Vyriausybei ilginant pensinį amžių, paskaitęs studentų atsiliepimus apie vis senstančius dėstytojus ir jų dėstymo metodus dažnas susimąsto – kiek ilgai žmogus gali išlikti darbingas, kiek jo fizinės ir protinės jėgos leis išlaikyti didėjantį gyvenimo tempą, įsisavinti sparčiai tvinstančią informaciją? Daugelis vadovaujamės stereotipais, kad vyresnio amžiaus žmogaus pažintinės funkcijos silpnėja. Todėl tam tikro amžiaus sulaukęs žmogus tarsi ir nebegalėtų sėkmingai atlikti savo darbo. Kaip yra iš tiesų?

Skirtingos mokslininkų nuomonės apie intelektą žmogui senstant

Psichologai, neuropsichologai visame pasaulyje stengiasi atsakyti į klausimą, kas gi vyksta su mūsų intelektu mums senstant. Prieš kelerius metus šioje srityje pradėjo dirbti ir Lietuvos specialistai. Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos mokslininkams standartizavus pirmąjį Lietuvoje intelekto testą suaugusiesiems (Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalės trečiąjį leidimą – WAIS-III), atsirado galimybė ištirti ir Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių populiacijos intelektinius gebėjimus.

Pirmas klausimas, kurį kelia psichologai: ar žmogui augant, o paskui ir senstant intelektinių gebėjimų struktūra keičiasi? Kitaip tariant, ar jaunas poetas metams bėgant pasidarytų geras matematikas arba architektas, ir atvirkščiai? Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai paneigtų tokią galimybę. O mokslininkai kalba apie intelektinių gebėjimų diferenciacijos ir dediferenciacijos teorijas.

Ar jaunas poetas metams bėgant pasidarytų geras matematikas arba architektas, ir atvirkščiai?

Dar 1987 m. Raymondas Cattellas iškėlė hipotezę, kad gyvenimo pradžioje kiekvienas turime vieną bendrą suvokimo gebėjimą, kuris turtinamas per mokymąsi, patirtį ir kultūrines galimybes. Individui augant, didėja jo kognityvinių gebėjimų skaičius. Tokie intelekto struktūros pasikeitimai vadinami diferenciacija ir vyksta iki ankstyvosios brandos. Tačiau nuo ankstyvosios brandos iki senatvės vyksta atvirkštinis procesas (vadinamas amžiaus dediferenciacija). Tai reiškia, kad vėl pradeda dominuoti bendrieji intelektiniai gebėjimai.

Kiti mokslininkai teigia, kad nuo vėlyvojo suaugusiojo amžiaus (per 65 metų) intelekto struktūra vėl diferencijuojasi, mažėja bendrųjų intelektinių gebėjimų svarba ir išskiriama daugiau skirtingų gebėjimų grupių. Trečia mokslininkų grupė teigia, kad amžiaus dediferenciacijos procesas žmogui senstant nevyksta ir intelekto struktūra išlieka ta pati visą gyvenimą. Manuelis Juan-Espinosa taikliai pateikia šios teorijos anatominę metaforą: nuo pat gimimo žmogus turi tam tikrą intelekto struktūrą, kaip ir skeletą; pagrindinė struktūra iš esmės nesikeičia, tačiau, kaip ir kaulai, intelektiniai gebėjimai auga, o vėliau nyksta su amžiumi.

Darbinės atminties limitas su amžiumi mažėja

Antrasis klausimas: kurie gebėjimai patiria didžiausias metamorfozes? Teigiama, kad intelektinių gebėjimų piką žmogus pasiekia 30–40 gyvenimo metais. Vertinant intelektą testais, iki 50–60 metų intelekto koeficientų įverčiai, palyginti su jaunesniais individais, nesikeičia, o nežymūs pakitimai stebimi tik nuo 70 metų. Apie 80 metus daugiau nei trečdaliui populiacijos būdingi smarkiai sumažėję kognityviniai gebėjimai, tačiau likusiai populiacijos daliai pasikeičia tik nežymiai ir tik kai kurių sričių.

Psichologai sutinka, kad su amžiumi labiausiai lėtėja mąstymo greitis. Tačiau šis laipsniškas procesas stebimas jau nuo 20 gyvenimo metų, o šešiasdešimtmečiams ir vyresniems tiesiog reikia kiek daugiau laiko atlikti užduotis. Šis reiškinys gali būti siejamas su dėmesio pakitimais. Vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau atskirti užduočiai atlikti svarbią informaciją nuo nesvarbios. Pastaroji gali išblaškyti dėmesį, o tai savo ruožtu vėl mažina užduočių atlikimo greitį.

Vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau atskirti užduočiai atlikti svarbią informaciją nuo nesvarbios.

 Dėmesys glaudžiai siejasi su atmintimi, ypač su darbine. Darbinė atmintis – santykinai naujas terminas kognityvinėje psichologijoje. Dažniausiai ji tapatinama su gebėjimu apdoroti informaciją. Darbinės atminties ir trumpalaikės atminties sąvokos yra panašios, nes abi reiškia laikiną ateinančios informacijos saugojimą ir todėl abi yra ribotos apimties. Tačiau trumpalaikė atmintis laikoma pasyvia atminties forma, nes informacija yra saugoma tol, kol ji užkoduojama į ilgalaikę atmintį arba užmirštama.

Tuo tarpu darbinė atmintis yra ne vien ateinančios informacijos saugojimo vieta – čia vyksta informacijos svarstymas, manipuliavimas ja kartu išsaugant ir svarstymų bei manipuliacijų rezultatus. Amžius labiausiai veikia darbinę atmintį. Kiekvienas turime savo darbinės atminties limitą, tačiau jis su amžiumi mažėja.

Tradiciškai intelekto testais vertinamos dar dvi gebėjimų grupės – tai verbaliniai ir neverbaliniai gebėjimai. Verbaliniai gebėjimai gali būti apibrėžiami kaip kalbos sklandumas, žodyno platumas, operavimas verbalinėmis sąvokomis ieškant tarp jų ryšių, išmoktos ar įgytos žinios.

Neverbaliniai gebėjimai dažniausiai tapatinami su erdviniais, t. y. mintinis figūrų, vaizdinių sukiojimas, erdvinis suvokimas, vizualizacija, pastabumas detalėms. Šios dvi gebėjimų grupės yra mažiausiai pavaldžios amžiui, nors neverbaliniai gebėjimai mažėti pradeda anksčiau (apie 55 metus) nei verbaliniai. Tuo tarpu verbaliniai gebėjimai brandos metu didėja iki pat 60–65 metų ir nežymiai mažėti pradeda tik gilioje senatvėje.

1 pav. Skirtingo išsilavinimo tiriamųjų informacijos subtesto taškų suma amžiaus grupėse.

Mokymasis visą gyvenimą tik didina tikimybę senatvės sulaukti netampant „žilu asilu“, tačiau nuo to neapsaugo

Trečiasis klausimas turbūt kyla jau pačiam skaitytojui. Jeigu tam tikri gebėjimai didėja iki pat vėlyvosios brandos, kaip juos turėtų paveikti lavinimasis, patirtis? Čia galėtume pasiremti Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatais.

Standartizuojant Wechslerio suaugusiųjų intelekto testo trečiąjį leidimą (WAIS-III) buvo surinkta reprezentatyvi 16–89 metų amžiaus suaugusiųjų imtis pagal tyrimo dalyvio lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą. Surinkti duomenys leido įvertinti suaugusių Lietuvos žmonių intelektinių gebėjimų tendencijas. 1 pav. pavaizduota, kaip skirtingo išsilavinimo žmonės atlieka vieno tipo žodines užduotis (informacijos subtestas).

2 pav.Skirtingo išsilavinimo tiriamųjų matricų subtesto taškų suma amžiaus grupėse.

Pažvelgus į paveikslėlį iš karto krinta į akis, kad mažiausio išsilavinimo tiriamųjų grupėje gebėjimų pikas pasiekiamas 35–54 gyvenimo metais, o paskui iš karto kreivė krinta žemyn. Tuo tarpu aukštąjį išsilavinimą turinčių tiriamųjų grupėje kritimo iš viso nėra. Šio tipo užduotys vertina individų gebėjimą kaupti ir išlaikyti žinias, poreikį rinkti informaciją. Vadinasi, aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės tokius intelektinius siekius išsaugo iki pat senatvės.

2 pav. vaizdas jau visiškai kitoks. Čia išsilavinimas nebeturi tokios reikšmės, kaip verbalinių užduočių atveju. Atliekant tokio tipo užduotis tiriamiesiems reikia neverbalinio samprotavimo, erdvinės vizualizacijos, analoginio mąstymo gebėjimų. Šie gebėjimai piką pasiekia esant jauno suaugusiojo amžiaus ir laikui bėgant laipsniškai tik mažėja.

 Grįžkime prie patarlės „Žilas plaukas – sveikas protas“. Remdamiesi moksliniais duomenimis negalėtume vienareikšmiškai teigti, kad ji galioja kiekvienu atveju. Žinoma, nuolatinis lavinimasis, mokymasis visą gyvenimą didina tikimybę, kad sulaukę garbingo amžiaus turėsime sveiką protą. Tačiau liaudies išmintis byloja ir kitą tiesą: „Žmonės nevienodai sensta: vienas – gudria lape, kitas – žilu asilu.“