Milda Julija Mažėtytė. Kalėdinė vieno provincijos teismo pasaka
Redakcija gavo skaitytojos laišką, kuriame reaguojama į skaudžią nūdienos aktualiją Lietuvoje – užsitęsusi ginčą, kur turi gyventi nelaiminga mergytė, jau netekusi tėčio ir visaip aprašinėjama įtakingiausiose žiniasklaidos priemonėse. Suvokiame, kad tai tik subjektyvi reakcija, ir galbūt kiti šią „pasaką“ pasektų visai kitaip...
Šv. Kalėdos – tai toks stebuklingas laikas, kad jau gerokai prieš jas visi kaip susitarę pradeda sekti pasakas. Jas kuria televizijos kanalai, prekybininkai parduotuvių vitrinose, savivaldybių darbuotojai miesto aikštėse, o bažnyčiose kartais net su tikrais gyvuliukais įrengiamos prakartėlės. Viso to tikslas – ne tik vaikams padaryti šventę, bet ir rimtus suaugusiuosius nors kartą per metus sugrąžinti į vaikystę.
Šiais metais Kalėdų pasaką užsimojo pasekti ir vieno miesto teismas. Tiesa, ne visai kalėdišką, bet jos veiksmas vyksta vienu gražiausiu per metus Kalėdų laiku. Kas skaitė vaikystėje pasaulio pasakų lobyno tomus, tas atsimins, kad juose įvairiomis formomis kartojasi siužetas, kuriame pasakos herojus turi ištverti bauginimus kokioje nors užkeiktoje ir apleistoje pilyje. Teisėjo pasakoje šilti ir jaukūs, nuo kūdikystės pažįstami namai jo pasirašyta nutartimi paverčiami jau tik laikina prieglauda, o pasakos herojė kažkodėl juose išbandymų turi patirti ne tris naktis, o visas 14 dienų. Per tas dienas į namus nepasibeldusios ir nepasiprašiusios ateina įvairios tetos, kurios kažkodėl įkalbinėja išeiti iš namų, o kieme jau tik ir laukia kaukėti vyrai ir policijos automobiliai su raudonai nuo galvos iki kojų apsirengusia moterimi. (Raudona spalva gamtoje signalizuoja apie pavojų, psichologės iš vaikų teisių apsaugos galėjo būti draugiškos ir jai apie tai pasakyti.) Kelis kartus per šias dienas ateina ir mama, bet ji kažkodėl bijo nedidelio ant durų priklijuoto lipduko. Bet mergaitė drąsi, ji to lipduko nebijo, juolab kad iš jo žvelgia tėtis. Ji tikriausiai tiki, kad kol į ją, kad ir nuo ant durų priklijuoto lipduko dar žiūri tėtis, atsitikti nieko blogo paprasčiausiai negali.
Tais laikais, kai dar žiūrėdavau TV, per Kalėdas rodydavo tokį linksmą filmą „Vienas namuose“. Jo herojus visaip už nosies vedžioja į namą norinčius įsiveržti, švelniai tariant, keistos išvaizdos dėdes. Panašaus amžiaus mergaitė Garliavoje per Kalėdas taip pat lieka viena namuose, seneliai ir teta vaikų teisių tarnybos ir anstolės paliepimu turi pavirsti kalėdinėmis dekoracijomis, nes kitaip daro įtaką vaikui. Visi, kas turėjo močiutes, tikriausiai patyrė, kokią didžiulę įtaką gali padaryti net jų iškepti paprasti blynai su uogiene.
Mergaitė didžiuliame name viena, jai jau negali nieko padėti namiškiai, bet ji ir pati ne iš kelmo spirta, prisimena, kad juk atostogos, o per jas net vaikai turi teisę pailsėti, todėl kur kur, bet į mokyklą ji nieku gyvu nevažiuos. Kai labai atsibosta bendrauti su nekviestomis tetomis, dar galima nueiti i tualetą, o ten yra kabliukas. Bet net ir toks šaunus vaikas kaip Kevin’as McAllister’is pavargsta vienas kovoti, ir tada į pagalbą ateina žilagalvis kaimynas su sniego kastuvu. V. Landsbergis tiesioginiame LR eteryje buvo įtartinai panašus į tą geraširdį holivudo senuką, kuris, nors ir senas, pats turi nesuskaičiuojamą būrį vaikaičių ir net provaikaičių, bet dar stiprus ir beveik taip pat kaip prieš 20 metų dar sugeba taikliai užvožti lopeta, ypač kai reikia apginti išvargintą vaiką. Teta taip pat lemiamu momentu atvirsta į teisininkę ir nušalinimu kaip šlapiu skuduru užvažiuoja anstolei. Ši dar duoda interviu vienai TV, bet jau ne taip drąsiai kaip prieš tai, o tik kaip su tuo pačiu šlapiu skuduru gavus. Gal net ne skuduru, o antklode, kuri, kaip iš šios istorijos sužinojome, yra nepamainomas anstolių darbo įrankis.
Tas neįtikėtinas vaikų sugebėjimas rasti išeitį iš sudėtingiausių situacijų, kuriose suaugusieji dažniausiai kapituliuoja, nuo seno įkvėpdavo ne tik filmų kūrėjus, bet ir pasakininkus. Filme "Gyvenimas yra gražus“ berniukas išsigelbsti nuo dujų kameros, nes nemėgsta praustis, o kitos pasakos herojus Jonukas nebuvo iškeptas, nes nemokėjo teisingai atsigulti ant ližės. Saldaininio namelio savininkė, pasipiktinusi tokiu nelogišku Jonuko mąstymu, pati parodo, kaip reikia atsigulti ant ližės, belieka laukti, kol teisėjas neteks kantrybės ir atvažiavęs į Garliavą parodys, kaip praktiškai įgyvendinti savo sprendimą, dėl kurio nemiega ne tik globėjai su puse Garliavos miestelio, bet ir Vaiko teisių Kauno skyriaus vadovė, suka galvą policija, šaltu dušu išprausiama anstolė.
Kartais pasidaro taip liūdna, kad kai kurie geri žmonės jau yra mirę, todėl nebylūs, nes būna momentų, kai taip pasiilgsti jų įsikišimo. Neseniai perskaičiau A. Lindgren biografiją. Ši geniali moteris visą gyvenimą buvo nepavargstanti vaikų gynėja, jei reikėjo, tai ir nuo jų pačių tėvų. Po sausio 13-osios ji nusiuntė laišką M. Gorbačiovui, klausdama, kodėl negali saugiai gyventi Lietuvos, Latvijos ir Estijos vaikai. Dar praėjusiame amžiuje Frankfurte atsiimdama Taikos premiją, ji pasakė savo garsiąją kalbą „Prievartai visada ne“, kurioje kalbėjo apie fizinę ir psichologinę prievartą, kuria vis dar bandoma palaužti vaikų valią, ir kaip ta prievarta vėliau pasaulyje gimdo karus ir terorą . Šiais metais jai sukaktų 105 metai, bet dar prieš 10 metų, kai ji buvo gyva, būtų drąsiai galima nuskristi į Stokholmą ir klausti patarimo. Įdomu, ką ji būtų atsakiusi į vieno pas mus žinomo vaikų psichiatro pasisakymą radijo eteryje, kad tokio amžiaus vaikai dar nemoka logiškai mąstyti, todėl neverta klausti jų nuomonės net ir tokiais klausimais, kurie daugeliui metų nulems jų likimą. Nemanau, kad ji liktų abejinga Pepės Ilgakojinės ir Mažylio iš „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ amžiaus sulaukusios mergaitės likimui.
Kitas panašių pasakų mėgėjas viename interneto portale pasipiktino Nijole Oželyte, nes ši drįso viešai prabilti, nors nėra net sėdėjusi Teisės fakulteto suole. Taip ir norisi jam priminti, kad istorijos bėgyje viešai pasisakė nors, o varge, neturėdami teisininkų diplomų, ir kiti aktoriai.Vienas vaidino vesternuose ir kartą visam pasauliui nei iš šio, nei iš to tarstelėjo, kad TSRS – blogio imperija. O kitas nuostabus aktorius, kurio talentą, nors ir nebuvo labai dievobaimingas, pripažino net maestro Miltinis, savo tautiečiams pasakė – nebijokite.
P. S. Tiems, kuriems aukščiau parašyti palyginimai pasirodys per daug drastiški, priminsiu, kad šioje pasakoje yra dar ir kiti keturi veikėjai, bet jie mirę.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
"Jei teisėjų argumentai yra prieštaringi ir neįtikinantys, tai greičiausiai jie ir nėra teisūs"
"Ir iš tų klausimų, į kuriuos valdžia nesugeba įtikinamai atsakyti, visumos ir susidaro vaizdas, kad tautai meluojama"
Matau, kad toks yra Jūsų atsakymas į šiuos neaiškumus.
Anele, sakot ,,Jūs sau turite atsakymą, kas, kaip ir kodėl meluoja." Gal galit tą atsakymą pacituoti?
>st. Algis Jūs ir kalbate apie reiškinį, kuris man įdomus šioje istorijoje. Yra daugiaprasmiška ir neaiški situacija, iš kurios žmonės daro išvadas. Yra galimybė, jog apie kai kuriuos dalykus meluojama. Skirtumas tas, kad Jūs sau turite atsakymą, kas, kaip ir kodėl meluoja. Aš šioje vietoje palieku klausimą, kas, kaip ir kodėl meluoja, galiausiai - kaip žmonės suigalvoja į šiuos klausimus atsakymus sau.
Taigi esmė, kaip Jūsų galvoje vyksta "dedukcija", ką aš tiksliau pavadinčiau prielaidų darymu.
Anele, apie tai, kas ta dedukcija, yra anekdotas. Šerlokas Holmsas naktį klausia daktaro Vatsono: ką jums byloja žvaigždės, spindinčios mums virš galvų. Vatsanas, ką tik pabudęs, sako nežinau. O jos mums byloja tai, kad mums ką tik pavogė palapinę,-sako Šerlokas Holmsas.
Kedžių bylos keistenybes į vieną sąrašą buvo sujungęs toks komentatorius slapyvardžiu Pikasas. Ir iš tų klausimų, į kuriuos valdžia nesugeba įtikinamai atsakyti, visumos ir susidaro vaizdas, kad tautai meluojama. O tai gali reikšti, kad mes esame dar sykį okupuoti, kaip tai įtikinamai ir parodė Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė Kultūros baruose (2011, n.12).
Dedukcija yra samprotavimas, kai nuo bendresnių išvadų pereinama prie atskirų. Kitaip tariant, kai žinodamas visą bendrą informaciją gali spręsti apie atskirus jos vienetus.
Jeigu teisėjų argumentai yra priešatringi ir neįtikinantys, tai greičiausiai Jūs neturite visos informacijos apie bylą. O jei tai kelia neaiškumų, gal užduokime klausimus, o ne rašykime prielaidas "kaip man atrodo, taip iš tikrųjų yra".
Apskritai matau, kad pusę diskusijos užima mano komentarai. Iš vienos pusės, įdomu diskutuoti, ne tik rašyti atskirus atsiliepimus. Iš kitos pusės, turiu nusivilti, jog su diskusijos pašnekovais negaliu aptarti tų siuacijos (tiksliau, subjektyvaus situacijos suvokimo) taškų, kurie kelia didžiausią įdomumą.
Komentaruose matau keletą temų. Viena, atsiliepiamai, kas vadintina "subjektyvia nuomone". Antra, kas yra objektyvu ir mums žinoma šioje situacijoje. Trečia, ar teisūs teisėjai.
Į nei vieną iš šių temų negaliu atsakyti, todėl prašau ir man asmeniškai neadresuoti su tuo susijusių klausimų.
Man įdomu tai, kaip iš ribotos mums prieinamos informacijos žmonių galvose susidaro jos vaizdas, kaip informacijos vienetai susisieja, kokia dalis informacijos yra išsaugoma, kuri dalis ištrinama, o kas įdedama nuo savęs. Tai yra, kaip ir kodėl daugiaprasmiška ir neaiški informacija tampa lengvai skaitoma pasaka su aiškiais herojų charakteriais ir vaidmenimis.
Ankstesniame komentare svarsčiau, ar tai nėra siekis suteikti šiai istorijai "gėrio ir blogio" rėmus.
Dar vienas pastebėjimas dėl informacijos ir išvadų darymo ribotumo. Daug kur kalbama "Mergaitės interesai yra svarbiausi", tačiau būtent šioje vietoje yra menkiausia informacija. o ta, kuri yra, yra nutekėjusi ir prieinama iš subjektyvių šaltinių. Objektyvią (kiek šį žodį galima vartoti situacijos kontekste) informaciją apie mergaitės elgesį, būseną ir interesus gali suteikti psichologai, socialiniai darbuotojai, VTAT specialistai, tačiau ši informacija dėl obejktyvių priežasčių ir konfidencialumo principo yra neprieinama.
Prašau neklausti, iš kur galiu žinoti, ar psichologų ir VTAT informacija yra objektyvi ar ne. Ką noriu pasakyti, yra tai, jog turime ribotą informaciją ir iš jos galime daryti ribotas išvadas, o visa kita yra tapę spekuliatyviomis prielaidomis.
Anele, nebūtina būti gaidžiu ir virti sriuboj, kad sužinotum vištienos buljono skonį. Galima pasinaudoti dedukcijos principu. Jei teisėjų argumentai yra prieštaringi ir neįtikinantys, tai greičiausiai jie ir nėra teisūs.
Iglina, juk parašiau, kad nesiekiu užtikrinti ir to padaryti negaliu, tad negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Kaip jau minėjau, jūsų klausime suformuluotos nuostatos, kurių mano komentare nebuvo minėta (Gal tai emocijos...).
GT, man irgi įdomi objektyvi tikrovė, slypinti už šios istorijos. Tačiau paradoksas, kad siekiantys sužinoti objektyvią tikrovę, renkasi rašyti ir gėrėtis tokiais straipsniais, kuriuose relaybė tampa pasaka, ir nėra nė vieno objektyvaus fakto.
Todėl man ir kyla mintis, kad šiuo atveju galime stebėti ir stebėtis, kaip šis įvykis ir pateikiama informacija apie jį atsispindi kiekvieno žmogaus galvoje.
Anele, aš to ir klausiau - ar jūs galite garantuoti, kar tie kiti autoriai remiasi tik teise ir loginiu mąstymu ir tikrai išvengia emocijų, nenutyli faktų..(Čia tik patikslinau) Ne tik Anelei, bet ir visiems mums kaip tik čia dešinėje pusėje yra nuoroda į video "lagerių moterys" Mačiau šį dokumentinį filmą ir jis tikrai sukrečiantis. Nes jame parodyta , kaip sunku, bet žmonės ištvėrė būti geri
Ponia Anele, nepriklausomai nuo to, kaip suvokiame situaciją, egzistuoja objektyvi tikrovė. ir kažkaip tai vis tiek yra. ir nieko keista, kad visuomenė nori užtikrinimo, kad nėra neatsargiai rizikuojama mergaitės gyvenimu ir gyvybe, perduodant ją į nežinią, kol nėra atsakymų pedofilijos bei žmogžudysčių bylose.
Beje: tie, kurie pakluso teisėtai nacių valdžiai ir klusniai persekiojo žydų tautybės žmones II pasaulinio karo metu, vėliau buvo įvertinti pagal nusikaltimus žmogiškumui Niurnbergo procese. Linkiu, kad niekada neatsidurtume patys beteisių persekiojamųjų vietoje.
Na o kodėl jie taip daro, Anele ?