Kristaus krikšto sekmadienį baigėsi Kalėdų laikotarpis. Šventasis Tėvas, sekmadienio vidudienį sveikindamas Viešpaties angelo maldos susitikimo dalyvius, kvietė dėkoti Dievui už šį nuostabų slėpinį, leidžiantį Bažnyčiai ir pasauliui atsinaujinti.

Dievas tapo žmogaus sūnumi, kad žmogus taptų Dievo vaiku. Atnaujinkime džiaugsmą būti Dievo vaikais, kaip žmonės ir kaip krikščionys. Gimėme iš savo tėvo ir savo motinos meilės ir atgimėme per Krikštą iš Dievo meilės. Todėl prašykime Švč. Mergelės Marijos, Kristaus ir visų kurie jį tiki motinos, kad padėtų gyventi taip, kaip dera Dievo vaikams: ne žodžiais, o veiksmais, sakė popiežius Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams.

Prieš sekmadienio vidudienio susitikimą popiežius Benediktas XVI aukojo Šv. Mišias Siksto koplyčioje ir jų metu pakrikštijo 16 kūdikių.

Popiežius homilijoje sakė naujagimių tėvams ir krikštatėviams bei kitiems jų artimiesiems, jog jam didelis džiaugsmas Kristaus Krikšto sekmadienio Mišių metu krikštyti kūdikius. "Jūs patys juos atvedėt norėdami, kad jūsų kūdikiams būtų suteikta Dievo malonė ir kad ji jiems atneštų amžinąjį gyvenimą. Jūs apie tai ėmėte galvoti, kai jūsų kūdikiai dar nebuvo gimę. Tai darėte jausdami savo, kaip krikščionių tėvų, atsakomybę. Iš tiesų, tai buvo pirmas jūsų, kaip tikėjimo liudytojų, apsisprendimas savo vaikų ugdymo atžvilgiu. Ir šis apisprendimas yra pagrindinis". Popiežius tęsė:

"Tėvų, taip pat krikštatėvių, uždavinys yra ugdyti savo vaikus. Ugdymas reikalauja įsipareigojimo. Kartais tai būna labai sudėtinga iš žmogiškosios perspektyvos, nes žmogaus galimybės visuomet yra ribotos. Tačiau ugdymas tampa nepaprastu uždaviniu kai yra atliekamas bendradarbiaujant su Dievu, kuris yra pirmasis ir tikrasis kiekvieno žmogaus ugdytojas.

Pirmajame Mišių skaitinyje pranašas Izaijas pristatė Dievą kaip ugdytoją. Viešpats nori, kad Jo išrinktieji gyventų ir maitintųsi sveikai, todėl stebisi, kodėl jie pinigu moka „už tai, kas nepamaitina ir savo uždarbiu – kas nepasotina?“ (Iz 55, 2). Dievas ypač nori padovanoti save ir savo Žodį. Jis žino, kad atsitolindami nuo Jo greitai pakliūsime į bėdą, panašiai kaip parabolėje sūnus palaidūnas. Viešpats yra begalinio gailestingumo Dievas. Mes pas Jį galime visuomet sugrįžti, nes, mūsų laimei, sakė popiežius, Dievo mintys ir keliai yra nepanašūs į mūsų. Viešpaties užtikrinta, kad priimdami jo Žodį, jis atneš geriausią maistą, kaip lietų, kuris drėkina žemę.

Dievo Žodis ir Sakramentai yra „išganingosios versmės“, iš kurių turi semtis visi krikštytieji. Pirmiausiai iš jų turi semtis suaugusieji, kad galėtų mokyti jaunesniuosius. Tėvai turi daug duoti, tačiau, kad duotų, turi ir patys gauti, kitaip jie išsisems ir sudžius. Tačiau tėvai nėra šaltinis, taip pat kunigai nėra šaltinis, esame, kalbėjo popiežius, tarsi kanalai, per kuriuos teka gyvybiški Dievo meilės syvai. Jei atsikabinsime nuo šaltinio, mes patys pirmieji pajusime kokios neigiamos pasekmės ir daugiau nesugebėsime ugdyti kitų.

Tačiau žinome, kad tikėjimo ugdymo reikaluose nesame vieni. Mus guodžia žinojimas, jog mūsų liudijimą palaiko Šventoji Dvasia. Apie tai kalba Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus krikštą Jordano upėje: Šventoji Dvasia nusileidžia ant Jėzaus balandžio pavidale liudydama, jog Jis yra Amžinojo Tėvo mylimasis Sūnus.

Labai svarbu tėvams, kaip ir krikštatėviams, tvirtai tikėti Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu, maldoje ir per Sakramentus Jos šauktis ir Ją priimti. Šventoji Dvasia apšviečia ugdytojų mintis, sušildo jų širdis, leidžia perduoti Jėzaus mokymą ir meilę. Tad melskime Šventąją Dvasią, kad nužengtų ant krikštijamų kūdikių, juos pašvęstų pagal Jėzaus Kristaus panašumą ir visuomet lydėtų gyvenimo kelyje".