Skelbiame kardinolo Angelo Bagnasco, Genujos arkivyskupo ir Italijos vyskupų konferencijos prezidento, kalbos, sakytos 2011 m. lapkričio mėn. Romoje vykusioje konferencijoje „Mokslas ir sveikatos priežiūra: demokratijos ugdymas", antrąją dalį. Pirmąją dalį skaitykite čia.

Katalikų dalyvavimas visuomeniniame gyvenime

Grįžkime prie klausimo: ar egzistuoja kas nors, kuo mūsų laisvė galėtų remtis, kas būtų aukštesnis už mus, kas mokytų mus vertybių ir pranoktų moralės požiūriu? Kas nors, ką pažintų mūsų protas, kas leistų peržengti siaurą ir ribotą nuomonių ratą ir išsilaisvinus padėtų siekti visuomet ir visiems objektyvios tiesos? Tiesos, kuri suteiktų prasmę gyvenimui ir istorijai, žmogui ir visuomenei? Tiesos, kuri sukūrė žemės bendruomenę ir susiejo ją gyvenimo saitais? O gal neegzistuoja nieko daugiau, tik įvairios, mažos ir trumpalaikės prasmės, žyminčios sėkmę gyvenime, malonumą, norus, emocijas, sėkmę? Kasmet Europoje apie 50 000 asmenų žmonių nusižudo. Nes jei viskas yra reliatyvu, ar beverta  gyventi, kai užpuola gyvenimo sunkumai?

Bažnyčia, siųsta savo Viešpaties kaip žemės druska ir pasaulio šviesa, vykdo evangelizacinę misiją daugeliu būdų – skelbimu, sakramentais, artimo meilės darbais. Kaip jos tarnystės pasauliui dalis yra ir buvimas kritiška bei nuolatine istorijos sąmone, su nuolankumu ir atsidavimu: tai ne arogancija, kišimasis ar nelankstumas, tačiau ištikimybė Dievui ir žmonėms.

Tai jos indėlis į žmonių bendrijos kūrimą. Dėl to nereikia bijoti valstybės pasaulietinio pobūdžio; išties pasaulietiškumo principas suprantamas kaip „pilietinės ir politinės srities autonomija religinės ir bažnytinės, bet ne moralinės plotmės atžvilgiu; tai Bažnyčios priimta bei pripažinta vertybė, kuri yra tapusi šiuolaikinės civilizacijos paveldo dalimi (...) Pasaulietiškumas pirmiausia žymi pagarbą tiesoms, kurios kyla iš prigimtiniu pažinimu gautų žinių apie visuomenėje gyvenantį žmogų; nesvarbu, kad šių tiesų sykiu moko kokia nors religija, tiesa juk yra viena.“ (Tikėjimo mokslo kongregacija, Doktrininė nota dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų, 2002 11 24).

Tikrasis pasaulietiškumas negali apsiriboti pagarba ir teisingomis procedūromis, tačiau turi būti vertinamas pagal žmogų, nes pats savaime, savo prigimtimi, yra universalus. Jo integralus pažinimas ir pagarba patvirtina skirtingas kultūras ir matuoja gėrį ar, jei norite, žmonijos vidinį lygį. Šalia egzistuoja krikščionių, kaip piliečių indėlis. Jie suvokia, jog kiekvienas, kuris pasiryžta visuomenės tarnystei, turi būti kompetetingas,  pasižymėti sąžiningumu, pasiaukojimo dvasia ir blaiviu protu. Jie įneša savo indėlį prisimindami, jog sąžinė yra Dievo balso aidas – kaip tvirtino pal. Niumanas – ir turi visuomet būti atidus, kad nuomonės, ideologijos, interesai ar įpročiai neaptemdytų šio balso „iš aukščiau“, nurodančio tiesos ir gėrio kelią. Šv. Petro tarnystė – tarnystė tiesai ir meilei, įsteigta Jėzaus Kristaus, kad sąžinė neprapultų tarp pasaulio triukšmo gausos.

Žmogiškumas ir žmogiškumai

Jei, kaip patvirtino Benediktas XVI, „socialinis klausimas  iš esmės tapo  antropologiniu klausimu“, tuomet katalikai negali tylėti žmogaus pradėjimo tema, kuri svarbi žmogiškumui. Moraliniu požiūriu ne visi žmogiškumai yra lygūs; jų skirtingumai prieštaringai paveikia pilietinį sugyvenimą. Jei žmogus suvokiamas individualistiniu požiūriu, kurį šiandien mėginama propaguoti, kaip galima sukurti atvirą ir vientisą visuomenę, kurioje skatinama dovanoti ir aukoti save? O jei žmogus suvokiamas materialiniu požiūriu, atmetančiu transcendenciją ir nukreiptu tik į save patį, tarsi „akmenį“, kuris juda erdvėje, - kaipgi jį pripažinti ne kaip kažką kitų daiktų tarpe, tačiau kaip kai ką, kas kokybiškai skiriasi nuo likusios gamtos?

Žmogus išsiskiria ta prasme, kad jis yra visuomet yra didesnis už save, jis siekia peržengti  save, kad taptų savimi, jau ir dar ne, užbaigtas ir trokštantis begalybės, laikinas, bet trokštantis amžinybės: tai kūrinys tarp dangaus ir žemės, žmogiškas, tačiau pakviestas į Dievo artumą. Individas, bet neindividualistas, unikalus, bet neuždaras, atviras pasauliui ir kitiems dėl savo troškimo siekti bendrystės tiesoje ir meilėje.

Kaip sakė J. Maritainas, „šiuolaikinis pasaulis paprasčiausiai painioja du dalykus, kuriuos senovės išmintis buvo išskyrusi: individualybę ir asmenybę“. Deja, nerimą keliančių šios tragiškos painiavos ženklų netrūksta. Tuomet ant kokio pagrindo galima tvirtinti nepažeidžiamą asmens orumą, ir kuo remiasi objektyvi ir pastovi moralinė tvarka? Šį klausimą kėlė popiežius Benediktas XVI savo pasisakymuose apaštalinių kelionių į Jungtinę Karalystę ir Vokietiją metu. Būtent čia susitinka ir ieško sąlyčio taškų kiekvienas pilietinis ir politinis dialogas, čia yra slypi tiesos nuosprendis apie kiekvieną visuomenę, kultūrą ir religiją: „Skelbdama tikėjimą, Bažnyčia kartu skelbia ir tiesą apie žmogų, jaučia pareigą paremti tas vertybes, kurios sudaro žmogiškumo esmę, o tuo pačiu priklauso visų kultūrų paveldui. Ji atskiria tikėjimo ypatingumą ir proto, kuriam tikėjimas atveria akis, tiesas, prie kurių žmogus gali prisiartinti ir kurių gali nepaisyti (...) Bažnyčia ir už savo tikėjimo aplinkos ribų jaučia pareigą ginti tiesas ir vertybes, nuo kurių priklauso žmogaus orumas visos visuomenės mastu. Taigi norėdami pabrėžti  ypatingą svarbumą, neturime teisės vertinti ar individas „jau“ yra žmogus, ar „dar“ žmogus; juolab nedera nei manipuliuoti žmogumi, nei norėti tai daryti. Visuomenė yra išties žmogiška tik tuomet, kai be išlygų gina ir gerbia kiekvieno asmens orumą nuo pradėjimo momento iki pat jo natūralios mirties“ (Benediktas XVI, Kalba naujajam Vokietijos ambasadoriui, Roma, 2011 11 07).

Tai nereiškia noro primesti tikėjimo ir vertybių, kurios atsiranda kartu su tikėjimu, tačiau tik apginti bendražmogiškas vertybes, kurios visiems suprantamos kaip egzistencinė tiesa. Kadangi šios įrašytos asmens DNR, negali būti pamintos, nei išparduotos, nei svarstomos per tarpininkus, kurie, nors ir gerų intencijų vedami, jas neigia. Tai yra gyvas ir vientisas medis, kuris sudaro gyvybės etiką; iš jo kamieno išauga visos kitos būtinos vertybės, kurias apibendrina socialinė etika. Tarp jų visų pirma yra žmogaus gyvybė, nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Visuotinė sąmonė išsiugdė ir įtvirtino – bent jau popieriuose – ypatingą jautrumą vargingiausiems ir silpniausiems žmonijos šeimos nariams.

Tačiau turėtume savęs paklausti: kas yra silpniausias, pažeidžiamiausias, trapiausias, vargingiausias iš tų, kurie net neturi balso patvirtinti savo teisės ir kurie dažnai negali netgi priešintis? ... Nematomos, tačiau tikros aukos! Ir kas yra pažeidžiamiausias iš tų, kurie neturi balso, nes jo dar neturi, o galbūt, jau neturi? Prisiimti atsakomybę už vargingiausius ir pažeidžiamiausius – tai bet kokio socialinio organizmo tikriausias pilietiškumo laipsnis. Tai ugdo ir formuoja tiek žmonių pažiūras, tiek tautos bei šalies tradicijas – kaip ji tvarkosi savo viduje, tiek remdama įvairias institucijas atitinkamais  kodeksais, tiek skirdama dėmesį ir skatindama žmonių pasiaukojimą.

Kartais tampa akivaizdu, kaip svarbu įsipareigoti rūpintis trapiu gyvenimu tam, kas to nori ir turi teisę, tačiau pasitaiko ir kitokių požiūrių. Grįžkime prie esminio klausimo: asmeninė laisvė turi ar neturi aukštesnį pavyzdį, į kurį galėtų remtis ir kuriam paklusti. Asmeninis apsisprendimas nesukuria gėrio ar blogio, tačiau nurodo pasirinkimą. Laisvė pasitelkiama susitaikyti su žmogiška prigimtimi, su savo objektyviu gėriu, nes Dievas mums ją dovanojo, kad kurtume save ir neitume prieš save pačius.

Manau, kad ir be religinių pažiūrų galima padaryti panašias išvadas. Ir čia iškiltų du klausimai: sveikatos gerovė, taigi, ir gyvenimo gerovė, tačiau  kiekvienam žmogui šis gėris yra ne tik jo paties labui, bet ir kitų. Čia kiti yra ne tik šeimynykščiai, draugai, artimieji, tačiau visa visuomenė. Šioje srityje pastebima liūdna tendencija, į kurią reikia vis labiau reaguoti: jei žmogus išslysta iš asmens tikrovės į individo tikrovę, kur individas tampa absoliutu ir pavydžiai sergi savo paties absoliučią laisvę ir autonomiją. Tokiu atveju visuomenė bus suvokiama kaip daugybė monadų, kur kiekvienas tvarkosi savo gyvenimą pats, maitindamasis teisėmis per socialinius organizmus – namus, darbą, apsaugą, tačiau palikdamas kitus visais kitais klausimais nuošalyje. Esmė ne įsileisti visuomenę į privačią sferą, tačiau veikiau atgaivinti bendraujančią žmogaus prigimtį.

Taigi visuomenė galėtų ir turėtų būti suvokiama ir tvarkoma ne tik kaip paslaugų teikėja, tačiau kaip duota bendrystė. Perspektyva keičiasi iš esmės. Niekas neturėtų jaustis vienišas ir apleistas visuomenėje-bendrystėje nei džiaugsmo akimirkomis, nei skausmingų išgyvenimų metu, ligai užpuolus ir mirties akivaizdoje. Tačiau jei už pagarbos kiekvienai valiai slypėtų troškimas neprisiimti pareigų naštos, nes norint rūpintis, reikia išminties ir širdies, laiko ir pasiaukojimo, žmogiškųjų ir ekonominių resursų? Tokia kultūra būtų pagarbesnė ar egoistiškesnė, žmogiškesnė ar žiauresnė?

Atrodo, egzistuoja ir antra kliūtis: turime atkurti skausmo prasmę, kuris yra nuolatos atstumiamas, slepiamas arba užkeikiamas nuolat parūpinant didžiules dozes nuskausminamųjų, kad būtų anestezuotas žmonių jautrumas ir jie taptų nejautrūs.

Dvi skirtingos formos, tačiau tikslas tas pats: numarinti mirtį. Šiuolaikinė kultūra turi susitaikyti su skausmu ir mirtimi, jei nori susitaikyti su gyvenimu, nes pirmieji sudaro pastarojo dalį. Taigi reikia susigrąžinti sugebėjimą kentėti kartu. Kenčiantis asmuo bijo būti vienas, apleistas: visi patyrėme, kaip sergantis žmogus ieško fizinio kontakto, nori paliesti kito ranką, ir šis mažas, labai žmogiškas gestas turi galią nuraminti ir praskaidrinti.

Turime naujai atrasti meilę, jos draugiją ne tik kaip pavieniai asmenys ar šeimos, tačiau kaip visa visuomenė, kuriai rūpėtų atkurti santykius pagal Dievo paveikslą, kuris per Kristų susitiko su mumis mūsų skausmuose, gyvenimo trapume ir didžiausiuose džiaugsmuose, leisdamas pajusti, kad nei vienas nesame vienišas, ir kad absoliučiai nei vieno Jis neapleis.

Parengė Dalia Žemaitytė

Kard. Angelo Bagnasco. Nematomame narcisizmo narve