Gedimino Kajėno nuotrauka

Palankiai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, štai jau kelinti metai, pasibaigus vienam turistiniam sezonui ir dar neprasidėjus kitam, atvažiuoju prie Kryžių kalno. Tiesiog pabūti. Pasivaikščioti tame, kasmet vis tankiau apželiančiame, kryžių miške. Tuomet ištuštėjusio kalno prieigose viešpatauja drėgmė ir vėjas. Ir tik kryžiai, jų gausa, primena – kažkada čia būta žmonių.

Sykį, prieš išvykstant prie kalno, bičiulė nustėrusi paklausė, ko aš ten ieškau, juk tai tokia liūdna vieta, pilna mirties alsavimo ir kančios. Taip, sutikau su ja ir pridūriau – dar ten pilna džiaugsmo, dėkingumo ir vilties. Niekada savęs neklausiau, ko ieškau, visada žinojau, tiesiog jutau, jog yra kalnas ir yra kryžius, ir to visiškai pakanka, kad tai būtų.

Sakysi, koks jau čia kalnas, kad jį skersai išilgai pamažu pereiti nė pusdienio neprireiktų, o abi viršūnes gali pasiekti nė neuždusęs. Ir vis tiek, nors pasiusk, dangus – arčiau. Kažkam juk prireikė šitoje tuščioje, nykioje savo plokštumu laukymėje kalną supilti. O supilti tam, kad į viską jau būtų galima kitaip pažvelgti. Ne iš aukšto, tiesiog kitu kampu. Kažkur pakibus tarp – lyg ir ant žemės, bet jau ir ne. Gal tik per sprindį, bet vis tiek aukščiau.

Ir dar – pasaulyje šitiek vietų, kurios tapo šventos, piligrimų nuklupinėtos dėl jose įvykusių apsireiškimų, dieviškų ženklų. O čia gi tie patys žmonės lygiame lauke lyg kokie vaikai smėlio dėžėje kalną supylė ir ant jo užsilipę susėdo padūmoti. Kol anie dūmojo, kiti ėmė lyginti – matai, ne vietoje kalnas išdygo, nėra kur burokų sėti… Tada vieni lygino, o kiti vis pylė, lygino ir pylė… O, šventas užsispyrime! Vieni ėmė kryžius nešti, kiti – juos griauti. Nėra burokų, nebus ir kryžių… Vieni griovė, kiti atkakliai nešė ir statė, nešė ir statė. Tik čia tai buvo įmanoma – ant plyname lauke supilto kalno.

Kitados pas mus kryžiais buvo nusėtos pakelės ir sodybos. Kažkurioje protingoje knygoje skaičiau, kad Žemaitijoje prieš karą buvo vietų, kur nuo vieno iki kito kryžiaus nė keliasdešimties metrų nebuvo. Kaip troba, taip kryžius, kelių sankirta – kryžius. Kryžiai, koplytstulpiai buvo tapę natūralia lietuviško kraštovaizdžio dalimi. Švęsdami ir liūdėdami žmonės statė kryžius visur, kur gyvenama ir mirštama, kur prisimenama ir laukiama… Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių. Žemės, likusios be žmogaus…

Ir vis dėlto žavu, kad ta kurianti ranka buvo atkaklesnė…

Ir šiandien gyvas Kryžių kalnas, vis naujai kuriamas, ant pečių sunešamas. Per metus neatpažįstamai pasikeičia, apauga naujais kryžiais, koplytstulpiais, statulėlėmis. O buvę takai pranyksta kryžių tankumyne. Būtent todėl čia kaskart nustembi atsidūręs kitoje – toje pačioje vietoje, kur niekada jau nebus kaip buvę…

Neverta čia tikėtis kaskart išvysti tą patį, kas buvo, nes šis kalnas lyg upė nebūna toks pat du kartus. Viskas čia mainosi ir keičiasi. Kelis kartus esu ieškojęs anksčiau įstrigusio vaizdo, žavios perspektyvos, kuri atsiveria lyg netyčia ir visada rasdavau kažką kitką, jau nebe taip… Tiesa, sykį bičiulis parodė savo prieš dvidešimt metų pakabintą kryželį, maža vinute prikaltą prie didelio kryžiaus. Ir ką gi, jis kuo puikiausiai iki šiol kabo, tiesa, jau kiek persikreipęs, iškleręs, bet atpažįstamas. Atpažinau ir aš savo sukaltą kryžių, kurį statė kiti, man tik nupasakoję, kur jį rasti. Po dešimties metų netyčia radau jį visai kitoje kalno pusėje, nei pasakojo pastačiusieji. Jis buvo atpažįstamas iš violetinės spalvos (tik tokie dažai po ranka pasitaikė kryžių darant), kuri gerokai nublukusi, bet vis tiek matoma ir trijų dešimtinių vinių, sukaltų menamose Nukryžiuotojo rankų bei kojų prikalimo vietose. Ant šių vinių, kaip ir tikėjausi, jau buvo prikabinėta kitų kryžių ir kryželių, atradusių čia savo vietą.

Pučiant stipriam vėjui, visas kalnas skamba, tilindžiuoja sukabinti rožiniai ir medalikėliai, prarandantys savo turėtą spalvą, bet atrandantys garsą.

O kartais išgirsti virstančio kryžiaus garsą…

Taip ir auga Kryžių kalnas – kryžiai ant kryžių. Senų vietoj visada stoja nauji, nes tuščios vietos čia nebūna.

A, tiesa, jei kada vaikštant siaurais kalno praėjimais po kojomis kas trakštelės, nenusigąskite… Taip sėjasi kryžiai.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Gedimino Kajėno nuotrauka.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Gedimino Kajėno nuotrauka

Gedimino Kajėno nuotrauka

Gedimino Kajėno nuotrauka

Gedimino Kajėno nuotrauka