Lietuvos rašytojų sąjunga su liūdesiu praneša, kad sausio 8 dieną, eidamas aštuoniasdešimt penktuosius metus, mirė rašytojas ir žurnalistas, dramaturgas, prozininkas, publicistas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Albertas Laurinčiukas.

Albertas Laurinčiukas gimė 1928 metų sausio 1 dieną Šiauliuose. 1948 m. baigė Šiaulių J. Janonio gimnaziją, 1950 m. – Šiaulių mokytojų instituto Fizikos-matematikos fakultetą, 1959 m. – Vilniaus universitete žurnalistiką. Dar studijuodamas Šiauliuose pradėjo mokytojauti, vėliau persikėlė į Vilnių, dirbo . laikraščio „Tarybinis mokytojas“ redaktoriaus pavaduotoju, „Komjaunimo tiesa“ redaktorium, 1959–1963 ir 1968–1970 m. buvo „Selskaja žizn”, „Moscow News“ ir „Tiesos“ korespondentas JAV, akredituotas prie JT, nuo 1971 iki 1988 metų – „Tiesos“ redaktorius. Nuo 1971 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas, 1975–1988 m. – pirmininkas.

Pirmoji apybraižų knyga „Vienos balandžiai“ buvo išleista 1957 metais. Vėliau pasirodė kitos politinės publicistikos ir kelionių apybraižų knygos: „Trečioji dolerio pusė“ (1964), „Juodasis kraujas“ (1969), „Varinė saulė“ (1974), „Amžinieji beržai“ (1978), „Taifūno rūstybė“ (1984), „Nematomi dangoraižiai“ (1986), apsakymų vaikams rinkiniai „Matadoras“ (1971), „Taiklioji ranka“ (1979), „Tigro gyvenimas ir mirtis“ (1998). Lietuvos teatruose pastatytos ir atskiromis knygomis išleistos penkios dramaturgo pjesės: „Vidutinė moteris“ (1971), „Akimirka teisybės“ (1976), „Neapykantos spalva“ (1978) „Paskutinis prašymas“ (1983), „Pažadas San Franciske (1985). A. Laurinčiukas taip pat yra sukūręs scenarijų kino bei televizijos filmams, buvo keleto lietuvių išeivijos veikėjų autobiografinių knygų bendraautoris.

A. Laurinčiuko kūryba versta į rusų, čekų, latvių kalbas ir yra pelniusi V. Kapsuko, A. Tolstojaus, V. Vorovskio, V. Tamulaičio premijas. Jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas (1975).

Lietuvos rašytojų sąjungos informacija