Labas, naujųjų metų skaitytojau,

Šią savaitę pasikeitė skaičiai kalendoriuje, datoje rašysime nebe du vienetus, bet du dvejetus. O kas naujesnio čia – ką įtrauktume į savaitės kultūros tekstų dienoraštį?

Skiautinius pradėtume naujiena, kad grupė „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ pristatė naują albumą - koncerto LRT Didžiojoje radijo studijoje įrašą. Nors tai ir, kaip patys „I.V.T.K.Y.G.Y.G“ nariai sako, yra „maždaug“ dvidešimtas jų albumas, klausytis smagu – šis grupė jau tapo ir Vilniaus laiko eismo ženklu, kuris rodo tą patį, – „sustoti draudžiama“ net ir po vieno iš grupės įkūrėjų Baro mirties.

Vilniuje, Tolerancijos centre, atidaryta išeivijos dailininko Samuelio Bako darbų paroda. Dailininkas žada padovanoti 600 savo darbų, „jei ši per artimiausius penkerius metus įkurs Litvakų kultūros ir meno centrą.“ Labai atpažįstamos tos kriaušės ir plytos iš dailininko paveikslų, labai jau vilnietiškos.Tam antrintų ir Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus, rašytojo Marko Zingerio žodžiai, pasakyti žiniasklaidai apie dailininko kūrybą: „Jis išgyveno įvairius kūrybos periodus, bet jį visą laiką lydėjo vienaip ar kitaip transformuotas Vilniaus motyvas.“

O štai Algimanto Grikevičiaus atminimui buvo skirtas vakaras „Skalvijoje“ . Ir prisiminė linksmai.

Lapkričio mėnesį Rygoje vyko Baltijos teatrų festivalis, kurį aprašė profesorius Petras Bielskis. Specialistui ne viskas ten patiko: „Kraujo, prievartavimo, kamasutros visokių variantų, žudymo technologijų, visokios agresijos ir estetinio mėšlo nemažai.“ Situacija konstatuojama paskutiniu sakiniu: „Teatras ima pasiduoti.“

O kinas ruošiasi, padedamas kultūros ministro, atsigauti. Jau buvo minėta apie Kino centro steigimą Vilniuje, dabar susirūpinta ir kino paveldu. Gal pavyks atgauti šiek tiek archyvų iš didžiųjų kaimynų?

Kai kurių rusiškų tradicijų neprarado ir pati Lietuva. Pavyzdžiui, kasmet organizuojami menų festivalis „Kalėdiniai vakarai“ pateikia stiprią koncertinę programą. Puiki galimybė prisiminti, kad ir mūsų šaly šventės ne tik pagal Grigaliaus kalendorių švenčiamos.

Prancūzai metų pabaigoje mini savo šventąją, kurią istorikai labiau tapatina su karvede. Sukako 600 metų nuo Žanos d’Ark gimimo. Kiti vadina ir Joana Arkiete. Svarbiausia – nesusipainioti.

Nors padejuota, kad ekonomika sutrukdė kultūrai išskleisti sparnus kuo plačiau – M. K. Čiurlionis galbūt netapo pažįstamas tiek, kiek norėtųsi, vis dėlto menininko statusą turintys kūrėjai nuo 2012-ųjų bent ligos atveju gali kiek paprasčiau žvelgti į savo padėtį. Juos draudžia valstybės lėšomis.

Prieš porą dešimtmečių sunkiai galėjai įsivaizduoti oficialiai per naktį veikiančią biblioteką. O dabar knygagraužiai arba tie, kurie priversti tokie tapti, gali skaityti kiauras naktis. Tiesa, ne visos bibliotekos suteikia tokią galimybę.

2012-ieji skelbiami Muziejų metais. Ta proga šiemet bus galima išvysti daug publikacijų apie šias įstaigas. Kol kas pasiekė žinutė iš užsienio: pasaulyje lankomiausias muziejus yra Luvras. Ir jau nebe pirmus metus.

Pernai išleistame „Kelionė su Bernardinai.lt“ žurnale buvo galima aptikti įdomų Aušros Gudavičiūtės pokalbį su choreografu, šokėju Vyčiu Jankausku. Dabar jį rasite ir inteneto dienraštyje.

Kai per šokį priartėjome prie scenos, galima atkreipti dėmesį į keletą šios srities rašinių. Teatro sritį pristato O’Nealo pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ spektaklio recenzija.

Daugiau lietuviškų realijų galima rasti spektaklio „Jis ir ji“ apraše. Pagal Jono Biliūno gyvenimą Jaunimo teatre savo premjerą pristatys Birutė Mar. Prieš tai ši režisierė ir aktorė buvo pastačiusi spektaklį apie Salomėją Nėrį.

Dar viena naujiena atkeliavo iš Gruzijos. Savaitgalį „Keistuolių teatre“ du spektaklius parodys prieš tris dešimtmečius aktoriaus, režisieriaus Gelos Kandalakio įkurtas teatras „Budrugana-Gagra“. Beje, teigiama, kad „gruzinų režisierius rankų šešėlių meno moko ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus – su jais stato spektaklį pagal Vytauto Landsbergio jaunesniojo knygą „Berniukas ir žuvėdros“. Lauksime.

Iš savaitės teatro persikelkime į literatūrą. Čia rasime Mariaus Buroko knygos „Išmokau nebūti“ recenziją. Ją prieš tai „Knygų aidų“ žurnale išspausdino literatūrologė Elena Baliutytė.

Fotografija sulaukia vis fundamentalesnių apžvalginių veikalų. Apie vieną iš tokių Gediminas Kajėnas kalbasi su fotografu Stanislovu Žvirgždu. Šis menininkas yra pirmojo „XX a. Lietuvos fotografijos antologija“ tomo sudarytojas.

Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip visad tokiu metu kino industrija rengiasi apdovanojimams. Štai Prodiuserių gildijos apdovanojimui nominuoti filmai „Paveldėtojai“ ir „Artistas“.

Skandinaviška kino industrija sukelia bruzdesio ir Lietuvoje. Larso von Triero filmas „Melancholija“ aptariamas tiek žodžiu, tiek raštu gal net aktyviau nei nacionalinis holivudinis plačiaekranis herojus Tadas Blinda. Pavyzdžiui, apie šią kino juostą publikuota Anetos Anra recenzija.

Metų sandūroje stiprūs eilėraščiai įsikūrė „Nišos“ skyrelyje. Dvyliktokė Inga Sanakojevaitė turi ką pasakyti ir pasako savo eilėraščiais labai daug.

Beveik tiek pat, kiek kita jaunoji kūrėja Birutė Grašytė, važinėdama autobusu, garsiai skaitydama iš lapų eiles ir dovanodama jas keleiviams. Drąsos autobusu važinėti nereikia. Reikia drąsos tokiems skaitymams.

Va, ir linkiu šiemet tos drąsos – ką nors padaryti kitaip. Kad būtų ką ne tik prisiminti, bet ir padovanoti. Nebūtinai garsų literatūros kūrinį, pakaks ir dažnesnio šyptelėjimo. Juk ir tai – puikiausias eilėraštis. Pradžiai.