Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Kiti skaitiniai: 1 Jn 5, 5–13; Ps 148

Šiandien mūsų laukia pasimatymas su Jonu Krikštytoju. Rodos, pasibaigus Adventui, jau su juo atsisveikinta iki birželio, iki Joninių. O štai jis ir vėl prieš mūsų akis su tuo pačiu savo nuplyšusiu per pečius kailiu. Įdubusiais nuo griežto pasninko veidais. Šįkart jis praneš Jordano pakrantėse lūkuriuojančiam izraelitų būreliui ir mums, jog „po manęs ateina galingesnis už mane”.

Pasakys ir lengviau atsidus. Nes dykumoje nuvargusi ir užsilaukusi jo širdis nujaus Jordano pakrantės link artėjantį Tą, kurs yra jo gyvenimo prasmė. Galingesnį, kuris sutvėrė visatą, atomus, įsuko evoliuciją, leido žmonijos istorijai vystytis sava linkme. Galingesnį, kurs uždegė Mozės krūmą. Perskyrė jūros vandenis. Tą patį, kuris padarys aibes stebuklų per trejus savo viešojo gyvenimo metus. Tą patį, kuris nuolat kutens ir mūsų širdis, neleisdamas gyventi bet kaip.

Tą patį, kuris ir mano gyvenime turės tapti pirmesnis už mane. Nes „Jam skirta augti, o man mažėti“. Tai jau išpildė gyvenimai tų, kurie pasidavė Evangelijos „kvailystei“. Kurie tapo nuoroda į Amžinąjį. Mylintįjį. Gailestingąjį. Gyvenimo, praleisto su Juo skonį bus pažinę tūkstančiai katakombininkų ir visų laikų krikščionių, kurie neišsigando persekiojimų, patyčių ir trėmimų. Kaip ir mūsų laikų kunigas Kavaliauskas, rizikavęs gyvybe už pasipriešinimą, - sukilimą Norilske. Bei daugelis kitų. Tad nemaža turim drąsaus Evangelijos įvykdymo iliustracijų.

„Po manęs ateina galingesnis už mane“, - šie Jono Krikštytojo žodžiai galbūt bus tartum šansas visiems, kurie trokštame stebuklų. Maldų išklausymo. Tačiau ar tik tai yra Dievo darbas? Ar nereikėtų mums grįžti prie kitų Jėzaus žodžių: „O kuo jūs mane laikote?“ Nes dažnai iš Dievo reikalaujam, kad tenkintų mūsų įgeidžius ir jei taip neįvyksta, tai kosminį Dievą mes nustumiam nuo Jo sosto, Jis nebėra nei mūsų Alfa, nei Omega.

Dažnai negavę, ko norėję, nueinam savais keliais... O jei ir gauname, ko norime, tai nueiname kaip tie devyni pagydyti raupsuotieji - nenusilenkę. Taigi kokie esam, ko laukiam iš Galingesniojo? Atsistokime trumpam Jo kosminio šventumo galybės akivaizdoj ir nutilę pažvelkim į save: kas esam, kokie esam. Ir šitam savojo menkumo suvokime gims amžinojo pasitikėjimo Galingesniuoju santykis.

„Mažoji studija“, archyvas