Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“.

Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“

Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“.

Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos.

Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite prievaizdui“. Tie nunešė.

Paragavęs vynu paversto vandens, ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. Otu laikei gerąjį vyną iki šiolei“.

Tokia stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį.

Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas.

Kiti skaitiniai: 1 Jn 5, 14–21; Ps 150

Kanos vestuvės turbūt viena žinomiausių ir mėgstamiausių Evangelijos ištraukų. Jau vien todėl, kad joje kalbama apie puotą, ir mums nesunku įsivaizduoti gražią šventę. O dar vynas, puikiai tinkąs šiai progai. Nesvetimas šis pokylis, nors ir Galilėjos Kanoje. Ir žinia joje iš tiesų yra gera. Jėzus čia tikras draugas, kurį bėdoje pažinsi. Jis - gelbėtojas. Tokiu Jėzumi lengva patikėti, tokiu Jėzumi norisi tikėti.

Tačiau mano žvilgsnis šįkart krypsta į Mariją. Man šįkart užkulisiai yra svarbesni nei veiksmas scenoje, nes būtent jie atskleidžia veiksmo esmę. Per Mariją pasigirsta Geroji žinia ir parodoma Jėzaus šlovė.

Pirmiausia man gražus Marijos pastabumas. Ji pastebi, kad trūksta vyno. Neįmanoma pastebėti šiaip sau, netyčia; stebima tuomet, kai rūpi, maža to - kai myli. Marija myli tuos žmones, ji žvelgia į juos ir pamato. Pamačiusi ji ieško sprendimo. O sprendimas atsiėjo nelengvai: Marija, auginusi Jėzų nuo pat ėdžių, skatinusi žengti pirmą žingsnį, tarti pirmus žodžius, auklėjusi ir globojusi jį, šiandien skatina Jėzų aktyviai veiklai. Turėdama galimybę atitolinti Kristaus taurę, ji skatina pradėti ją gerti, ji skatina pradėti Atpirkimo darbą. Marija turėjo apsispręsti. Ir atpildas už tai nėra pats tinkamiausias. Marija viešai įžeidžiama: „O kas man ir tau, moterie?" Kur dingo mama?

Skatindama pradėti Jėzų veikti, ji nebetenka sūnaus. Šiandien ji turi suprasti, kad Jėzus - ne tik sūnus, bet ir Viešpats. Iš meilės draugams Marija pasiruošusi priimti viešą pastabą. Iš meilės Dievui ji pasiruošusi nebetekti sūnaus.

Marija šiandien nepaprastai drąsi. Viską dėjusi širdin ir tyliai svarsčiusi, šiandien drąsiai ir ryžtingai veikia. „Darykite, ką tik jis jums lieps", - tai ne patarimas ar bandymas kažkaip maloniai įkalbėti sūnų užuolankom, kaip tik motinos sugeba, ne - tai liepimas. Ji tikra tuo, ką sako, ji užsispyrusiai pasitiki Dievo Apvaizda. Ji taip myli, kad nebeatitolina skausmo, kurį jai teks išgyventi.

Kaipgi nevadinsime jos mūsų Motina, jei ji šitaip mus myli. Ir kaip nesidžiaugsime. Kokia didi ta puota, pastūmėjusi Viešpatį mūsų išganymui, suteikusi mums tikrąjį džiaugsmą ir laimę. Ir kaipgi mes nesikreipsime į Mariją užtarėją, kaipgi nesišauksime pagalbos... Senoji kantička sufleruoja:

Pana per Sūnaus gimimą tavo,
Duok saldų vyną isz rankų savo,
Ei vyną, saldų vyną,
Gerti mumis szendieną
Dangaus Karalystėj. Amen.

Bernardinai.lt archyvas