Redakcija gavo skaitytojos laišką, kuriame reaguojama į skaudžią nūdienos aktualiją Lietuvoje – užsitęsusi ginčą, kur turi gyventi nelaiminga mergytė, jau netekusi tėčio ir visaip aprašinėjama įtakingiausiose žiniasklaidos priemonėse. Suvokiame, kad tai tik subjektyvi reakcija, ir galbūt kiti šią „pasaką“ pasektų visai kitaip...

Šv. Kalėdos – tai toks stebuklingas laikas, kad jau gerokai prieš jas visi kaip susitarę pradeda sekti pasakas. Jas kuria  televizijos kanalai, prekybininkai parduotuvių vitrinose, savivaldybių darbuotojai miesto aikštėse, o bažnyčiose kartais net su tikrais gyvuliukais įrengiamos prakartėlės. Viso to tikslas – ne tik vaikams padaryti šventę, bet ir rimtus suaugusiuosius nors kartą per metus sugrąžinti į vaikystę.

Šiais metais Kalėdų pasaką užsimojo pasekti ir vieno miesto teismas. Tiesa, ne visai kalėdišką, bet jos veiksmas vyksta vienu gražiausiu per metus Kalėdų laiku. Kas skaitė vaikystėje pasaulio pasakų lobyno tomus, tas atsimins, kad juose įvairiomis formomis kartojasi siužetas, kuriame pasakos herojus turi ištverti bauginimus kokioje nors užkeiktoje ir apleistoje pilyje. Teisėjo  pasakoje šilti ir jaukūs, nuo kūdikystės pažįstami namai jo pasirašyta nutartimi paverčiami jau tik laikina prieglauda, o pasakos herojė kažkodėl juose išbandymų turi patirti ne tris naktis, o visas 14 dienų. Per tas dienas į namus nepasibeldusios ir nepasiprašiusios ateina įvairios tetos, kurios kažkodėl įkalbinėja išeiti iš namų, o kieme jau tik ir laukia kaukėti vyrai ir policijos automobiliai su raudonai nuo galvos iki kojų apsirengusia moterimi. (Raudona spalva gamtoje signalizuoja apie pavojų, psichologės iš vaikų teisių apsaugos galėjo būti draugiškos ir jai apie tai pasakyti.) Kelis kartus per šias dienas ateina ir mama, bet ji kažkodėl bijo nedidelio ant durų priklijuoto lipduko. Bet mergaitė drąsi, ji to lipduko nebijo, juolab kad iš jo žvelgia tėtis. Ji tikriausiai tiki, kad kol į ją, kad ir nuo ant durų priklijuoto lipduko dar žiūri tėtis,  atsitikti  nieko blogo paprasčiausiai negali.

Tais laikais, kai dar žiūrėdavau TV, per Kalėdas rodydavo tokį linksmą filmą „Vienas namuose“. Jo herojus visaip už nosies vedžioja į namą norinčius įsiveržti, švelniai tariant, keistos išvaizdos  dėdes. Panašaus amžiaus mergaitė Garliavoje  per Kalėdas taip pat lieka viena namuose, seneliai ir teta vaikų teisių tarnybos ir anstolės paliepimu turi pavirsti kalėdinėmis dekoracijomis, nes kitaip daro įtaką vaikui. Visi, kas turėjo močiutes, tikriausiai patyrė, kokią didžiulę įtaką gali padaryti net jų iškepti paprasti blynai su uogiene.

Mergaitė didžiuliame name viena, jai jau negali nieko padėti namiškiai, bet ji ir pati ne iš kelmo spirta, prisimena, kad juk atostogos, o per jas net vaikai turi teisę pailsėti, todėl kur kur, bet į mokyklą ji nieku gyvu nevažiuos. Kai labai atsibosta bendrauti su nekviestomis tetomis, dar galima nueiti i tualetą, o ten yra  kabliukas. Bet net ir toks šaunus vaikas kaip  Kevin’as McAllister’is pavargsta vienas kovoti, ir tada į pagalbą ateina žilagalvis kaimynas su sniego kastuvu. V. Landsbergis tiesioginiame LR eteryje buvo įtartinai  panašus į tą geraširdį holivudo senuką, kuris, nors ir senas, pats turi nesuskaičiuojamą būrį vaikaičių ir net provaikaičių, bet dar stiprus ir beveik taip pat kaip prieš 20 metų dar  sugeba taikliai užvožti lopeta, ypač kai reikia apginti  išvargintą vaiką. Teta taip pat lemiamu momentu atvirsta į teisininkę ir nušalinimu kaip šlapiu skuduru užvažiuoja anstolei. Ši dar duoda interviu vienai TV, bet jau ne taip drąsiai kaip prieš tai, o tik kaip su tuo pačiu šlapiu skuduru gavus. Gal net ne skuduru, o antklode, kuri, kaip iš šios istorijos sužinojome, yra nepamainomas anstolių darbo įrankis.

Tas neįtikėtinas vaikų sugebėjimas rasti išeitį iš sudėtingiausių situacijų, kuriose suaugusieji dažniausiai kapituliuoja, nuo seno įkvėpdavo ne tik filmų kūrėjus, bet ir pasakininkus. Filme "Gyvenimas yra gražus“ berniukas išsigelbsti nuo dujų kameros, nes nemėgsta praustis, o kitos pasakos herojus Jonukas nebuvo iškeptas, nes nemokėjo teisingai atsigulti ant ližės. Saldaininio namelio savininkė, pasipiktinusi tokiu nelogišku Jonuko mąstymu, pati parodo, kaip reikia atsigulti ant ližės, belieka laukti, kol   teisėjas  neteks kantrybės ir atvažiavęs į Garliavą parodys, kaip praktiškai įgyvendinti savo sprendimą, dėl kurio nemiega ne tik globėjai su puse Garliavos miestelio, bet ir Vaiko teisių Kauno skyriaus vadovė, suka galvą policija, šaltu dušu išprausiama anstolė.

Kartais  pasidaro taip liūdna, kad kai kurie geri žmonės jau yra mirę, todėl nebylūs, nes būna momentų, kai taip pasiilgsti jų įsikišimo. Neseniai perskaičiau A. Lindgren biografiją. Ši geniali moteris visą gyvenimą buvo nepavargstanti vaikų gynėja, jei reikėjo, tai ir nuo jų pačių tėvų. Po sausio 13-osios ji nusiuntė laišką M. Gorbačiovui, klausdama, kodėl negali saugiai gyventi  Lietuvos, Latvijos ir Estijos vaikai. Dar praėjusiame amžiuje Frankfurte atsiimdama Taikos premiją, ji pasakė savo garsiąją kalbą „Prievartai visada ne“, kurioje kalbėjo  apie fizinę ir psichologinę prievartą, kuria vis dar bandoma palaužti vaikų valią, ir kaip ta prievarta vėliau pasaulyje gimdo karus ir terorą . Šiais metais jai sukaktų 105 metai, bet  dar prieš 10 metų, kai ji buvo gyva,  būtų drąsiai galima  nuskristi  į Stokholmą ir klausti patarimo. Įdomu, ką ji būtų atsakiusi į vieno pas mus žinomo vaikų psichiatro pasisakymą radijo eteryje, kad tokio amžiaus vaikai dar nemoka logiškai mąstyti, todėl  neverta klausti jų nuomonės net ir tokiais klausimais, kurie daugeliui metų nulems jų likimą. Nemanau, kad ji liktų abejinga Pepės Ilgakojinės ir Mažylio iš „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“  amžiaus  sulaukusios mergaitės likimui.

 Kitas panašių pasakų mėgėjas viename interneto portale pasipiktino Nijole Oželyte, nes ši drįso viešai prabilti, nors nėra net sėdėjusi Teisės fakulteto suole. Taip ir norisi jam priminti, kad istorijos bėgyje viešai pasisakė  nors, o varge, neturėdami teisininkų diplomų, ir kiti aktoriai.Vienas vaidino vesternuose ir kartą visam pasauliui nei iš šio, nei iš to tarstelėjo, kad TSRS – blogio imperija. O kitas nuostabus aktorius, kurio talentą, nors ir nebuvo labai dievobaimingas, pripažino net maestro Miltinis, savo tautiečiams pasakė – nebijokite.

 P. S. Tiems, kuriems aukščiau parašyti palyginimai pasirodys per daug drastiški, priminsiu, kad šioje pasakoje yra dar ir kiti keturi veikėjai, bet jie mirę.