijos sumanymą bei idėją.

Mintis išleisti tokią antologiją 2009 metų pabaigoje kilo Fotomenininkų sąjungos vadovui Jonui Staseliui. Pasak jo, toks leidinys ne tik pasitarnautų Lietuvos fotografijos istorijai, bet būtų savotiškas precedentas pritraukiant daugiau rėmėjų ir kitiems fotografijos leidiniams.

Pirminis antologijos sumanymas buvo peržvelgti visą Lietuvos fotografijos istoriją, tačiau tai labai ilgas laikas, juk Lietuvoje fotografija atsirado tais pačiais 1839 metais, kai Paryžiuje buvo paskelbta apie galimybę užfiksuoti vaizdą sidabro plokštelėje.

Vystant leidinio sumanymą ėmėme svarstyti, kokia gi prasmė įtraukti XIX amžiaus fotografiją, kai ji puikiai jau atspindėta įvairiuose kituose leidiniuose, todėl antologijoje tai būtų tik nreikalingas kartojimas. Tuomet pasiūliau orientuotis išimtinai į XX amžių iki 2000 metų, mat šis laikotarpis Lietuvos fotografijoje labai įdomus ir mažai tenušviestas. Tokiai koncepcijai ir buvo pritarta.

Tad pirmasis mano, kaip sudarytojo, darbas – leidinio redkolegijai pasiūlytas per 300 fotografų vardynas. Redkolegiją sudarė Algimantas Aleksandravičius, Tomas Pabedinskas, Jonas Steselis ir Skirmantas Valiulis – visi turintys savo požiūrį į fotografiją. Tad diskutuodami ir tiesiog kalbėdamiesi iškristalizavome preliminariai galutinį 67 fotografų sąrašą, kurių darbai pateks į šią antologiją.

Kodėl preliminarus sąrašas?

Yra autorių, kurie tikrai turėtų patekti į antologiją, bet jų archyvas arba neišlikęs, arba man nežinomas. Tarp tokių – prieškario autoriai Antanas Naruševičius, Kazys Laucius ir kt.

Arba štai Petras Babickas, kurio darbai pateko į pirmąją antologijos dalį. 1944 m. jis buvo priverstas trauktis iš Lietuvos, o visas jo lietuviškasis archyvas dingo. Tad šiai antologijai teko naudoti jo fotografijas, kurios buvo spausdintos nepriklausomos Lietuvos leidiniuose. Dėkui Dievui, kad smetoninė spauda buvo giliaspaudė ir spaustuvininkai sąžiningai dirbdavo, todėl šiandien galime į dienos šviesą ištraukti ir šias fotografijas.

Minėjote, kad pradinis vardynas – net 300 fotografų. Tad kaip iš tokio išties didelio skaičiaus atsirinkote tuos 67?

Gan aukštai iškėlėme kartelę, todėl daug kas atkrito savaime. Kita vertus, aš puikiai žinau, ką kuris fotografas yra nuveikęs, išmanau ir senųjų fotografų darbus, tad puikiai gaudausi Lietuvos fotografijoje. Žinoma, mano požiūris gan subjektyvus, tam ir reikalinga redkolegija, su kurios nariais sukūrėme leidinio koncepciją, ir tai taip pat padėjo atsirinkti fotografus bei jų darbus.

Visų pirma rėmėmės grynai maketavimo estetiniu vaizdu: vienam autoriui skiriami penki atvertimai, tai yra 10 puslapių. Pirmajame puslapyje – trumpas fotografo pristatymas, jo portretas bei atsiliepimas apie kūrybą. Toliau seka 9 autoriaus darbai. Viename puslapyje – tik po vieną nuotrauką. Tai pats optimaliausias variantas. Mažiausiai vienam autoriui skiriama trys atvertimai, vadinasi – penkios fotografijos. Mažiau – jau ne. Su trimis nuotraukomis autoriaus neparodysi, su devyniomis – dar gali. Mums svarbu buvo per nuotraukas atskleisti konkretaus autoriaus individualumą bei jo unikalumą. O tokių, tiesą sakant, nėra jau tiek daug...

Esu pasirengęs sulaukti kritikos, ypač iš tų, kurie nepateko į antologiją. Kiekvienas save laiko labai geru fotografu, nors tikrai nebūtinai tas tiesa. Sudariau ne vieną leidinį, tad žinau sudarytojo duonos skonį... Kadangi jutau didelę atsakomybę atlikdamas šį darbą, turėjo būti griežta atranka, todėl čia negalėjo būti nei draugų, nei giminių. Arba padarai maksimaliai kokybiškai, arba paskui liksi kaltas...

Tad kokie kriterijai buvo keliami pačioms fotografijoms?

Meniškumas, išskirtinumas ir naujumas. Domintis Lietuvos fotografijos istorija naujumo aspektas yra labai akivaizdus, mat čia ryškėja temų ar principų fotografijoje pradininkai bei tie, kurie tas temas vėliau tik kartojo. Gal fotografui ir pavyko užfiksuoti labai meniškų kadrų, bet jei ta tema ne ką prasčiau, o gal kur kas nuosekliau dirbo kažkas prieš jį, tuomet pirmenybė teikiama tam, kuris buvo pirmas. Autentiškas santykis su tikrove ir jos fiksavimas fotografijoje – tai, matyt, svarbiausias kriterijus.

Žinoma, tarkime, prieškario fotografijai buvo keliami kiek kitokie meniškumo kriterijai nei šiuolaikiniai. Šiuo atveju svarbu buvo, kas fotografijoje vaizduojama, kaip atspindimas laikas bei žmonių gyvenimas. Tuo metu fotografija buvo daroma reportažiniu būdu, klasikine prasme ji realistinė, tad tokia ji ir buvo.

Sudarydamas antologiją galvojau ir apie tai, kad ji ir užsienyje reprezentuos Lietuvos fotografiją, o iš šių darbų kažkas susidarys bendrą mūsų fotografijos vaizdą. Tad man tai buvo didelis iššūkis ir atsakomybė nedėti to, ko nereikia.

Antologijoje taip pat neskirstome fotografų pagal jų tautybes. Nežiūrėjome, fotografas lietuvis, žydas, lenkas ar rusas, mums svarbu buvo, koks jo indėlis į mūsų krašto fotografijos istoriją. Tad neatsitiktinai į pirmąjį tomą pateko Janas Bulhakas ar Fleris Stanislovas Filibertas, o vėlesniuose tomuose bus ir kitų.

Kaip Jūs, kaip fotografijos istorikas, apskritai regite XX amžiaus Lietuvos fotografiją? Ar šioje istorijoje daug įvairovės ir netikėtumų?

Nepasakyčiau, kad XX amžiaus Lietuvos fotografijos istorija būtų labai įvairi, sakyčiau, gan tolygi. Būta keletas ryškesnių krypčių. Viena ir aiškiausia kryptis XX amžiaus pirmoje pusėje – ateljė fotografija ir šios krypties kurti portretai. Ši fotografija – amatininkiška, labiau taikomojo pobūdžio, tad ją nelabai ir tinka vertinti pagal meninius kriterijus. Žinoma, kalbant istoriniu lygmeniu niekaip negalima šios krypties apeiti.

Pačioje XX a. pradžioje fotografija buvo piktorialinė – pamėgdžiojanti dailę. Šia kryptimi dirbo gan gausus būrys fotografų, tačiau ryškiausia asmenybė – Janas Bulhakas iš kurio vėlesni fotografai mokėsi. Tiesa, nemažai ir kartojo – fotografuoti tie patys J. Bulhako jau fiksuoti objektai, tas pats rakursas, panašus apšvietimas ar tas pats metų laikas. Tokių panašumų išties atrandama gan daug.

Šiek tiek šviežio kraujo į fotografiją įnešė Pirmasis pasaulinis karas. Į Lietuvą tuo metu atvyko nemažai vokiečių karo korespondentų, taip pat buvo išleista meninių leidinių, neapsieita ir be fotografijos. Visa tai padarė nemažą įtaką vėliau kūrusiems fotografams.

Prasidėjus tautiniam atgimimui fotografijoje atsirado ypač ryški etnografinė linija – tapo svarbu užfiksuoti nykstančias etnografines vertybes, paveldą, žmones. Kai 1933 m. įsikūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, pagrindinis tikslas buvo fiksuoti gimtąjį kraštą, jo grožį. Tačiau šį darbą dirbo mėgėjai, profesionalai daugiausia darbavosi fotoateljė. Tiesa, tiek mėgėjų, tiek ir profesionalų nuotraukos buvo publikuojamos to meto spaudoje, tačiau iš esmės tai buvo anksčiau minėtų tikslų įgyvendinimas. Tuo metu iš esmės gyvavo reportažinė, dokumentinė fotografija, paremta Henri Cartiero-Bresono „lemiamo momento“ principu, tik viskas čia orientuota į etnografiją. Vėlgi nuosekliausiai šia kryptimi dirbo Balys Buračas, sukūręs savo tradiciją ir sulaukęs nemažo būrio sekėjų. Ši tradicija buvo labai gyvybinga ir tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Sovietmečiu, ypač jo pačioje pradžioje, fotografija iš esmės tapo socrealistine ir jokia kitokia. O apie meninę fotografiją prabilta tik apie 1958-uosius. Iki to meto pasitaikė keletas meninės fotografijos atvejų, bet tai buvo tik pavieniai darbai. Būtent šeštojo dešimtmečio pabaigoje, 1959 m., Lietuvoje išleistas pirmasis meninės fotografijos katalogas. Jame praktiškai nėra socrealistiniais principais padarytų fotografijų, tačiau nėra ir modernistinės fotografijos, nors modernizmas gyvavo jau nuo M. K. Čiurlionio. Tiesiog tuo metu modernią fotografiją kuriantys menininkai „dirbo į stalčių“. Tarp tokių autorių galima paminėti Vitą Luckų, Aleksandrą Macijauską ar net Antaną Sutkų. Maždaug septintajame dešimtmetyje keletas gabių fotografų suformuoja vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą. Kiekvienas jų intensyviai ieškojo savo braižo bei temų, todėl tapo naujo matymo pradininkais. Nemažai vėlesnių fotografų mėgino tęsti kaip tik šių pirmųjų darbus, ir tai pačiai fotografijos istorijai, be jokios abejonės, nėra jau taip įdomu.

Tik aštuntajame dešimtmetyje įvyksta lūžis postmodernizmo ar konceptualizmo link. 1975 m. sukurtus kai kuriuos Vito Luckaus darbus galima priskirti šiai fotografijų krypčiai. Vėliau buvo Algirdas Šeškus, Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, dar vėliau Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys ir kt.

Tokia štai istorija daugiau mažiau ir bus atsispindėta antologijoje „XX a. Lietuvos fotografija“.

Kaip Jūs vertinate šiandienę fotografiją, tą milžiniškais tempais vykstantį vaizdų gausėjimą, nulemtą naujųjų technologijų?

Kažkuris užsienio fotografas yra pasakęs, kad visos fotografijos jau seniai padarytos ir visos temos išsemtos, bet mes galime į tas pačias temas pažvelgti naujai pakeisdami apšvietimą ir formą. Naujas požiūris į detales, konceptualus žvilgsnis kaip tik ir sukuria naują fotografiją. Taip gimsta nauji stiliai ne tik fotografijoje, bet apskritai mene. Tai dabar ir vyksta. Buvo kažkada realistinė fotografija, dabar ji postmodernistinė, o gal jau ir postpostmodernistinė...

Niekas nestovi vietoje, naujos kartos ateina su savo požiūriu, todėl fotografija yra visokia, dėl to labai įdomu. Kuo fotografijos spektras yra platesnis, tuo mūsų fotografijai tai geriau. Mano galva, kuo daugiau, kuo įvairiau, tuo smagiau.

Sekant fotografijos istoriją, akivaizdu, kai pasikeisdavo technologijos, pasikeisdavo ir stiliai. Ypač tai ryšku dabar – atsiradus skaitmenai, fotografijoje atsirado lengvumas. Išties fotografijos dabar gaminamos masiškai. Kai su studentais einu fotografuoti, matau, kaip jie dirba. Aš, pavyzdžiui, iš vieno fotografavimo padarau dvidešimt kadrų, kurių man visiškai užtenka, o jiems neužtenka vienos 4 MB kortelės... Kai paklausiu, kodėl jie tiek daug fotografuoja, atsako, kad atsirinks vėliau. Tačiau juk rinktis reikia žiūrint... Matai, kad ten nieko nėra, tai ir nefotografuoji. Tačiau tą lengvą žvilgsnį suteikia naujosios technologijos. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, tiesiog būtent tai ir keičia pačią fotografiją.

Mano galva, kūryba nėra lengvas, vien tik momentinis procesas. Jai reikia pasirengimo, išprusimo, akylo žvilgsnio ir aistros. Paskui jau viską įvertins laikas. Fotografijoje tai ypač akivaizdu.

Kokie tolesni likusių antologijos tomų planai?

Antrosios knygos principinis maketas jau yra, tad viliamės, jau kitais metais išleisti ir antrąjį antologijos tomą. Jame sudėti autoriai nuo K iki O raidžių. Jame bus 23 ar 24 autoriai. Dėl vienos autorės vis dar neapsisprendžiu. Tikimės, kad parodę pirmąjį šios antologijos tomą lengviau rasime ir rėmėjų antrajam. Kažkada dar vėliau turėtų būti ir trečiasis tomas.

Taip pat yra minčių ir apie ketvirtąjį tomą, kuriame būtų fotografijos po 2000 metų. Mat tarp tų 67 fotografų nepateko nei Gintaras Česonis, nei Ramūnas Danisevičiaus, dar vienas kitas fotografas, kurie savo kūryboje atsiskleidžia jau šiame amžiuje. Tad ketvirtasis tomas galėtų aprėpti šiuolaikinės Lietuvos fotografijos vyksmą, tai, kas kuriama šiandien.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

Trigrasis 2012-01-06 02:24

Tikrai geras uzmanymas, sveikintina! Tuo paciu noreciau padekoti uz Bernardinuose talpinamas nuotraukas. Puikios, auksciausios prabos nuotraukos! Jokia kita internetine svetaine jums is tolo neprilygsta.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Antikvariniai kašpirovskio dantys

Gegužės 8 d. (ketvirtadienį) 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre, „Salėje 99“, pasirodys vilniečių grupė „Antikvariniai kašpirovskio dantys“. 

Marija Krupoves ir Gerardas Edery

Balandžio 26 d. šv. Velykų proga Vilniaus Bernardinų bažnyčioje Marija Krupoves ir Gerardas Edery kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru pristatys ypatingo grožio ir gilaus dvasingumo koncertą, įkvėptą abiejų atlikėjų išpažįstamų tikėjimų

Eugeniusz Kazimirowski

Pačiame Vilniuje sunku atrasti E. Kazimirowskio pėdsakų. Turbūt vienintelis - paveikslas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Jis susijęs su šventąja Faustina, pal. kun. Mykolu Sopočka ir didžiuoju Dievo Gailestingumo kulto skleidėju Jonu Pauliumi II. 

Leonas Strioga „Angelas girdi tave“

Į Kauno dailės galeriją „Aukso pjūvis“ atskrido 17 angelų. Medinių, apvalučių, subtilių, „striogiškų“... „Angelai žemėje“ – gerai žinomo skluptoriaus Leono Striogos paroda.

Rašytojas Grigorijus Kanovičius

Visa rašytojo kūryba – tai atminties salynas, kur amžinai gyvens Lietuvos miestelių žydai, – net tada, kai nebus tų, kurie juos atsimena. Rinktinius raštus sudaro 10 romanų, 2 apysakos, 9 apsakymai ir 1 esė. 

Piešimas buvo tarsi durys. Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas

Dailininko ir istoriko klausimų bei atsakymų fechtuotė baltame popieriaus lape virto unikalia knyga, kurioje puikus pasakotojas ir dėmesingas klausytojas kalbasi apie istorijos tėkmę, praeities ir dabarties sankirtas, kūrybą ir kasdienybę...