Kompozitorius Arvo Pärtas

Papasakosiu apie vieną dešimties minučių trukmės minimalistinį kūrinį. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai tokios paprastos, švelnios ir pakilios muzikos tiesiog reikia. Būtinai reikia. Todėl susipažinkite šiandien, kad atėjus laikui būtų pas ką sugrįžti.

„Spiegel im Spiegel“ (1978 m.) – paskutinis kūrinys, kurį sukūrė kompozitorius Arvo Pärtas, prieš palikdamas Estiją. Tais gūdžiais laikais jis kažkokiais būdais išsikovojo leidimą sau ir šeimai išvykti. Gyveno Vienoje, paskui persikėlė į Berlyną. Estijai atgavus nepriklausomybę, jis grįžo į Taliną, kur šiuo metu gyvena bei kuria. Tai visame pasaulyje labai garsus kompozitorius, bet lietuviškame koncertiniame repertuare jo kūrybos beveik nėra. Paklaususi vieno muzikos žinovo, kodėl taip yra, gavau tokį atsakymą: „Nereikia. Niekam nereikia. Mūsų simfoniniai orkestrai groja tik tai, kas reikia ir su kuo reikia – „The Queen Symphony“, „Sting“, „Electric Light Orchestra“ ir panašiai."

„Spiegel im Spiegel“ (liet. Veidrodis veidrodyje) – trumpas, dešimties minučių kūrinys pianinui ir smuikui. Jis puikiai atskleidžia ilgokai ieškotą ir formuluotą racionalią Arvo Pärto muzikos komponavimo estetiką, kurią jis pats pavadino „varpų skambesio” (Tintinnabuli) stiliumi. Jo esmė – dvi linijos, du balsai. Šiuo konkrečiu atveju – tai pianinas ir smuikas (yra ir vėlesnių variantų, kur smuikas buvo pakeistas altu arba violončele). Pirmasis – labai paprastas, aiškus ir objektyvus, o antrasis – komplikuotas ir subjektyvus. „Tai tarsi mano nuodėmės ir jų atleidimas“, – šypsodamasis sako A. Pärtas – žmogus švelniu, net trapiu balsu, didele gražia barzda ir truputį nervingais pirštais.

Stiliaus įkvėpimo šaltinis – renesanso ir viduramžių muzika, ypač – giesmės. Tintinnabuli stiliaus muzika – lėta ir meditacinė, tačiau sukurta griežtais, minimalistiniais principais. Tintinnabuli – tai matematiškai tikslus ryšys tarp vienos linijos ir kitos. Tai taisyklė, kur melodija ir akomponuojantis balsas yra viena. Vienas plius vienas – yra vienas, ne du. Štai ir visa šios technikos paslaptis“, – sako A. Pärtas.

Čia nėra dramos ar sudėtingų dviprasmybių, muzika tarsi permatoma. Greičiausiai šis skaidrus aiškumas kažkokiu būdu ir jaudina žmones – tiek profesionalus, tiek paprastus klausytojus. „Pakanka to, kad nuostabiai būtų sugrota viena nata“, – sakė Arvo Pärtas. Tai ir yra pagrindinis šį kūrinį atliekančių muzikantų tikslas – kuo puikiau sugroti tą vieną natą, išgauti kuo nuostabesnį garsą, o visa kita atlieka kompozicija.

Minimalizmo muzikos ikona,  kompozitorius Steve Reichas apie A. Pärtą yra kalbėjęs štai kaip: „Net gyvendamas Estijoje, Arvo pajuto tą patį, ką ir mes… Mėgstu jo muziką, kaip ir tai, kad jis – toks drąsus ir talentingas žmogus. Jis visiškai prasilenkia su laikmečio dvasia ir nepaisant to yra nepaprastai populiarus, tai taip įkvepia. Jo muzika užpildo giluminius žmogaus poreikius, kurie neturi nieko bendro su mada.“

„Aš mėgstu jūsų muziką labai labai, nes suteikiate erdvės klausytojui. Jis gali įeiti ir ten gyventi. Tuo tarpu daugelį pastarojo amžiaus kūrinių gali tiesiog tik klausyti“, – sakė Bjorg imdama interviu iš Arvo Pärto. Tad prašom užeiti:

Aistė Paulina

to ir to logotipas