Lygiai prieš metus, jubiliejiniams Miłoszo metams beprasidedant, samprotavau apie vardinių metų fenomeną, užbaigdamas, žinoma, pamąstymais apie atėjusius, dabar jau praėjusius, metus. Tąkart savo rašinį baigiau taip: „Todėl tikrai nekantraudamas laukiu paties įdomiausio akcento, galinčio šių metų minėjimus padaryti išties neįprastus ir, norisi tikėti, paveikesnius. Jį pažadėjo švietimo ir mokslo ministras, užsimindamas, jog sieks, kad Miłoszo kūryba būtų integruota į švietimo programas. Pats sau galvoju, kad be konteksto pristatymo tokia integracija atrodytų keistokai. Vadinasi, teks integruoti ir dar keletą pavardžių ir kultūrinių bei istorinių realijų. O tai, sutikite, jau ir visai neblogai.“

Sveikinu save ir jus! Miloszas – jau mokyklinėse programose, tiesa, po ganėtinai garsaus, mažne visus praėjusius metus, ypač rudenį, kuo garsiausiai skambėjusio ginčo dėl naujųjų lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrųjų programų.

Iš specializuotų, pedagogams skirtų leidinių į viešumą ginčą išnešę lituanistai dažniausiai piktinosi: kaipgi taip, kas per kvailystė, vargšams abiturientams dabar reikės skaityti nepakeliamą daugybę katekizmų, pamokslų, prakalbų, statutų, kelionių aprašymų ir dar galas žino ko (mano išsvajoto konteksto...), visiškai nepakliūvančio į tekstų aibę, besipiktinančių pedagogų laikomą literatūra. Štai mokytoja iš Marijampolės radijo laidoje tvirtino, kad ji nekvestionuoja senosios literatūros vertės, tik tegul ją skaito tie, kurie rengiasi būti jos specialistais, o štai jos mokomi septyniolikmečiai vaikai (apibūdinimas pabrėžtinai kelissyk pakartotas) tokių tekstų nesupranta ir jų nelaiko įdomiais.

Skaitinių sąrašą (nuorodoje nuo 19 p.) paskelbusi ministerija ir jį sudarę akademikai gynėsi, jog visa tai turi didelę edukacinę reikšmę, mat dažnas jaunuolis ir jaunuolė neturi nė menkiausio supratimo apie senąją Lietuvos kultūrą, apie tą kultūrinę terpę, kurioje jie gyvena. Literatūra – tai ne tik tekstų skaitymas, tai visų pirma kontekstų išmanymas (man džiugu!), supratimas, kokiomis sąlygomis šie tekstai buvo parašyti, suvokimas, kokiomis vertybėmis, kokiais požiūriais vadovavosi juos rašę žmonės, kurie, o stebukle, dar ir gyveno maždaug ten, kur šiandien pabalintą kavą iš popierinių indelių gurkšnoja jaunieji jų skaitytojai. Toks lavinimas gal ne tik padėtų susivokti literatūroje, bet gal ir suprasti, kodėl XIX amžiaus pradžioje pastatytame namuke nederėtų dėti tokių plastikinių langų, kurie puikiai tinka kokių Mokolų ar Karoliniškių daugiabutyje. Argi tai nenaudinga?

Tačiau nepatenkintųjų pedagogų tokie argumentai visiškai neįtikina. Jie reikalauja skaityti daugiau šiuolaikinės literatūros, daugiau to, ką skaito patys moksleiviai! (Čia, atsiprašau, kas? Užkalnis, Čekuolis ar Haris Poteris? O kokiai Sabaliauskaitei dorai perprasti, tai baroko literatūros net mažoka.) Daugiau egzistencializmo, jis moksleiviams aktualus ir suprantamas! (Mažiau! mažiau! – net springdamas rėkiu aš, mat universitete jaunuolius ištinkančio įvadinio filosofijos kurso metu esu ilgai ir nuobodžiai aiškinęs, kad filosofija – tai toli gražu ne vien niūrūs pamąstymai apie gyvenimą.)

Juk iš fizikos mokytojų niekas nereikalauja nei praktiškumo, nei šiuolaikiškumo, jie neturi mokyti susiremontuoti lygintuvą, automobilio variklį ar santechninę sistemą. Po chemijos pamokų niekas nesvajoja mokėti pasigaminti bombikę ar bent jau trąšų. O štai literatūros pamokos kažkodėl būtinai turi būti įsišaknijusios šiandienoje, o ne mokyti kažin kokių nesuprantamų ir nekasdieniškų kultūrinių pagrindų.

Nors, tiesą sakant, protestas dėl programų labai dažnai primena bandymus nusimesti asmeninę atsakomybę. Tie tekstai nieko nekalba šiandienai, jie nesudabartinami! Ar bandėte? Štai Umberto Eco visą savo žavesį susikūrė sudabartindamas tą pasenusią literatūrą (pabandykite paskaityti originalius viduramžių filosofijos traktatus – užspringsite, nors „Rožės varde“ juos gardžiai nuryjate). Žinoma, ne visi taip gali, betgi yra ir paprastesnių variantų, štai nepatenkintieji šiandiene šeimos politika išmoningai cituoja Žemaitę. Ir moksleivijos nekenčiama klasikė visai neatrodo pasenusi...

Betgi grįšiu prie Miłoszo, kuris šiame kontekste ganėtinai įdomus ir kurio vardu pavadintais metais šios batalijos gaudė. Dairaus po sąrašą, kas iš jo kūrybos jaunuomenei žinotina, tegul tik Justino Marcinkevičiaus ir Mariaus Katiliškio kontekstui pažinti, bet vis šis tas. Eilėraščiai (suprantama) ir „Isos slėnis“ (na, juk ne esė rinkiniais jaunuosius skaitytojus kankinsi).

Būtent „Isos slėnis“, manding, ir yra didžiausias iššūkis pedagogui lituanistui. Įspūdingai apgaulinga knyga – iš pažiūros eilinis gal vietomis net sentimentalokas tekstas apie išėjimą iš tyro vaikystės kaimo, atrodytų, nesunkiai telpantis į tuo pat metu parašytų lietuviškų tekstų apie tą patį ir jų autorių begalybę: nuo Apučio iki Zurbos. Kažkodėl galvoju, kad daugeliui tokio įtalpinimo pagunda pasirodys pernelyg didelė.

Tačiau kaimiška Miłoszo gamta pilna ir kultūros intarpų, tarp šunų ir tetervinų kaip lygiaverčiai vaikystės pasaulio personažai šmėsteli ir senelis 1863-aisiais maskoliams kailį vanojęs, ir Emilijos Pliaterytės portretas virš lovos, ir proprosenis arijonas Jeronimas Surkontas, Simono Budno prisiskaitęs (pastarojo, beje, šiandienei jaunuomenei skaityti nenumatyta). Pagrindinis veikėjas Tomas striksi po žemės reformos apimtus laukus ir tą proprosenį kaipmat sudabartina tiesiog pagalvodamas, o ką gi jis tuomet, tais karų ir sumaišties laikais, jautė, vertino, galvojo, kuo gyveno. Kiek bandymų šitaip sudabartinti Sapiegą ir Radvilą Našlaitėlį, Sirvydą ir Sarbievijų, galiausiai ir patį Miłoszą sulauksime?

Blogiausia, kas gali nutikti naujosios literatūrinės programos tekstams – tai lituanizacija, uolus siekis sulietuvinti Miłoszą ir Sarbievijų, jei jau jie įtraukti į programą ir apie juos reikia kalbėti literatūros pamokose, nes didžiuma mokytojų, ko blogo, labai gerai žino, kokia ir apie ką yra lietuvių literatūra ir prie kitokios jie nelinksta. Lietuvių literatūra yra apie lietuvius, su visa jiems būdinga pasaulėžiūra. Ir taškas.

Gi Miłoszas kai kam gal nemaloniai primena, jog literatūra visų pirma yra apie žmones, kurių kartais itin panašūs jausmai ir išgyvenimai skleidėsi ne visuomet panašiomis sąlygomis. Bet dėl to jie juk netampa menkesni?