Lietuviškos tapatybės paieškų istorijoje padėtas taškas – nuo Oskaro Koršunovo režisuotos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas” premjeros lietuviškoji tapatybė yra čingischanizmas. Liežuvį galima nusilaužti norint ištarti mongolų chano, prieš gerus septynis šimtus metų per Azijos lygumas pasiekusio Europą ir vos jos neužkariavusio (už tą „beveik“ turime dėkoti Algirdui ir 1362 metų mūšiui prie Mėlynųjų vandenų), pavardę, su kuria dabar turėtume sieti savo tautos dramą. Nes „Išvarymas“ yra tikroji Lietuvos drama, kurią suprasti pavyksta ne iš karto. 

Supratimui neabejotinai trukdo spektaklio vizualioji pusė – didelis baras kažkokio pusiau industrinio klubo gilumoje, futbolo rungtynių ir striptizo foninis peizažas geriantiems lankytojams, gyva – nes geruose baruose groja tikrai gyva – muzika ir visi kiti G. Makarevičiaus scenografijos aspektai (viliojamai besisukantys sraigtiniai laiptai, realistinis ventiliatorius), kurie sukuria pažįstamos ir priimtinos realybės iliuziją. Todėl nenuostabu, jog sėdėti žiūrovų salėje įdomu tarsi bare – visi blizgučiai traukia. 

Traukia ir stebina akrobatiniai cirko elementai, kuriuos demonstruoja aktoriai, nuolatos gąsdinantys žiūrovus savo triukų rizikingumu, tačiau laisviau pasijusti oficialioje teatro aplinkoje padeda buitinė kalba, keiksmažodžiai (jei nuo jų gausos tenka raudonuoti, tai niekas to tiesiog nemato), ir vyrams, ir moterims įdomios turi būti scenos, kai jauni ir gražūs kūnai nusimeta drabužius ir pasiduoda aistrai. 

Visas O. Koršunovo sustyguotas scenos veiksmas dinamiškas, ekspresyvus, triukšmingas ir net duodantis užuominas, kad, pavyzdžiui, linksma kelionė autobusiuku į Angliją gali baigtis blogai – juk po linksmybių visada ateina ašaros. Iš tiesų nuspėjamumas yra kitas puikus „Išvarymo“ sceninio veiksmo bruožas, leidžiantis žiūrovams pasijusti protingiems, o jei vis dėlto jų spėjimas nepasitvirtina – nustebusiems, nes dėl pašėlusių personažų pašėlusių sprendimų „štai kaip netikėtai viskas pasisuko“. Ir dar – puikiai nuteikia suvokimas, kad tavo muzikinis išsilavinimas visai neblogas, nes beveik visas spektaklio metu atliekamas dainas – nuo Džordanos Butkutės iki Freddy Mercury – tu žinai. 

Ne veltui beveik visose spektaklio recenzijose pastebimas spektaklyje vyraujantis miuziklo žanras – juk geras miuziklas turi taip susukti galvą, kad žiūrovas nebesuprastų nieko. O. Koršunovo režisūra tą užtikrina – spektaklį žiūrėti malonu.  

Tačiau po spektaklio premjeros praėjus kelioms savaitėms, perskaičius nemažai recenzijų, pakalbėjus su spektaklį mačiusiaisiais (kaip visada vieniems patiko, kitiems nepatiko), suvokimas vis dėlto ateina. Antrame spektaklio veiksme jauna lietuvė Eglė – graži, prieinama, gerianti – skausmo ar nevilties akimirką griebia naktinio klubo mikrofoną ir dainuoja „Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu mus...“ Ne, iš tiesų Eglės dainoje loginiais kirčiais tampa keiksmažodžiai, tarp kurių ir įsispraudžia dainos tekstas: „Kodėl tu draskai man, bliat, krūtinę/ ir, nachui,neleidi man grįžt?..“ Sukrečianti scena iššifruojama gana lengvai kaip priekaištas Lietuvai už išvarymą, už sugriautą gyvenimą, už ateities perspektyvų neturėjimą, tikriausiai ir už visą išgertą, kepenis gadinantį alkoholį, šiurkštų praeitos ir negražų šios nakties sugulovą, talento nematančius, mylėti nemokančius anglus ir kitus skaudulius, patirtus emigravus. 

Ir, tiesą sakant, tai yra absoliučiai nelogiška, net manipuliatyvu, kai vos pirmame veiksme į Londoną džiaugsmingai važiavusi Eglė, tada dar svajojusi būti fotografe, jau antrame veiksme Lietuvą kaltina dėl savo nesėkmių. Supratus tai, pamažu ryškėja po įspūdingu scenos veiksmo fasadu paslėptos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ loginės klaidos.  

Pjesės pagrindas, jos komiškų scenų variklis yra ryškūs, ir todėl paprasčiausiai šabloniški personažai – beveik visi su pabrėžtomis ydomis, nepatrauklūs dėl savo kaimiškos buities, nusikalstamos praeities, etninės kilmės, ekstremalios anarchijos, t. y. tokie, kurie dėl įgimtų ar įgytų savybių nepritaptų ne tik Lietuvoje, bet ir bet kur kitur pasaulyje. Taigi kieno kaltė, kad jiems nepasiseka – o kai kuriems nepasiseka žiauriai – Anglijoje?

Čingischano, sako buvęs policininkas Benas, tas simbolinis pjesės personažas, vienu metu transcendentaliai stebintis savo gyvenimą iš šono V. Anužio Beno po N metų vaidmenyje, ir kartu nesuvokiamai bukai nepasinaudojantis Lietuvos ambasados Londone, telefono, interneto, paramos draugijų, pagaliau sveiko proto pagalba išbristi iš nepavydėtinos savo padėties. Tačiau patirdamas visą įmanomą pragarą, nusiritęs iki valkatos, ieškančio maisto konteineriuose, Benas randa visų savo ir kitų emigrantų kančių šaltinį – Čingischaną. Net pro akrobatiką ir organišką aktorių M. Repšio ir A. Storpirščio vaidybą žiūrovų ausis turėjo pasiekti kliedesys apie Anglijos miestuose tarp emigrantų ir vietinių vykstančią Kristaus ir Čingischano palikuonių kovą, genais perduotą Rytų Europos tautoms.   

Nepaisant naudojamos metaforos griozdiškumo, jos turinys yra svarbus lietuviškos tapatybės istorijai. Pirmiausia Kristus yra Vakarų, o ne Lietuvos simbolis, todėl visa katalikiškoji Lietuvos istorija nebegalioja. Lietuva priskiriama Čingischano zonai. Tai reiškia, kad į Vakarus mes einame kaip patys tikriausi Rytai, ir dar Tolimieji, kaip atsitiktiniai mongolo ir daugelio jo užkariautų žemių moterų palikuonys, kaip klajokliškos kultūros nešėjai, kaip, J. Marcinkevičiaus žodžiais tariant, prie svetimos, o ne „Prie savos tautos prikalti, / Prie istorijos prirakinti” – Čingischano metafora tą svetimą istoriją ir atspindi. Rytų Europos ir Lietuvos tapatybės siejimas su Čingischanu yra krikščioniškųjų šimtmečių kapituliacija prieš penkiasdešimt metų trukusią sovietinę okupaciją, taip pat dvidešimties Nepriklausomybės metų išbraukimas ir konstatavimas, kad buvome, esame ir būsime Čingischano geno status quo.

Žinoma, „Išvarymas“ tikriausiai galėtų būti skaudus, bet būtinas konstatavimas, kad, nepaisant įstojimo į ES ir kitų Nepriklausomybės metų pasiekimų, lietuvių tauta yra giliai sužalota ir paveikta sovietmečio. Tie randai tampa susinaikinimo priežastimi – bet naikinti save mes mokam ir Lietuvoje, ir Anglijoje. Juk „Išvarymo“ lietuviai – Londone, kaip ir Lietuvoje ant sofutės leidžiantys laiką, graudūs dėl savo tamsumo, piktnaudžiavimo alkoholiu, abejingumo aplinkai – tiktų bet kokiame spektaklyje apie lietuvišką kaimą, miestelį ar miestą. Skaudu, tačiau būtina pripažinti ir pamatyti, kad tokių nelaimingų mūsų tautiečių yra ne tik Londone, bet ir čia, Lietuvoje, jog jie sudaro reikšmingą visuomenės dalį, kad jie kenčia nuo sovietmečio randų ir, kas yra blogiausia, perduoda tuos randus kitiems. Nes „Išvaryme“ Čingischano genas priskiriamas ir sėkmingai „City Group“ dirbančiam lietuviui – mokslu, darbu pasiekusiam tai, ką turi –, ir tiems, kuriems tų savybių trūksta. 

Pajuokaukime: „Aplinka kalta”. Dabar kaltas Čingischanas. Tikrai kaltas sovietmetis, ir Lietuvos politika, nes jie matyt nepadėjo reikiamų savybių išsiugdyti. Bet nutylima, kad labiausiai kalti yra patys žmonės – tas banditėlis Vandalas, kiti personažai, kurie kaip akis išdegę važiavo į Londoną, naiviai – ir tai ne komplimentas – tikėdami, jog viskas bus paduoda ant lėkštutės. Kokią didelę kainą už tai teko sumokėti, „Išvarymas” tikrai parodo, tačiau suversdamas kaltę Lietuvai ir jos čingischaniškai tapatybei padaro meškos paslaugą savo tautiečiams. Spalvinga O. Koršunovo scena, kurioje svarbiausi akcentai dėliojami pasinaudojus iš fantastinio kino filmo atėjusio Beno personažo pagalba, aiškiai parodo, kokia baisi yra Anglija ir kokia neteisinga yra Lietuva. Juk žmonės „Išvaryme“ nelaimingi ten ir negalintys grįžti čia. Bet šis mitas, kuris brukamas į galvą metaforomis ir dramomis, nėra visuotinis. Todėl „Išvarymas“ nėra spektaklis apie emigraciją, apie tapatybę, apie sudėtingą išvykusiųjų santykį su tėvyne. Jis tikriausiai yra arba bent galėtų būti itin skaudus (ir tragikomiškas) pasakojimas apie tą dalį lietuvių tautos, kuri dėl objektyvių savybių negali net emigravę susikurti laimės.  

Jie – mūsų visų drama. Ir jie nėra tik emigravę į Angliją, o gyvena šalia, žiūrėdami tas pačias Kijevo televizijos programas kur nors Vilniaus priemiestyje. Kiti naktis leidžia naktiniuose klubuose ir piktnaudžiauja alkoholiu. Dar kiti – nusikaltėliai, svajojantys apie namą prie Nemuno. Jie čia. Tačiau ne Čingischano genas kaltas, ir būtų dar didesnė drama įtikėti šia lietuviškos tapatybės teorija. Nes tada mes visi baigsime kaip tie, iš „Išvarymo”, kurie patys save išvarė iš Lietuvos, nes tapatintis su klajūnu Čingischanu yra lengviau nei būti Algirdu, kuris kažkada mongolus sustabdė. Todėl pripažįstant visą stebinantį ir akis glostantį O.Koršunovo spektaklio gerumą, reikia konstatuoti M. Ivaškevičiaus pjesės siūlomos lietuviškos tapatybės pavojus. Kitaip visiems teks būti išvarytiems.