Christian Geisnæs nuotr., www.www.melancholiathemovie.com

Yra dvi galimybės pažinti Larso von Triero apreiškimą žmonijai – nevarginant savo feisbuko išmintimi prifarširuotos esybės ir peržiūrėjus 7 minutes trunkančią preliudiją keliauti tvarkyti žemiškų – buitinių reikalų arba atsiduoti negailestingai (ne)jautrumo revizijai apokalipsės akivaizdoje. „Melancholija“ – mūsų –žmogiškosios kaltės planeta – negailestingai artėja, ir išeities nėra.

Tarp gausybės kadrų, užfiksavusių Pietryčių Azijos cunamio košmarą, turbūt įsimintiniausias yra mėgėjiška, vėjo blaškoma kamera nufilmuotas vienišas, pakrantėje stovintis ir į mirtį nešančią bangą ramiai žiūrintis vyras. Tame susitaikymo su lemtimi kadre telpa visos dramatiškos žmonijos patirties šviesmečiai – amžinų pastangų įveikti savo ribotumą ir pasmerktumą skruzdėliuko trepsėjimą tarp begalybės abejingų žvaigždžių.„Esame ištraukti iš nebūties ir panardinti į begalybę“ (B. Paskalis).

Tas tiesas raikantis, falšo plėves iki kruvinų individo žaizdų gramdantis L.von Triero skustuvas yra, be abejonės , skausmingiausia jo filmų ypatybė – nori nenori, kur nors tyliai kamputyje sau ar savo įsivaizduojamam pašnekovui turi pripažinti tiesą. Kadangi visų jo filmų pradžia ir pabaiga – moteris, pasaulio galingiesiems – vyrams – sunkiau. Dano filmų moteris – ne tai, kas jiems priklauso ar bent jau turėtų priklausyti. Todėl jos (o ir pats autorius) dažniausiai yra keistos arba tiesiog nesveikos. Rašau taip, nes būtent tokį Justin apibūdinimą – nesveika – išgirdau iš garbaus kino žinovo, tai ką kalbėti apie ne tokius išmanius ir atsparius LTV diagnostikai asmenis.

Taigi, „Melancholija“ – šviesus, švelnus ir be galo gražus košmaras.

Jokių laiko ir vietos aplinkybių – kažkur čia, turbūt dabar, mirtinai sergančios Europos tyruose... Jokių kryžių, bažnyčių, varpų...Karų, marų, mirties bausmių, religijų ar revoliucijų... Jokių technologijų – Kler kompiuteryje tik vienas užrašas – melancholija. Jokios užuominos į kažkur besidraskančio pasaulio atributus.

Laikas – 678 pupos vestuviniame loterijos inde, erdvė – laukas, kuriame priešingai tobulam golfo aikštynui yra 19 duobučių, ir per kurį galima nukeliauti į stebuklingą olą, prieglaudą nuo mirtį nešančios planetos... Pradžios kadrai lyg fotoskaidulos grįžta į filmą ir įprasmina istoriją – tokią, kuri neišvengiamai įvyks.

Beveik jokio socialinio akcento – vienintelis Stellano Skarsgårdo herojus turbūt ne veltui atstovauja ne naftos ar deimantų gavybos oligarchijai – jis mūsų laikų ideologijos – reklamos Didysis inkvizitorius, kiaurą parą pulsuojančio, dinamiško nuodo reproduktorius. Jo vestuvinė dovana – postas, šventės užduotis ir tikslas – reklaminis šūkis, naujojo žmogaus maldynas ir atmintinė, darbštaus, ritmingo maratono link mirties šventieji tekstai. Apie viską pagalvota...

Jau pirmieji kadrai, pasibaigus vagneriškajai įžangai – siaurame takelyje niekaip neišsikabarojantis vestuvinis limuzinas (privalomas būsimo lažo, vestuvių atributas), trumpas ir visai neatsitiktinis Justin stabtelėjimas susidomėjus žvaigžde danguje, paaugliškas mylimo žirgo aplankymas (taip nesinori tų vestuvių) – nežada ramaus dangaus. „Manyje gyvena du klounai – vienas mano, kad gerai ir čia, kur esame, o kitas sako, kad gal ten, šiek tiek toliau – truputėlį geriau“ (S. Becketas). Galbūt ten, Antario žvaigždyne, – geriau. O čia – vestuvės, ir visa kas iš to išplaukia – pareigos, svetimi kaip ledynai artimieji ir nemylimo vyro iliuzijų rožinės svajonės. Nušepęs tėvas: „Mano Bete, bete, bete“...

Pasaulio nekenčianti motina: „Nemačiau jos, kaip pirmą kartą kakojo ant puoduko, nemačiau jos pirmosios lytinės sueities, tai kodėl turiu pjauti vestuvinį tortą – atstokite su savo kvailais ritualais.“ Džiaukitės, kol galite.

Visagalis darbdavys: „Tu visada priklausysi mums, Justin.“

Vyras: „Tos obelys, jų šakų šešėlyje sūpynės, supasi vaikučiai, o tu, Justin, sėdėsi po obelimis ir tomis sūpynėmis su vaikučiais džiaugsies... Graži moteris vestuvine suknele plaukia upeliu pasroviui...“

Infantilus gerbėjas ir pilnas kaukių manekenų balius – gražaus, graudaus gyvenimo perversija, nušviečiama kylančiais žibintais tobulos pilies peizaže. Dieve, kaip gražu. Kokia puiki, žėruojanti gyvenimo harmonija... Ir kodėl ji šitaip, ta Justin? Tokia graži, protinga,kūrybinga, nieko jai netrūksta, gal kiek per jautri, sakytume, – ligonis, bet nieko, tai pagydoma, gyvename klestėjimo laikais, medikamentai, poilsis, draugų ir artimųjų meilė, rūpestis... Užuojauta ir atjauta, ir pajauta, ir ta ta ta.. Tik va, kad siūlai...

Siūlai. Pilki, vilnoniai sunkūs siūlai. „Šitie vilnoniai siūlai neleidžia man judėti pirmyn“(Justin). Kaltės ir nuoskaudų, būtų ir būsimų šlykštybių, išdavysčių, melagysčių, dūžtančių svajonių, sielvarto užgniaužiamų riksmų bagažas. Vienišojo kryžius, tiesos vainikas. Begalinis nuovargis,susitaikymo našta. Ir lengvumas tai suprasti – meilės aktas su mirtimi, vieninteliu draugu, kurio artumas neišvengiamas.(Justin glamonės su savimi prie upelio, žvelgiant į virš jos kabančią planetą, skambant „Tristano mirčiai“).

Visgi užuojauta. Kler, Justin sesuo (Charlotte Gainsbourg), tvarkingai (protingai), šeimyniškai gyvuoja, atsirėmusi į tvirtą vyrišką petį. Nors tvirtas vyriškas petys ir pyksta, Kler rūpinasi sunegalavusia seserimi. Tiki, kad grėsmė praeis pro šalį, juk vyrai neklysta. Vis dėlto baimė stipresnė, ir arkliai nerimsta, gulasi žolėn, neina per tiltelį. Berniukas iš vielučių sukonstruoja planetos stebėjimo aparatą – šiuolaikinių technologijų laikais mokslas, visažinis žmogaus vedžiotojas po dykumas, suklydo, planeta visgi atsitrenks į žemę. Tvirtas vyriškas petys, nelaukdamas katastrofos, t. y savo vyriško bergždumo įrodymų, pasitraukia, palikdamas Melancholijai dvi moteris ir mažą berniuką.

„Earth and Melancholia . Dance of death“, – paskutinis įrašas Kler kompiuteryje. Bus teisiami visi, pabaiga prasideda. Mažutis vaikystės vigvamas iš šakų pasislėpti nuo Piktojo. Tolima projekcija į berniuką, aprišta gerklyte po medžiu A. Tarkovskio „Aukojime“. Melancholija rėžiasi į nuovargio iškamuotą ir baimių nualintą žemę, nutraukdama jos beprasmę kelionę begalybėje.

„Norėčiau, kad būtų gražu“, – verkia Kler. Žvakės, vynas, Beethoveno „Devintoji“? Šis pasaulis nevertas, kad būtų gražu.

Viename iš savo interviu, kalbėdamas apie „Melancholiją“, kaip visada nesugaunamas L.von Trieras paleido į pasaulį tokią mintį: „Neverta žiūrėti į žvaigždes, reikia žiūrėti į savo vidų.“ Ten, toje neišmatuojamojoje žmogaus unikalioje visatoje, – visi atsakymai, visi keliai, visos užuovėjos ir stebuklingos uolos, kur galima ramiai pralaukti negandą. Kur aplink nesiveja pilki vilnoniai siūlai.