Nėra daug naujienų apie konfliktą tarp sunitų ir šiitų. Bet vis dėlto šiuo metu regioninių lygiu tai  vėl iškyla kaip nauja ir svarbi tema. Tol, kol sekuliarūs režimai pamokslavo apie visa apimančias nacionalines arabų tapatybes, skirtumai tarp religinių bendruomenių buvo visiškai nureikšminti, bet dabar, kai regione vėl formuojasi islamistiniai režimai, teologija susigrąžina prieš šimtmečius turėtą centrinę vietą visuomenėse.

Žinoma, nederėtų viso to suprasti pažodžiui. Tai tebėra fundamentali politinė kova už politinę galią bei socialinę gerovę, ir kai rungiasi sunitų ir šiitų valdomos valstybės ar judėjimai, jie veikia kaip politiniai dariniai, turintys savo tikslus, strategiją ir taktiką.

Auganti Irano islamistinio režimo galia ir įtaka kelė labai rimtų problemų sunitams islamistams. Viena vertus, jie iš esmės nemėgsta Irano, nes tai buvusi Persija, kurioje dominavo šiitai, o ir dabar tai tebėra šalyje vyraujanti religinė kryptis. Irako ir Irano karas bene geriausiai iliustruoja šią įtampą ir antagonizmus, aiškiausiai matomus ir naudojamus Irako propagandoje. Be to, Irako režimui sėkmingai pavyko kontroliuoti šiitų daugumą.

Po Sadamo Huseino režimo nuvertimo religinio bendruomeniškumo klausimas vėl tapo svarbus. Irake šiitai sudaro daugumą, ir jie automatiškai laimėtų bet kokius rinkimus, ypač jei rinkimuose atisakytų dalyvauti šalies šiaurėje gyvenantys kurdai. Nepaisant to, kad sunitų sukilimuose svarbus buvo antiamerikietiškas dėmuo ir aiškiai matomas palankumas „Al-Qaedai“, tai tikrai buvo sunitų žūtbūtinis mėginimas atgauti galią. Jiems to padaryti nepavyko ir dabar, kol smurtas tęsiasi, pagrindinis sunitų akcentuojamas dalykas – derybos dėl įmanomai geriausio galių santykio.

Libane, vadovajaunat  „Hezbollah“, padedant Sirijai ir Iranui  taip pat triumfavo šiitai. Tačiau visa tai tebuvo 2011 m. Arabų pavasario preliudija. Didžiulio ir svarbaus įvykio, kuris daugiausia  buvo vykdomas sunitų ir tapo savotišku 1979 m. revoliucijos Irane atitikmeniu. Visame įvykių kontekste Arabų pavasaris atrodo kaip sunitų vadovaujamas (todėl vargu ar deramai vadinamas islamistiniu) sukilimas prieš „šiitinius” režimus.

Svarbiausias čia tai, kad dabar sunitams nebereikia nei Irano, nei Turkijos palaikymo ir paramos, nes jie patys galią laiko savo rankose. Taip, tikėtina, gali susiformuoti bent šiek tiek sunitiškas, nors didžiąją dalimi ir islamistinis blokas, kuriam priklausytų Egiptas, Gazos ruožas, Libija, Tunisas su Musulmonų brolijos inkliuzais Jordanijoje ir Sirijoje.

Esminis elementas čia – Musulmonų brolija, organizacija, kuri labai nepalankiai žiūri į visus šiitus bendrai ir į Iraną konkrečiai. Kad taip yra, rodo kai kurie Brolijos veiksmai, pavyzdžiui, Bahreine, kur jie išreiškė paramą sunitų režimui, o ne šiitų opozicijai.

Tuo tarpu dar radikalesni yra salafistai – mažos revoliucingos islamistų grupelės, ypač negatyviai nusiteikusios šiitų atžvilgiu. Taip dėliojantis galių pusiausvyrai regione, daugelis arabų valstybių visai nerodo noro priimti šiitų valdomo Irako į savo gretas. Tiesa, jis vargu ar taps Irano satelitu, bet labiau glausdamasis prie kitų šiitinių valstybių liks santykinai išstumtas iš regiono poltinės arenos.

Nedera pamiršti, kad tokia padėtis Palestinos vadovybę palieka visiška našlaite. Kol ji gali kliautis tiesiog bendru palaikymu iš arabų, Irano ir Turkijos, tol ji neturi aiškaus užtarėjo ir globėjo regione, o „Hamas“ dabar atrodo kaip organizacija, gaunanti aiškų ir stiprų palaikymą iš sunitų islamistų. Tai skatina „Fatah“ ir „Hamas“ suartėjimą ir taip sumažina poreikį žūtbūt susirasti globėją iš išorės.

Tačiau ar gali šie naujai persiskirstę, bet vis dar susikaldę blokai veismingai susivienyti prieš Vakarus ar Izraelį? Mano atsakymas – ne.

Jų nuolatinė kova dėl galios ir įtakos regione ir dėl kai kurių atskirų valstybių kontrolės vers jas nuolat konfliktuoti. Net ir tokį, tikėtina, suvienijantį veiksnį kaip nepalankumą Izraeliui kiekviena mėgins panaudoti savo interesams.

Maža to, regione, kuriame režimai ir judėjimai konkuruoja vienas su kitu dėl karinės galios ir lojalumo radikaliam islamui, niekas nesiims megzti taikos su Izraeliu. O su JAV režimai bendradarbiaus tik tiek, kiek manys esant realu, kad Amerika juos gintų, tačiau tokia idėja atrodo pakankmai beviltiška.

Ši nauja regiono sankloda, sunitų ir šiitų varžybos, blokų formavimasis ir konkurencija dėl galios turi dar vieną svarbų aspektą. Regionas ir toliau politinėse kovose švaistys laiką, resursus ir žmonių gyvybes nes net ir kritus seniems regiono režimamas vis dar vilioja ir valdo ideologijų ir galios sąvokos, o ne pragmatiškas ir ekonominio produktyvumo kriterijais paremtas mąstymas.

Parengta pagal The Jerusalem Post