Sausio 3 d. Šv. Jono brolių vienuolyne vyko pokalbis su olandų kun. Gertu Overmeeriu – „Artinkimės prie Dievo Tėvo širdies“. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome jo santrauką.

Esu tėvas Gertas iš Olandijos, katalikų kunigas, ir neturiu savo parapijos. Esu gavęs vyskupo paskyrimą užsiimti jaunimo pastoracija, nes labai juos myliu. Mano svajonė yra Olandijoje turėti pastatą, kur kiekvieną savaitgalį galėtume pakviesti jaunimą ateiti ir patirti asmenišką Dievo meilę jiems. Prieš ketverius metus tapome oficialia tarnyste, pasivadinome „Paustinia“ ir manėme, kad bus labai lengva rasti bendruomenės namus, nes daug vienuolynų ištuštėja. Bandome jau ketverius metus ir vis dar neturime pastato. Tad užuot kvietę žmones pas save, mes interneto puslapyje užrašėme, jog žmonės gali pasikviesti mus. Su tokia mintim: „Jūs turite pastatą, mes turime programą, galime sudėti tą į vieną“. Nuo darbo pradžios mus kviečiasi įvairiausios šalys, išskyrus Olandiją. Taip netikėtai mūsų misija tapo tarptautine. Taip atsidūriau čia.

Noriu, kad jaunimas galėtų patirti Dievo meilę. Problema ta, kad mes žinome, jog Dievas mus myli, nes esame tą girdėję daugybę kartų. Jeigu esate gimę katalikiškoje šeimoje, kaip kad aš, skaitėte visą Naująjį Testamentą, taigi esate girdėję apie Dievo meilę. Klausimas išlieka: ar esate kada asmeniškai patyrę Dievo meilę? Daugelis žmonių, deja, nėra to patyrę.

Jeigu ši Biblijos tiesa išlieka tik prote, bet nepasiekia širdies, mes gyvename tiktai teorija, o ne praktika. Leiskite pateikti pavyzdį.

Kai buvau mažas, paniškai bijojau šunų. Vieną kartą mane vijosi šuo ir vos nesukandžiojo, tad nuo to laiko ėmiau labai jų bijoti. Kai eidavau gatve ir išgirsdavau tolumoje lojantį šunį, neidavau toliau. Arba pereidavau į kitą gatvės pusę arba dar geriau – į kitą gatvę. O jeigu ir ten išgirsdavau šuns lojimą, pasirinkdavau dar kitą gatvę. Kartais labai ilgai užtrukdavo, kol grįždavau namo.

Visi man sakė, kad nėra ko bijoti šunų. Turime posakį savo šalyje, kad lojantys šunys nekanda. O jeigu jis yra anapus tvoros, tai tikrai negali manęs pasiekti. Tad aš žinojau, jog nėra ko bijoti šunų. Bet kai eidavau gatve ir išgirsdavau lojimą, kaip manote, ką darydavau? – bėgdavau.

Teorija buvo tik mano galvoje, o širdyje tūnojo baimė. O gyvename mes iš širdies, iš ten kyla mūsų gyvybė. Taigi visiškai gerai žinoti, kad Dievas mane myli, bet jei nepatiriame tos meilės širdimi, vis dar gyvename be Dievo meilės. Ir aš tikiu, kad tokia yra daugumos iš mūsų realybė. Taip pat tikiu, jog tai ne Viešpaties planas, kad Jis nenori mums būti kažkokia intelektualia teorija, teologiška idėja. Jis trokšta turėti asmenišką santykį su kiekvienu iš mūsų, nes myli mus ir trokšta, kad ją patirtume ir priimtume į savo gyvenimą, o tada galėtume ir su kitais ta meile dalytis.

Problema ta, kad meilės negalime studijuoti, išmokti. Olandijoje yra daugybė teologijos universitetų, bet niekur negalima gauti meilės diplomo, nes meilė yra ne galvos ir proto, o širdies dalykas. Yra labai daug nesusipratimų dėl meilės. Nyderlanduose radijo stotys nuolat transliuoja apie ją dainas. Pavyzdžiui: „Mano meilė tau išnyko, nieko daugiau nebejaučiu.“ Jeigu klausomės tokių dainų, galime imti tikėti, jog meilė yra tiktai jausmas. Jeigu tuo imsime tikėti, pradėsime ieškoti jausmo. Bet kai jausmas dings, meilė taip pat dings.

Patikėkite manimi, tai – netiesa. Jeigu paskaitysime Biblijoje apie meilę, perskaitysime, kad tai nėra jausmai, bet dovana arba dar geriau – tai yra davimas. Pavyzdžiui, Evangelijos pagal Joną trečiame skyriuje sakoma, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų. Penkioliktame skyriuje rašoma – nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Meilė yra dovana.

Taigi jei Dievas mus myli, tai reiškia, kad Dievas yra davėjas, jis nori duoti. Jeigu pirmame Jono laiške skaitome, jog Dievas yra meilė, vadinasi, Jis yra davėjas ir kartu pati dovana, nes Jėzus yra dovana. O koks yra vienintelis tinkamas atsakas į dovaną? – Priimti. Jeigu pats rodysiu iniciatyvą ir pasiimsiu, tai jau nebus dovana. Vienintelis būdas priimti Dievo meilę yra tiesiog priimti. Tai taip paprasta, kad daugelis žmonių negali patikėti.

Sėdi visi protingi teologai ir sako: „Negali būti taip paprasta, turi būti kažkas sudėtingesnio!“ Bet skaitome, kad Jėzus džiaugiasi, rodo emocijas sakydamas Tėvui, „Tėve, aš Tau dėkoju, kad tu paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų ir apreiškei mažutėliams.“ Jeigu Dievas apreiškė save mažutėliams, ar būtų nauda, jei apreiškimas būtų pernelyg sudėtingas mažutėliams suprasti? Jeigu Dievas duoda apreiškimus mažutėliams, vadinasi, jie yra tokie, kuriuos jie gali suprasti – paprasti. O išmintingieji negali priimti paprastumo.

Dažniausiai esame susidarę labai sudėtingą Dievo įvaizdį ir dėl to nepastebime paprastumo. Kiek sudėtingas yra kūdikis? Štai kaip Dievas nori būti pažintas. Jis apreiškė save kaip mažą vaikelį. Ką kūdikis gali daryti? Nedaug – verkti, valgyti, kakoti, sukelti šeimai rūpesčių ir nieko ypatingo duoti visuomenei, išskyrus meilę. Kūdikis visiems patinka, ir jo nėra ko bijoti.

Ar bent įsivaizduojate, kaip žydai bijojo savo Dievo? Užtenka pažvelgti, kaip jie šventyklą pastatė, kad tai suvoktume. Jie turėjo didžiulį pastatą, sudarytą iš kelių kiemų, o pačiame centre buvo tamsus uždarytas kambarys, vadinamas šventų švenčiausiuoju. Jis buvo uždengtas net 15 cm storio uždanga. Įsivaizduokite, kad žmogų, kurį mylite, pastatote už 15 cm storio uždangos. Net mano namų durys nėra tokios storos.

Niekas nedrįso už tos uždangos eiti, tik vienintelis vyriausiasis kunigas turėdavo ten užeiti kartą per metus ir maldauti atleidimo už tautos nuodėmes. Pirmiausia jis pereidavo per apsivalymo ritualus, kad galėtų prisiartinti prie Dievo. Iš kitų žydų dokumentų žinome, jog vyriausiajam kunigui einant į šventų švenčiausiąjį kambarį užrišdavo virvę ant kojos, kad jei jis numirtų ir nebeišeitų, būtų galima ištraukti kūną neįkėlus kojos į slėpiningąją patalpą. Gali pasirodyti juokinga, bet tai parodo, kokia buvo tų laikų žydų mąstysena apie Dievą.

Ir štai dabar Dievas save apreiškė kaip mažą kūdikį. Ar reikia Jo bijoti? Štai Išganytojas gimė Kūdikiu. Tai buvo milžiniškas lūžis žydų mąstysenoje. Mūsų problema ta, kad per gerai žinome šias istorijas, jog net nebepagalvojame, kokią revoliuciją jos atnešė. Dievas save apreiškė kaip Kūdikį, ir taip Jis parodė artumo troškimą.

Vėliau, jau suaugęs, Jėzus suburia aplink save mokinius ir pradeda keliauti. Visą laiką mokiniai stebi Jėzų – mokantį, valgantį, besimeldžiantį. Ir jie pamatė kažką ypatingo Jo maldoje, kad net paprašė išmokyti juos melstis. Pagalvokime apie tai giliau. Mokiniai buvo žydai. Jie išmanė šventyklos liturgiją ir apeigas, matydavo besimeldžiančius Rašto aiškintojus ir kunigus, švęsdavo šabą ir patys eidavo į sinagogas melstis, tad mokėjo visas maldas. Tam tikra prasme jie buvo tokie kaip mes, katalikai. Mes irgi einame į bažnyčią kartą per savaitę ar dažniau, meldžiamės. Bet mokiniai, žiūrėdami į besimeldžiantį Jėzų, pastebi kažką jo maldoje, ko patys nėra patyrę. Kažką tokio, kad net ima mąstyti, jog apskritai nemoka melstis. Kitaip kam reiktų prašyti išmokyti melstis.

Kai tai skaitau, man darosi smalsu – ką jie matė Jėzuje. Kai kur rašoma, kad Jis meldėsi Tėvui visą naktį. Ar kada bandėte? Aš norėčiau žinoti, kaip Jam tai pavyko. Man tikrai patinka šlovinti, bet, nepraėjus nė dviem valandos, jau imu pavargti ir užkimstu. Tuomet pasirenku kalbėti rožinį, bet turiu prisipažinti, kad po kurio laiko išsiblaškau, imu mąstyti apie neužbaigtus darbus, planus ir norus. Tikrai norėčiau sužinoti, kaip Jėzui pavyko taip melstis.

Jėzaus atsakymą visi puikiai žinome ir meldžiamės kelis kartus per dieną. Taip esame įpratę prie šios maldos, kad net pamirštame, ką ji reiškia. Jis sako: jeigu norite melstis, sakykite „Tėve mūsų“. Mums šis kreipinys toks įprastas, kad net nesuvokiame, koks tai buvo žemės drebėjimas dvasiniu lygmeniu. Prisiminkite žydus, kurie taip smarkiai bijojo visagalio Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo, matančio viską, ką jie daro.

Ir staiga Jėzus sako: „Jei norite melstis šiam Dievui, sakykite „Tėve mūsų“. Žydai nedrįso net Dievo vardo garsiai ištarti! „Tėve mūsų“ yra netgi labai mandagus lietuviškas vertimas, nes originalioje aramėjų kalboje Jėzus vartoja žodį „Tėveli“. Ar suprantate, kaip tai turėjo būti keista mokiniams? Visagalis Tėtukas danguje? Tam reikėjo labai stipraus mąstysenos pokyčio. Nes Dievas Kūrėjas ir Visagalis yra kažkas tolimo, o Tėvelis – labai arti. Jeigu nekęstumėte savo Tėvo, jūs niekada nevadintumėte jo tėveliu. Sakytumėte „tėve“ ar „pone“. Bet ne „Tėveli“. Tai pakeičia visą supratimą apie Dievą, kas Jis yra, o kartu ir į mus, į tai, kas esame mes patys. Tokį kreipinį vartoti galime tik vienu atveju – jeigu esame sūnus arba dukra. Jeigu Jėzus sako savo mokiniams, kad vadintų Dievą Tėvu, kartu Jis sako, kad tu gali tą daryti, nes esi sūnus arba dukra ir turi asmeninį santykį su Dievu. Ne vergo ir viršininko santykį, bet santykį tarp vaiko ir tėvo, o tai reiškia šeimos santykį. Vien šiais dviem žodžiais, o aramėjų kalboje tik vienu žodžiu, Jėzus paverčia savo mokinius nebe žmonių tauta, o viena šeima. Tie mokiniai esate ir jūs. Jėzaus troškimas yra, kad žinotumėte, jog esate visagalio dangaus Tėvo sūnus ir dukterys, kad esate šeima.

O šeimos džiaugsmas yra tai, kad kiekvienas jos narys turi namus, kuriuose yra priimtas, laukiamas, vertinamas, mylimas. Šiuo momentu noriu šiek tiek sustoti ir atkreipti dėmesį, kad žinau, jog daugelis iš mūsų neturėjo gero biologinio tėvo. Dalis iš jūsų galbūt turi tėvą alkoholiką, jus apleidusį ar net smurtaujantį, išnaudojantį pačiais žiauriausiais būdais. Jei tai tavo būsena, aš labai apgailestauju. Tačiau neturime padaryti esminės klaidos: visuomet turime prisiminti, kad mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Apie tai mums kalba Pradžios knyga. Vadinasi, Dievas yra originalas, o mes esame atvaizdai. Mes neturėtumėte visko apversti ir galvoti, kad mūsų biologinis tėvas parodo, koks yra Dievas. Neturėtume žiūrėti į savo tėvą kaip į originalą ir taip pat matyti Dievo, nes prieštarautume Šventajam Raštui. Dažnai tokią klaidą padarome, nes biologinis tėvas yra arčiau mūsų.

Štai kodėl Biblijoje mes net keliose vietose skaitome: „Pakelk savo žvilgsnį į viršų“. Biblija yra labai realistinė knyga, ji žino, kokių problemų išgyvename pasaulyje. Ir visi žmonės, kurie rašė Šventąjį Raštą, išgyveno panašių situacijų, kaip ir mes. Ir mes žinome, kad jei žiūrėsime tik į mus kankinančias problemas, galime tapti labai depresuoti, nebeturėti vilties. Bet jeigu kelsime žvilgsnius į viršų ir pažiūrėsime tiesiai į originalą, pamatysime tiesą. O tiesa yra ta, kad Dievas mus myli kaip tėvas, kaip geras tėvas, kuris mus vertina, drąsina ir nori dalytis viskuo, ką pats turi.

Nes jeigu esi sūnus ir dukra, tu turi ne tik šeimą, bet ir tapatybę, priklausai kam nors ir turi palikimą. Ar kada pagalvojote apie tai? Jūs turite palikimą. Olandijoje įstatymas sako, kad savo palikimą galima atsiimti tik tada, kai tėvai jau yra mirę. Ar tai reiškia, jog mums reikia laukti, kol Dievas numirs, kad gautume savo palikimą? Jeigu Dievas yra amžinas, tai teks per amžius laukti. Tai bent palikimas!

Bet paslaptis yra ta, kad Viešpats nori ne tik duoti mums palikimą, bet dalytis juo su mumis. Jūs ir Jis. O kas yra Dievo palikimas, ką jis turi? – VISKĄ. Dangų, Žemę, visatą, galaktikas. Viską. Visu tuo Jis nori dalytis su savo šeima, su jumis. Ar kas nors sugeba suvokti, kiek tai yra daug? Tai praktiškai beprotiška.

Taigi aš susikuriu sau paprastesnį vaizdinį, kad galėčiau nors truputį suvokti, ką tai reiškia. Dažnai giedame apie Dievą kaip apie karalių. Tad aš įsivaizduoju Dievą, sėdintį savo karališkame soste. Kiekvieną dieną Karalius priima žmones, kad jie galėtų ateiti ir išsakyti prašymus, išpasakoti problemas, klausti patarimų. Bet nėra taip paprasta patekti į sosto kambarį. Pirmiausia turi pereiti vartus, prisistatyti, kas esi, parodyti leidimą įeiti, tada pereiti per keletą patikrinimo postų, o priekyje jau nusidriekusi eilė žmonių, laukiančių dviejų minučių trukmės susitikimo su Karaliumi. O Karalius sėdi soste ir priiminėja. „Kitas“, „kitas, prašau“. Ir staiga šio kambario šone atsidaro durys ir įbėga mažas berniukas arba mergaitė, tiesiai prie sosto ir niekas jo nesustabdo. Kai vaikas atbėga, Karalius sustabdo minią ir sako: „Eikš, mano sūnau.“ Pasiima jį ant kelių, kol visi žmonės tuo metu laukia. Tėvas sako: „Sūnau, šis žmogus nori kažko manęs paklausti. Ar mes jam atsakysime? Taip?“

Ar suprantate, ką turiu omenyje? Jeigu mums priklauso palikimas, mes turime laisvą priėjimą prie sosto, galime ateiti kada tik norime. Būtent tai Jėzus padarė dėl mūsų ant kryžiaus – atvėrė mums tiesų kelią pas Dievą. Mes jau turime atvirą kelią pas Dievą, nes Jėzus ant kryžiaus pasakė: atlikta.

Dievas sako: „Žinoma, aš žinau, kad nesi tobulas, kad pridarai klaidų. Tačiau mane domina ne tavo sugebėjimai ar pasiekimai, bet mane domini TU, nes esi mano sūnus ar dukra.“

Žinote, kurie vaikai yra labiausiai mylimi tėvų? Tai vaikai, turintys negalią. Kai tarnavau savo pirmojoje parapijoje, pastate už bažnyčios gyveno protiškai ir fiziškai neįgalūs vaikai, žmonės, kurie nieko negalėjo būti naudingi visuomenei. Ir kadangi jie buvo parapijos dalis, aš juos aplankydavau. Dauguma iš jų pasakojo man apie savo vaikystę, kaip juos labai mylėjo tėvai, nes jie buvo sūnūs arba dukros. Tai yra žinia, kurią Dievas nori jums apreikšti. Ne tik tam, kad žinotumėte, bet kad gyventumėte ja, patirtumėte Dievo meilę savo širdyje. Asmeniškai.

Kiek kartų aš troškau, kad Dievas būtų kaip priešgaisrinė žarna ir galėčiau ją pasiimti ir visus aplieti Jo meile. Deja, negaliu to daryti. Meilė yra dovana, ir negaliu jos brukte įbrukti. Kiekvienas iš mūsų turime atsiverti ir asmeniškai gerti iš Viešpaties Meilės šaltinio. Dievas laukia, kad priimtume Jo meilę kaip dovaną, kad prisiartintume prie Jo Tėviškos širdies.

Parengė Monika Midverytė