Algimantas Sakalauskas. Česukų kryžiai. Aukščiausiojo globos kryžiaus detalė.

XIX–XX amžių sandūroje Lietuvos valstiečių katalikų namai buvo neįsivaizduojami be šventųjų atvaizdų: krucifiksų būsto interjere, koplystulpių ar koplytėlių prie namų. Apie kryždirbytės tradicijos puoselėjimą Lietuvoje ir Europoje, savitumus ir bendrumus Lietuvos istorijos instituto mokslininkę, podoktorantūros stažuotoją, etnologę Skaidrę Urbonienę kalbino Lietuvos radijo laidos „Gyvoji istorija“ vedėja Inga Berulienė.

Esame įpratę manyti, kad kryždirbystė – išskirtinis Lietuvos kultūros bruožas. Kaip yra iš tikrųjų?

Ši tradicija nuo seno gyva ir kituose katalikiškuose Europos kraštuose. Tik Europoje dažniausiai buvo statomi mūriniai koplystulpiai ir koplytėlės. Jos vyrauja Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, taip pat katalikiškose Olandijos vietose. Centrinėje Europoje taip pat būta tradicijos kabinti koplytėles ant namų sienų, kai kur kryželiai ir nedidelės koplytėlės kabintos ir į medžius. Dar Europos miestuose šventųjų skulptūrėles įkeldavo į specialias nišas namo sienoje. Kai kuriose šalyse paplitę šventųjų atvaizdai, ištapyti ant namų sienų. Visi jie atliko tą pačią – apsaugos – funkciją. Austrijos – Vengrijos imperijoje, ypač miestuose, buvo paplitę saviti stulpai, kurių viršuje žmonės pastatydavo Marijos ar kitų šventųjų skulptūras. Šios kolonos Austrijoje vadintos „maro stulpais“, nes vienas iš jų statymo motyvų buvo apsauga nuo maro. Kolonos su Švč. Trejybės skulptūrine grupe vadintos – Trejybės stulpais. Dar kituose, vadintuose „šviesos stulpais“, įstatydavo žibintą arba žvakę. Mūsų miestai buvo pernelyg skurdūs, kad pasistatytų tokio masto paminklų. Tiesa, panašią funkciją pas mus atlikdavo stulpai su šv. Florijono figūra ar vadinamieji „karavyko“ kryžiai.

Suskaičiuota, kad Lietuvoje egzistavo 36 šventųjų siužetai. Labiausiai paplitę šventųjų Jono Nepomuko, Jurgio, Antano, Roko, Florijono, Juozapo, Barboros atvaizdai. Šventųjų globėjų atvaizdai sodybose dažniausiai buvo komponuojami su Marijos ir Jėzaus figūromis. Kokie šventieji dominuoja ir kitose Europos šalyse?

Jie panašūs, kaip ir Lietuvoje. Kokios figūros bus statomos, priklausė nuo toje vietoje Katalikų Bažnyčios diegiamų kultų. Daugelyje šalių populiarus Rūpintojėlis: Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, ypač Pietų Tirolyje. Yra šventųjų, kurių Lietuvoje neaptiksi. Lietuvai išskirtinai būdinga šv. Kazimiero figūra, nors kaimo kultūroje jis nebuvo labai populiarus. Populiaresnis šis šventasis buvo aplink Vilnių, kur aktyviau diegtas jo kultas. Kaip minėjau, Europoje ypač populiarus šv. Jonas Nepomukas. Jo kultas Europoje išplito kontrreformacijos metu. Tiesa, skirtingose šalyse varijuoja vieno ar kito šventojo vaizdavimo būdas. Štai Lietuvoje ypač išplitęs Marijos Maloningosios atvaizdas, kai Marija vaizduojama nuleidusi rankas, o iš jos delnų sklinda malonės spinduliai. Kitose šalyse tokią figūrą retai tepamatysi.

Kokie dar savitumai būdingi kitų šalių religinei kultūrai?

Tik pastarosios stažuotės metu viename Olandijos muziejuje sužinojau apie ženklus, kuriuos statydavo prie namų, mirus tos šeimos nariui. Tai galėjo būti iš kartono išpjauta ir ištapyta kaukolė su dviem kaulais, bet dažniausiai – aukštos, apie 120 cm aukščio į pagrindą įstatytos lentos, ištapytos įvairiais religiniais simboliais, tokiais kaip Apvaizdos akis, širdis, perverta strėle, kaukolė, laikrodis ir pan. Taip kaimo ar miestelio žmonės sužinodavo, kad šiuose namuose yra velionis.

Tie ženklai dar nėra tyrinėti, tik kaupiami muziejuose. Jų statymo tradicija nunyko XX amžiaus pradžioje. Europoje plito įvairūs raižiniai ant medžio ar vario plokštelių, vadinti piligriminiais paveikslėliais. Vienuose buvo vaizduojamos žymios piligriminės bažnyčios, su garsiu paveikslu, kituose – įvairūs šventieji. Šie grafikos darbeliai gaminti Vienos, Graco, Prahos dirbtuvėse, XVIII–XIX amžiais cirkuliavo visoje Centrinėje Europoje. Juos paprastai laikydavo maldaknygėse, taip pat naudodavo kaip talismanus. Žmonės jų dar įklijuodavo į spintas ar skrynias. Beje, panašiai kaip Lietuvoje. Buvo ir labai mažo formato paveikslėlių, vadinamųjų „valgomųjų paveiksliukų“, kurių duodavo gyvuliams, siekiant apsaugoti juos nuo ligų. Kartais jų suvalgydavo ir žmogus, norėdamas pasveikti.

Šiandien dievdirbių drožtų šventųjų skulptūrėlių vis rečiau aptiksi natūralioje aplinkoje. Iškeltos iš joms natūralios aplinkos, šios skulptūrėlės prarado savo pirminę funkciją ir prasmę. Ar gyva ši tradicija Centrinėje Europoje?

Iki šių dienų išliko tik viena kita senoji skulptūrėlė, tačiau vietoj jų žmonės įdeda paveikslėlius ar naujas fabrikines skulptūrėles. Daugelyje šalių šios koplytėlės ir dabar atlieka savo pirminę funkciją. Apie tai galima spręsti iš puošybos: jos dabinamos gėlėmis, prie jų statomos žvakutės. Mediniai kryžiai dažniausiai nauji, tačiau statomi remiantis sena ikonografine medžiaga. Situacija Čekijoje kiek kitokia. Tai labai sekuliarizuota šalis, kuri itin rūpinasi savo paveldu: restauruoja koplytėles, koplystulpius, jau minėtus stulpus, išleista daug knygų šia tematika, tarp jų – dviejų tomų albumas, kuriame suregistruotos visos mūrinės koplytėles ir koplytsulpiai. Važiuodamas gali matyti, jog dauguma koplytėlių tuščios, tačiau jos – sutvarkytos, prižiūrimos, restauruotos. Čekams koplytėlės - istorinio paveldo dalis, religinės funkcijos jos jau neatlieka.

Kokie jausmai aplanko grįžus iš svetur namo?

Grįžus į Lietuvą, apima keleriopi jausmai. Visų pirma pranyko unikalumo jausmas. Kryždirbystės tradicija gyvavo įvairiose šalyse. Anksčiau maniau, kad galėtume prieš kitus pasididžiuoti liaudies skulptūros siužetų įvairove, dabar ėmiau tuo abejoti. Kitose šalyse jų taip pat gausu. Be to, aš dirbau tik vieno – Austrijos etnografijos muziejaus fonduose... Imi klausti savęs, kuo gi mes išsiskiriame? Reikia pabrėžti mūsų kryžių, jų formų ir ornamentų įvairovę ir stogastulpius. Koplystulpiai ir koplytėlės buvo statomos visur, o stogastulpių svetur taip ir nepavyko pamatyti. Reikia taip pat pažymėti, jog išsiskiriame šios tradicijos gajumu. Mes vis dar statome palyginti daug naujų kryžių, koplytstulpių, stogastulpių. Tuo tarpu kiti juos daugiausia tik restauruoja. Austrijoje ir Slovėnijoje teko matyti naujų kryžių, tačiau negausiai. Kiek žinau, nėra ten ir kryždirbių. Skulptūrėlės gaminamos, tačiau jos turi daugiau suvenyrinį pobūdį. Būtent dėl tradicijos gyvumo UNESCO lietuviškąją kryždirbystę priskyrė prie saugotinų nematerialaus paveldo šedevrų.

LRT ir Bernardinai.lt