Išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto.

Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“.

Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“

Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“

Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.

O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“

Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.

Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“

Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.

Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.

Kiti skaitiniai: 1 Jn 3, 11–21; Ps 100

Evangelijos skaitinį komentuoja Eugenijus Markovas SJ

„Sek paskui mane!”

Šios dienos Evangelija ir toliau kalba mums apie susitikimą su Jėzumi. Tik dabar Jėzus susitinka Pilypą ir pasiūlo jam Juo sekti, o ne atvirkščiai, kaip tai padarė Jono mokiniai. Evangelijos žodžiai skelbia, kad Pilypas sutinka eiti kartu su Jėzumi, tai yra pasirengęs Juo sekti, o tai reiškia daugiau, nei tik palydėti žmogų tam tikrą atstumą. Sekti reiškia pritarti, tai yra tinkamai pasirinkti.

Kiek keista, juk norint kuo nors sekti, reikia būti pasirengusiam kai ką keisti savo planuose, ypač jei esame iš anksto ką nors numatę daryti. Juk turėtume gerai žinoti, ką darome, na, tiesiog reikėtų apsispręsti, ar eiti kartu, ar ne.

„Sek paskui mane!” Užteko trijų žodžių, kad Pilypas taip pasielgtų.

Kaip turėjo skambėti šie trys žodžiai, ką jie reiškė Pilypui, ir koks „nepažįstamasis” pasirodė jau toks artimas, kad ėjimas su juo tapo toks nepaprastas ir vertas pasitikėjimo? Apie tai galėtume ilgai kalbėtis, bet svarbiausia, kad Pilypas pažino Mesiją ir gerai suprato, ką šioje vietoje daro.

Vėliau Jono evangelijoje randame panašią vietą, kur Jėzus sako: „Aš esu gyvybės duona, kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš...” (Jn 6, 35).

Tiesa, ne visi suprato šiuos žodžius, ir daugelis sakė: „Argi  jis ne Jėzus, Juozapo sūnus? Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?” (Jn 6, 41).

Ir Natanaelis nėra toks patiklus, koks buvo Pilypas: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?”

„Eik ir pasižiūrėk, - dar kartą paragina jį Pilypas. - Tai yra viskas, ką tu turi pats padaryti, nueik ir pasikalbėk su Juo, pats pamatysi. Tik Jis gali tavo abejones išsklaidyti“.

“Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos”, - pasveikino jį Jėzus. „Iš kur mane pažįsti?”- klausia nustebęs Natanaelis. „... aš tave mačiau, kai sėdėjai po figmedžiu”. Tada Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius” Natanaelis pažino Jėzų.

Baigdamas Jėzus sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus”. Dėl šios tiesos Jėzus anksčiau sakė žydams: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32). Jėzus yra artimas mums, nes jis išvaduoja žmones iš pačios blogiausios nelaisvės – nuodėmės, uždarančios mus tamsoje. Žinoma, kai kas gali atsisakyti sekti paskui Mesiją, kurio vienintelis ginklas yra tiesa ir kurio tarnai laisvai tiki jo meile. Jo žodis atveria mums širdis ir mes tampame Jo pakeleiviais. Tad eikime kartu!

Bernardinai.lt archyvas