1863 m. sukilėliai tremtyje

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje nuolatos didėja susidomėjimas fotografijos funkcijomis: nuo 2001 m. surengtos konceptualios tarptautinės meninės fotografijos parodos Kaip gyveni, Žmogau? iki parodų ir leidinių, parengtų iš Lietuvos muziejų, archyvų, privačių kolekcijų ir net šeimyninių fotoalbumų. Sulaukėme meto, kada laisvai prieinama, kas buvo išsaugota Lietuvoje per karus, okupacijas, tremtis, bet dar iki galo nesutvarkyta, neištirta, nesusisteminta, nesudėta į internetą.

Užsienis šių darbų ėmėsi anksčiau. Tačiau teorinė mintis, kad fotografijos istoriją reikia tirti visu akipločiu, pagal visas rūšis ir funkcijas, ir ten subrendo neseniai. Panašiai ir kino istorija: iš pradžių faktų kaupimas ir jų aprašymas (Georgeso Sadoulo daugiatomė kino istorija), paskui – meninės interpretacijos (Jerzy Toeplitzo daugiatomis veikalas), o dabar – diferencijuota kino istorija, kartais parašyta remiantis anksčiau marginalinėmis laikytomis temomis: gėjų ir lesbiečių kinas, bučinio istorija kine, kino žvaigždžių poros, cenzūruoti filmai, nerealizuotų filmų istorijos ir pan. Panašiu keliu einama ir fotografijoje, nors mes iš įpročio ir, matyt, sąlygojami ilgų diskusijų ir kovų dėl fotografijos meno pripažinimo, fotografijos istoriją dažnai įsivaizduojame kaip jos meninių siekių tapsmą, atskirų fotomenininkų analizę, kiekvienos šalies indėlį į pasaulio „didžiųjų“ tarpą.

Derrickas Price ir Liz Wells studijoje Photography and social history pažymi, kad neatsitiktinai socialinės fotografijos analizė paprastai pradedama nuo XIX a.: „Fotografija naudojama kaip laiko liudijimas. Šiandien ji pirmauja tarp istorikų siekių tirti praeitį. Per pastaruosius 30 metų ji tapo svarbiausiu informacijos šaltiniu tiems, kurie mėgina pavaizduoti ir įsivaizduoti XIX a.“

Knygą fotografinei tikrovės reprezentacijai paskyręs anglas Johnas Taggas (The Burden of representation. Essays of photographies and historie), įdomiai aptaria tikrovės atspindėjimo, mokslines ir ideologines fotografijos funkcijas bei ryšius tarp jų. Jis nagrinėja ir fotografijos socialinę hierarchiją, tarp socialinių tipų fotografijoje išskirdamas kalinius ir elgetas. Fotografija vienaip ar kitaip ėmė tarnauti valdžiai. Atsirado vadinamoji „kolonijinė fotografija“. Anglija fotovaizdais registravo savo imperines valdas Azijoje ir Afrikoje. Carinė Rusija leido visų savo valdomų kraštų etnografinių ir socialinių tipų fotoalbumus. Policija darė kriminalinių kalinių fotografijas, slaptoji policija sekė politinius oponentus, medikai iš fotografijų tyrė psichines ir kitokias ligas. Labiau pasiturinčios šeimos plėtojo portretinės dailės funkcijas: kūrė šeimų fotoalbumus – nuo gimimo iki mirties. Fotografijas ėmė kaupti muziejai ir bibliotekos, daugiausia ne dėl jų meninės vertės, o dėl istorijos arba, kaip dabar sakome, „vizualinės antropologijos“.

„Fotografiją naudojo tie, kurie norėjo kurti istoriją kaip populiarią atmintį. Nors fotografija buvo apie asmeninį gyvenimą, per jį buvo kuriama ir neformali bendruomenės istorija, įskaitant ir galimybę būti opozicijoje oficialioms versijoms“ (V. Juodakis. Lietuvos fotografijos istorija 1854 – 1940.– Vilnius, 1996, p. 19–20). Šitoks fotografijos opoziciškumas būdingas ir Lietuvos fotografijai nuo pat XIX a. vidurio, kai prasidėjo kovos už laisvę. Lygiagrečiai galime prisiminti Pilietinį karą JAV, kuris irgi fiksuotas fotografijose, o XX a. pradžioje išleista net 12-oje solidžių tomų. Mūsų 1861–1863 m. sukilimo fotografijų tiek, žinoma, nesusidarytų, bet kas žino, kiek jų būtų, jeigu ne nusiaubtos fotoateljė ir sunaikinti sukilėlių fotoportretai? Laisvės atminimo naikinimu ir prasidėjo mūsų kova už laisvę ir tęsėsi visus nelaisvių ir okupacijų metus. Neatsitiktinai 1993 m. išėjusi Pabaltijo žurnalistikos istorija buvo pavadinta Ilgas kelias į laisvę. Juk jau XIX a. viduryje greta laisvos fotografijos uždraudimo tuojau pat sekė ir kirtis lietuviškai spaudai. Vaizdas, tiesa, galėjo neutralizuotis (Józefo Czechowicziaus, Stanisławo Filiberto Fleury ir kitų darbai), o laisvoji spauda ėjo iš užsienio sunkiais knygnešių takais.

1863 m. tremtiniai Sibire

XVIII a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo okupuota ir įtraukta į Rusijos imperijos sudėtį. Iki pat Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. lietuvių tautai teko patirti okupaciją ir persekiojimus, lietuvių kalbos draudimą, tremtį ir emigraciją. Deja, ir nepriklausoma Lietuvos Respublika gyvavo vos 22 metus, o po to sekė raudonoji, ją pakeitė rudoji, o po jos vėl raudonoji okupacijos, kurios tęsėsi iki pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Okupantų brukte brukama priešiška ideologija, vykdoma „rusų pradų atkūrimo“ politika, svetimos kultūros ekspansija, varžoma religija ir tautos papročiai bei tradicijos per visus okupacijos, tremčių, emigracijos metus skatino anticarines, antisovietines ir antinaciškas nuotaikas, žadino tautinę savimonę, kėlė į kovą prieš pavergėjus. Šioje kovoje ir fotografija – mūsų tautos vaizdinė atmintis – buvo ne paskutinėje vietoje.

Fotografija Lietuvoje pasirodė netrukus po jos išradimo 1839 m., todėl nenuostabu, kad 1794 m. ir 1831 m. sukilimų vadų ir sukilėlių portretus, mūšių, susidorojimo, tremties vaizdus aptinkame tik tapybos ar grafikos darbuose, piešiniuose, medaliuose, antkapiniuose paminkluose. Atsiradusios komercinės fotografijos caro valdžia nevaržė ir cenzūros taisyklėmis nereglamentavo, nes to meto keliaujantys fotografai buvo lojalūs valdžiai ir jokios grėsmės nekėlė. Fotoateljė veikla buvo reglamentuota tik 1862 m. gegužės 14 d. įsigaliojusiomis Laikinosiomis cenzūros taisyklėmis, o priežiūrą vykdė Vyriausioji spaudos reikalų valdyba.

Viena pirmųjų su fotografija susijusių bylų prasidėjo nuo 1862 m. gruodžio 11 d. įvykių. Tos dienos rytą į Valeriano Dovmonto ateljė kreipėsi užsakovas ir paprašė nufotografuoti prieš keletą dienų mirusį giminaitį rūmų patarėją Michailą Wędziagolskį, pašarvotą Šv. Onos bažnyčioje. Užsakymą sutiko atlikti V. Dovmonto kompanionas Stanisławas Nikolaius. Paruošęs laboratorijoje šlapio kolodijaus stiklo plokšteles, fotografas nuvyko į bažnyčią. S. Nikolaius liepė iškelti mirusįjį iš karsto ir atremti į sieną, tačiau kūnas vis nugriūdavo. Tada velionį pasodino į kėdę, galvą atrėmė į sieną ir nufotografavo, tačiau nesėkmingai. Kadangi bažnyčioje buvo per tamsu, mirusį su visu krėslu teko išnešti į šventorių, kur, parėmę galvą čia pat nulaužtu pagaliu, vėl fotografavo. Susirinkę žmonės tyčiojosi iš velionio, grasino jam kumščiais, nes pastarasis prieš keliolika metų padėjo sugauti Szymoną Konarskį. Apie įvykį buvo pranešta policijai, kuri įžvelgė politinių motyvų ir pradėjo tyrimą. Byla truko trejetą metų, tačiau taip ir nepavyko išaiškinti kaltininkų. V. Dovmonto ateljė buvo kurį laiką uždaryta, tačiau neradus kaltės įrodymo, leista tęsti veiklą. Tiesa, ties S. Nikolaiaus pavarde vėliau įrašyta pastaba: „Ištremtas į Tomsko guberniją“.

Atrodo, kad mirusiųjų fotografavimo papročiai XIX a. buvo kiek kitokie negu dabar. Janas Eustachyus Kossakowskis prisiminimuose rašo, kad dvaro koplyčioje šalia paveikslų ant sienų buvo dešimtys įvairių laikotarpių pomirtinių Vaitkuškio valdytojų šeimų nuotraukų. Šiais laikais jau niekas nefotografuoja sėdinčių mirusiųjų, bet anuomet tai buvo įprastas dalykas. O mintis surinkti daug pomirtinių nuotraukų šeimos koplyčioje bus kilusi tuometiniam rūmų šeimininkui Stanisławui Kazimierzui Kossakowskiui. Dabar daugiau dėmesio skiriama aprangai, makiažui, pašarvojimui, o paties mirusiojo fotografijas retas belaiko šeimos fotoalbume. Apskritai mirusiojo atvaizdo socialinės funkcijos (velionio atvaizdas kapinėse, atvežtųjų iš Sibiro perlaidojimai, kriminalinės kūnų ekspertizės, masinių kapų atkasimai) svarbi, bet kita tema.

1863 m. vasario pradžioje Lietuvoje prasidėjo sukilimas. Sukilėliai su savimi pasiimdavo sukilimo vadų, iniciatorių ar įkvėpėjų, Garibaldžio, Lietuvos ir Lenkijos karalių bei kitų žinomų asmenų portretus. Fotoateljė savininkai nesislėpdami spausdino ir platino tokias 60x90 mm nuotraukas, klijuodavo jas ant vardinių ateljė kortelių.

1863 m. gegužės 13 d. Rusijos caras Aleksandras II paskyrė Michailą Muravjovą Vilniaus kariniu, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriumi ir vyriausiuoju Šiaurės Vakarų krašto viršininku ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus slopinant sukilimą. Tų pačių metų birželio 6 d. M. Muravjovo įsakymu buvo uždarytos ir patikrintos visos krašto gubernijose veikusios fotografijos įmonės, tada ir paaiškėjo, kad Vilniuje tuo metu dirbo net devynios fotoateljė ir dar viena buvo parengta atidaryti. Rotmistras kunigaikštis Šachovskojus patikrino Jelijašo Rozensono, Abdono Korzono, Alberto Swieykowskio, Valeriano Dovmonto, Achilleo Bonoldi, Bolesławo Nowiñskio, Jarosławo Brzozowskio, Ivano Jasenskio ir Szachno Privalskio fotoateljė. M. Muravjovas laiške Vilniaus gubernatoriui rašė: „Dauguma Vilniaus spaustuvių, litografijų ir fotoateljė veikia be reikalaujamų leidimų, per visą jų veikimo laiką nebuvo tikrinama nei asmeninė, nei materialinė sudėtis. Kai kurios iš šių įstaigų visiškai nepatikimos, nes grubiai pažeidinėja cenzūros reikalavimus... Visose devyniose Vilniaus fotografijos dirbtuvėse rasta fotografijų įvairių asmenų, iš kurių aprangos galima spręsti, kad jie susiję su buvusiais įvykiais arba su dabar vykstančiu maištu. Ganėtinos šių fotografijų atsargos rodo, kad jos turi didelę paklausą, vadinasi, yra platinamos. Tai duoda daug naudos fotografams ir kartu skatina juos imtis prieš įstatymus nukreiptų veiksmų. Daugiausia tokių atvaizdų rasta Nowiñskio, Bonoldi, Korzono ir Rozensono fotografijų dirbtuvėse. Susipažinęs su pateikta medžiaga, nutariau nedelsdamas jas uždaryti kaip nepatikimas, užantspauduoti ir konfiskuoti visus platinamus atspaudus. Penkias fotografijos dirbtuves – Brzozowskio, Jasenskio, Privalskio, Dovmonto ir Swieykowskio – nurodžiau uždaryti laikinai, kol savininkai pateiks jų patikimumą laiduojančius dokumentus, užstatą nuo 200 iki 600 rublių (priklausomai nuo dirbtuvės dydžio) ir raštišką pasižadėjimą paklusti įstatymams... Uždrausta gaminti ir platinti politines fotografijas, t. y. tokias, kuriose būtų užfiksuoti įvairūs maišto dalyviai arba Lenkijos politinius bruzdėjimus primenantys įvykiai... Būtina nedelsiant sunaikinti uždarytose Nowińskio, Bonoldi, Korzono ir Rozensono dirbtuvėse rastas fotografijas kartu su negatyvais.“ Kauno gubernatoriaus paliepimu, panaši revizija buvo atlikta ir šioje gubernijoje. Specialių pavedimų valdininkas Povališinas 1863 m. birželio 5 d. patikrino dvejas fotoateljė Kaune, o vėliau tikrino ateljė kituose miestuose: dvejas ateljė – Telšiuose, dvejas – Šiauliuose ir vieną, jau nebeveikiančią, – Panevėžyje. Keitėsi santvarkos, bet to paties okupanto taktika nesikeitė. Ir vėlesniais metais stengtasi susidoroti su visokiais kitais pasipriešinimo fiksavimais: Vėlinių šventimu, tautinių vėliavų iškėlimu ir pan.

Kaip susiklostė uždarytų fotoateljė savininkų likimai?

J. Rozensonas 1863 m. rugpjūčio 20 d. gavo leidimą parduoti ateljė Trakų g. Vienuolyno name su aparatais ir medžiagomis Libai Raszai Vol ir išvyko į Gardiną.

Dar 1863 m. vasarį tiriant pašto užpuolimo bylą, buvo nustatyta, kad B. Nowiñskis talkino sukilėliams: jo ateljė vyko sukilėlių sueigos, vienas padėjėjas priklausė sukilėlių būriui. Ateljė buvo uždaryta, o fotografas su šeima privalėjo per tris paras išvykti iš miesto. Kadangi buvo kilęs iš Lenkijos, leista vykti į Varšuvą.

A. Bonoldi apie 1858 m. Semionovskajos (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus) g. Nr. 14 atidarė fotoateljė, kurioje buvo fotografuojami ir platinami sukilėlių portretai. Kilus sukilimui, fotografas įsitraukė į Laikinosios tautinės vyriausybės veiklą. 1863 m. sausio 17 d. jo ateljė policija atliko kratą, tačiau nieko įtartino nerasta. Nepaisant to, A. Bonoldi kaip nepatikimas užsienio valstybės pilietis buvo išsiųstas iš šalies. Atlikus fotoateljė patikrinimą Vilniaus mieste, ateljė buvo su visa įranga užantspauduota, o rastos nuotraukos konfiskuotos.

A. Korzonas iš visų keturių fotoateljė savininkų nukentėjo labiausiai. Prasidėjus sukilimui, jis priklausė Lietuvos provincijos Vilniaus sukilėlių skyriui. Išdavė Antonas Koteckis, kuris paliudijo, kad fotografas siūlė jam dalyvauti sukilime. A. Korzonas buvo suimtas 1863 m. balandį, įkalintas Vilniaus citadelėje ir per tardymus išdavė brolį Brunoną, skulptorių Sobolevskį, fotografą S. Nikolaių, papasakojo apie organizacijos sudėtį, jos narius, komiteto raštininko Dmitrijaus Bazanovo veiklą. Karo teismas A. Korzoną nuteisė, atėmė nuosavybės teises, konfiskavo turtą ir ištrėmė į Suchobuzimskojės valsčių (Jenisiejaus gub., Krasnojarsko apskr.). 1863 m. birželį A. Korzono ateljė buvo uždaryta, fotoportretai ir negatyvai sunaikinti. Vaizdų fotografijos buvo perduotos komisijai išpardavimui. Fotografas mirė tremtyje 1865 m.

Kražių bažnyčios didysis altorius po skerdymių 1893 m.

Fotografas Tiburcijus Chodźko taip pat nukentėjo už dalyvavimą sukilime, buvo suimtas ir ištremtas į Viatką. 1907 m. spalio 15 d. testamente jis rašė: „Už tautos laisvę į kovą su milžinu beviltiškai pakilusius žmones nubloškė uraganas: vienus į kapus, kitus į Sibirą, o mane jis nukišo į Viatką... Daug laiko prabėgo, kol atlėgo širdgėla ir aš prisitaikiau prie naujų gyvenimo sąlygų. Galiausiai jaunystė ir jaunatviška energija pergalėjo sielvartą. Aš savo sugebėjimus pritaikiau vietiniams poreikiams ir kibau į darbą. Netrukus mane aplankė sėkmė ir pripažinimas“ (L. Taborski. Tyburcy Chodźko – XIX-wieczny fotograf z Łomży.– Dagerotyp, 1994, Nr. 2, s. 22). Tikėtina, kad T. Chodźko tremtyje fotografavo. Apie 1870 m. jis sugrįžo iš tremties į Varšuvą, kur buvo stebimas miesto policijos. 1874 m. gruodžio 1 d. T. Chodźko drauge su J. Czechowicziumi prašė leidimo atidaryti ateljė Vilniuje žmonių ir vaizdų fotografavimui, tačiau leidimas nebuvo duotas. Fotografas dar keletą kartų (1875, 1883) kreipėsi dėl leidimo fotografuoti Vilniuje, bet nesėkmingai. Jam tik 1900 m. pavyko įsikurti mieste, kur dirbo iki pat mirties 1908 m. rugpjūčio 13 d.

Lietuvos muziejuose saugoma ir keletas fotografijų iš Sibiro tremties: „Tremtinių, 1863 m. sukilimo dalyvių grupė. Tobolskas, 1864“, „1863 m. sukilėliai tremtyje“, „1863 m. sukilėliai Sibiro tremtyje su vietos gyventoju. Tobolskas, 1864“ (LNM), „1863 metų sukilimo dalyviai tremtiniai Sibire“, „1863 m. sukilėliai tremtiniai Kungure“ (ŠAM). Be to, sukilimo dalyvių portretų rasime Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM), Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (MAB) ir kitur. 1863 m. Vilniuje veikė tik dvi fotoateljė: A. Swieykowskio bei Sz. Privalskio ir H. Rathkės. Įdomus faktas, kad Sz. Privalskio ir H. Rathkės ateljė buvo fotografuojami kaliniai, sugauti sukilėliai, dalyvavimu sukilime įtariami ir tardomi asmenys, o nuotraukos naudojamos policijos reikmėms: kartotekoms, atpažinimui, asmenų identifikavimui bylose ir pan. LVIA saugomuose albumuose yra nemažai žmonių kalinių drabužiais fotografijų. Pavyzdžiui, labai įdomi minėtoje ateljė daryta kalinio nuotrauka. Kyla įtarimas, kad tai vieno iš sukilimo vadų Kosto Kalinausko gal 1864 m. vasarį ar kovą daryta portretinė fotografija.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje 1933 m. gruodžio 3 d. minint sukilimo 70-metį, buvo atidaryta paroda, kurioje eksponuotas ir nemažas pluoštas fotografijų. 1999 m. sukilimo 135-osioms metinėms vėl surengta paroda ir išleistas katalogas, kuriame išvardytos 103 įvairių metų sukilimo dalyvių fotografijos (gaila kataloge nenurodyti nei nuotraukų autoriai, nei jų padarymo metai).

Numalšinus sukilimą, prasidėjo krašto kolonizacija ir rusifikacija. Vėl uždaromi vienuolynai – Vizičių (1863), Marijavičių, Trinitorių, Laterano kanauninkų, Bernardinų, Pranciškonų (1864), Baziljonų (1869) ir kt. Buvę vienuolynų pastatai paverčiami kareivinėmis, kalėjimais, juose įsikuria gimnazijos, stačiatikių seminarija ar dvasinė mokykla, stačiatikių vienuolės, karininkų klubas, archyvo fondų saugykla, labdaros draugija. Uždaromos, griaunamos ar cerkvėmis paverčiamos ir katalikų bažnyčios. J. Czechowiczius užfiksavo Pranciškonų bažnyčios varpinę, jos griovimą (1867 m.) ir griaunamą Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčią (1877) .

Dar galime prisiminti, kad ir kiti Vilniaus fotografai platino rusų valdžios draudžiamas nuotraukas. Pavyzdžiui, J. Bułhakas straipsnyje apie XIX a. Vilniaus fotografus mini: „Kada vyskupą Hryniewieckį rusai iš Vilniaus išvežė į tremtį Rusijos gilumon, broliai Czyżai su užsidegimu masiškai platino vyskupo nuotraukas. Už tai jų ateljė buvo uždėtas areštas, o kenksmingi maskolių galybei negatyvai sunaikinti“ (J. Bułhak. O pierwszych fotografach wileńskich z XIX wieku.– Fotograf Polski, 1939, Nr. 4, s. 51 ).

1893 m. įvyko Kražių skerdynės. Nežinomas fotografas nufotografavo Kražių bažnyčios vidų ir didįjį altorių po kazokų puolimo. Vilniškis fotografas Stanisławas Filibertas Fleury 1894–1895 m. savo ateljė nufotografavo keturis Kražių bažnyčios gynėjus: Joną Margevičių, Joną Rimkų, Jokūbą Žutautą, Juozapą Brazlauskį. Be to, jis padarė ir šiam įvykiui skirtą vinjetę. Tarp S. F. Fleury nufotografuotų Vilniaus tipų yra ir iš Sibiro sugrįžusio 1863 m. sukilėlio portretas.

Ištremti į Sibirą 1863 m. sukilimo dalyviai ar vėliau priešinęsi caro režimui, dalyvavę sąmoksluose lietuviai, lenkai ir kt. tremtyje dirbo mokslinį darbą ir fotografavo. Galime paminėti iš Zalavo dvaro Lietuvoje kilusį Bronisławą Piłsudskį (1866–1918), Józefo Piłsudskio vyresnį brolį, kuris studijuodamas Peterburge 1886 m. įsipainiojo į sąmokslą prieš carą Aleksandrą III ir buvo nuteistas 15 metų katorgos Sachaline. Tremtyje jis iki 1905 m. tyrinėjo vietinių gyventojų – ainų, nanajų, ir oročių kalbą, kultūrą ir buitį, juos fotografavo. Tikėtina, kad tremtyje fotografavo ir Jonas Čerskis (1845–1892), kuris už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo paimtas į rekrūtus ir išsiųstas į Omską. 1869–1983 m., būdamas politinis tremtinys, jis tyrė Rytų Sibirą ir, matyt, negalėjo nepasinaudoti fotografijos teikiamomis galimybėmis. Ir vėliau Sibiro tema nebeišnyko iš Lietuvos fotografijos. Pasipylė XIX a. tremtinių memuarai, o prie jų ir fotografijos. Šaltinyje matome įspūdingą fotografiją „Išeiviai Sibire“. Naujų kapų pašventinimas. Išeiviai išsirikiavę didelės lietuviškos šeimos principu: priekyje tremtyje gimę vaikučiai, toliau – motinos, pakraščiuose – vyrai. Ir didelis medinis kryžius tarp berželių. XX a. pabaigoje Juozas Kazlauskas knygoje Teesie… užfiksavo kitą pokarinę tremtinių kartą Sibire, tikriau sakant, jos paieškas kapinių likučiuose ir karstuose. Kauniečiai išleido didelį fotoalbumą apie lietuviškus kryžius tremčių ir kalinimo vietose. Tai lyg fotografiškas „Kryžių kalnas“, nusidriekęs per sovietines platybes.

J. Čechavičius. Griaunama Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia Vilniuje. 1877 m.

Savotiškas protestas prieš okupantus buvo Lietuvos dalyvavimas 1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Europos tautų etnografijos skyriuje Amerikos lietuvių ir Mažosios Lietuvos šviesuolių pastangomis buvo įrengta lietuvių ekspozicija, kurioje buvo eksponuojami įvairūs lietuvių tautos darbai, etnografinė medžiaga, draudžiami spaudos leidiniai, skaitomos paskaitos apie Lietuvos praeitį ir sunkią tautinę priespaudą. Tiesa, Lietuvos iškeliavimas į pasaulį prasidėjo per lenkišką ir lietuvišką spaudą dar XIX a. Dalyvavimas pasaulinėje parodoje bei JAV lietuvių veikėjo kunigo Antano Miluko išleistas Lietuviškas albumas buvo ypač reikšminga gairė, priminusi pasauliui, kad lietuvių tauta vis dar gyva ir neketina susitaikyti su nelaisve ir beteisiškumu. Po 1863 m. sukilimo tai pirmasis atvejis, kai fotografija vėl primena lietuvių tautos viltį būti nepriklausomai, puoselėti savo kultūrą. A. Milukas rašė: „Jeigu mes patys tylėsime, tai kas gi pasauly žinos, kad mes esame persekiojami, kad mes skriaudžiami, kad mes nelaimingi? Kiti galbūt mano, kad mums vergija patinka… Dar daugiau – iš viso nežino, kad pasauly lietuvių tautos esama“ (V. Mingėla. Kun. Antanas Milukas.– Detroitas, 1962, p. 82.).

1904 m. panaikinus spaudos draudimą ir pagerėjus kultūrinės veiklos sąlygoms, fotografijai atsivėrė kelias į lietuvišką spaudą. Tačiau tai truko vos dešimtį metų, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir greitai rusiškuosius okupantus pakeitė vokiškieji. Ketveri karo metai, be karo baisybių, okupacinių suvaržymų ir sunkumų, atnešė ir permainų. Vokietijai ir Rusijai tarpusavio kovoje silpstant, stiprėjo Lietuvos nepriklausomybės idėja, atvirai iškelta ir ginama Vilniuje. Keitėsi ir kultūrinio gyvenimo horizontai: į karo pabaigą greta provokiško laikraščio Dabartis atsirado ir kitokių lietuviškų leidinių Lietuvos aidas, Ateitis, Vienybė, kuriuose, nors negausiai, fotografija taip pat rado sau vietos.

1918 m. atgavus nepriklausomybę, fotografijos kelias prasidėjo iš naujo. Jis buvo labai veržlus, dinamiškas, kupinas ieškojimų ir eksperimentų. Tarpukariu dirbo iškiliausi Lietuvos fotografai: Petras Babickas, Antanas Naruševičius, Vytautas Augustinas, Balys Buračas, Kazys Laucius, Kazys Daugėla, Jokūbas Skrinska, Gediminas Orentas. Kelionių knygas savo darbais iliustruoja Tadas Ivanauskas, Matas Šalčius, Antanas Poška, Vincas Uždavinys, Steponas Kolupaila ir kiti. Pasirodė P. Babicko autoriniai fotoalbumai su tekstais ir nuotraukomis Gintaro krantas (1932, 1938, 1958), Marių pasakos (1933). Buvo leidžiamos ir teminės, programinės fotografijos knygos apie Vilnių, Lietuvos kariuomenė ir kt. Labai išaugusioje Lietuvos spaudoje, parodose ir knygose bręsta realistinė, meninė Lietuvos fotografija, daug kuo pratęsdama ir papildydama momentinę, laikraštinę fotokroniką.

Ir Lietuvos istorijai, ir kultūrai dramatiškiausias – 5-asis dešimtmetis. Vienus okupantus keitė kiti, viena santvarka – kitą. 1940 m. dabar jau sovietai vėl okupavo Lietuvą, tuoj pat pagal sovietinį modelį imta pertvarkyti kultūrinį gyvenimą. Greičiausiai turėjo keistis ir paklusti cenzūrai operatyvioji fotografija. Subyrėjo visa spaudos sistema, o spaudoje ir laikėsi dauguma fotografų. Baigėsi organizacinė fotografų veikla, anksčiau sėkmingai rengti konkursai, parodos, nutrūko ir ryšiai su užsieniu. Iš to laikotarpio turime nemažai klastočių: sovietų valdžia spaudoje paskelbė ne vieną tariamai dokumentinę nuotrauką, kuri vaizdavo darbo žmonių mitingus, sveikinančius Liaudies seimą ar pritariančius jo nutarimams.

Grupė lapteviečių 1941 m.

Fotografijos istorijos tyrinėtoja Margarita Matulytė paskelbė unikalių faktų apie prieškario Lietuvos fotografą, fotografijos vadovėlio Fotografuoti gali kiekvienas (1933, 1938) autorių Kazį Laucių, kuris 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas ir apkaltintas už tarnybą policijoje, pasipriešinimą revoliuciniam judėjimui bei komunistų partijai. K. Laucius sušaudytas 1942 m. lapkričio 21 d. Sverdlovske. Jo žmona Antanina Laucienė (taip pat fotografė) ištremta į Krajuškino rajoną, Altajaus kraštą.

K. Laucius nei per kratą, nei per tardymus neužsiminė apie fotografinę veiklą ar fotografijų archyvą. Būdami policijos pareigūnai, jie, be iš spaudos žinomų nuotraukų, tikriausia fiksavo ir šalies politinį, socialinį gyvenimą, dokumentavo policijos kasdienybę. Toks archyvas NKVD rankose galėjo būti panaudotas kaip identifikavimo, inkriminavimo ir kaltinimo priemonė. Tikėtina, kad archyvas buvo paslėptas arba sunaikintas.

1941 m. birželio 22–27 d. vyko antisovietinis ginkluotas Birželio sukilimas. Yra išlikę ir keliolika nuotraukų, kuriose užfiksuoti sukilimo momentai. Galime paminėti ir 1941 m. birželio 22–23 d. V. Augustino nuotraukas, kuriose gyventojai degina sovietinę atributiką: raudonąją vėliavą, penkiakampę žvaigždę, vadų portretus ir kt.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masinis trėmimas į SSRS šiaurę. Lietuvos genocido aukų muziejuje saugoma keletas nežinomų fotografų nuotraukų iš tremties vietų: „1941 metų tremtiniai prie Laptevų jūros“, „Grupė lapteviečių“.

Iš Lietuvos vežami tremtiniai traukinio vagone. 1952 m

1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, paskubomis traukdamiesi raudonarmiečiai, enkavedistai ir jų parankiniai surengė žudynes Pravieniškėse, Panevėžyje, Rainiuose, Kaune, Rokiškyje ir kitose Lietuvos vietose. 1941 m. birželio 24 d. Panevėžio cukraus fabrike bolševikai sušaudė devyniolika Kupiškio ir Pandėlio apylinkių gyventojų, o birželio 26 d. Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje nukankino Panevėžio ligoninės gydytojus chirurgus Juozą Žemgulį, Antaną Gudonį, Stasį Mačiulį ir medicinos seserį Zinaidą Kanis-Kanevičienę. Jonas Žitkus užfiksavo besitraukiančių bolševikų žiauriai nukankintas aukas, jų laidotuves. Nuotraukos 1941–1942 m. buvo publikuotos to meto periodinėje spaudoje ir keturių tomų leidinyje Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai (1942–1943), o 1942 m eksponuojamos ir vokiečių surengtoje propagandinėje parodoje Raudonasis teroras Lietuvoje, kuri apkeliavo visus didžiuosius Lietuvos miestus. Įdomu ir tai, kad visų šiuos įvykius užfiksavusių nuotraukų apačioje yra gerai matomas, tuo pačiu raštu užrašytas fotografo parašas. 1945 m. NKVD tardymo protokoluose randame tardytojo klausimą: „Pasakykite, kodėl pasirašėte savo nuotraukas?“ J. Žitkus lakoniškai atsakė: „Nuotraukas pasirašiau todėl, kad visi žinotų, jog tai mano darbas.“ 1945 m. sugrįžę okupantai už tas nuotraukas J. Žitkų nuteisė dešimčiai metų, konfiskavo turtą. Penketą metų J. Žitkus kalėjo Macikų kalėjime, Šilutės rajone, o likusią bausmės dalį praleido Sibire. Yra išlikusios ir Pravieniškių bei Rainių miškelio žudynių nuotraukos (Okupacijos, pasipriešinimas, tremtys. Lietuva 1794–1953.– Vilnius, 1999, p. 124.)

Įdomu, kad kaltės įrodymui okupantai naudojo įvairiuose prieškario leidiniuose, pvz., Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albume (1933) ir kitur spausdintas portretines nuotraukas.

Į tremtį

Buvo galima nukentėti ir už vienut vienutėlę nuotrauką. Pvz.: 1949 m. Valerija Jakimavičiūtė buvo nuteista 10 metų už talkinimą partizanams, remiantis pas nužudytą pusbrolį Stasį Jakimavičių rasta fotografija. 1941 m. suimant policijos tarnautoją Praną Surblį buvo konfiskuotos 553 nuotraukos, kurios vėliau panaudotos kaip inkriminuojantis dokumentas. Genocido aukų muziejuje saugoma sovietinio saugumo pareigūnų kaupta fototeka: ant numeruotų kortelių priklijuotos nuotraukos su identifikuotais asmenimis.

Nukentėti buvo galima ir už straipsnius. 1941 m. dienraštyje Naujoji Lietuva fotografas Vincas Uždavinys išspausdino keletą reportažų iš 1934 m. kelionės po Sovietų Rusiją. Dėl tų straipsnių, sovietams okupavus Lietuvą 1944 m., buvo areštuotas ir devynerius metus kalėjo Vorkutos lageryje.

Vokiečių okupacijos metais buvo slapčia fotografuojama ir žydų getuose. Kauno Vilijampolės žydų gete fotografavęs George Kadishas dirbo inžinieriumi. Jis fotoaparatą slėpdavo po paltu ir fotografuodavo per palto skylutę. Per visas negandas išsaugoti istoriniai negatyvai buvo paskelbti Niujorke išleistoje knygoje Paslėpta istorija. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma ir daugiau nuotraukų iš Vilniaus ir Kauno getų.

1944 m. prie Lietuvos artėjant fronto linijai, bijodami sugrįžtančių bolševikų represijų, į Vakarus pasitraukė ir daugelis fotografų. Tada mūsų kraštą paliko K. Daugėla, V. Augustinas, S. Kolupaila, P. Babickas, D. Čibas ir kt.

Fotografas K. Daugėla fotografijų albume Išeiviai iš Lietuvos (1992) rašo: „Išėjo sveiki ir paliegę, suaugę ir vaikai, seniai, nėščios moterys, išsinešė ir vystykluose suvystytus kūdikius. Išėjo žmonės nuo arklo ir iš mokyklos suolo, nuo bažnyčios altoriaus, įstaigos stalo, universiteto katedros, teatro scenos.

J. Žitkus. Raudonojo teroro aukų laidotuvės Panevėžyje, 1941 m

... Bėgo lietuviai nuo sovietų režimo, kurį patyrė per pirmąją okupaciją. Vakaruose krito bombos, degė miestai, bet tie, kurie pasirinko vakarinį kelią, tikėjosi pasiekti sąjungininkų užimtas teritorijas.

Karas baigėsi. Prasivėrė vokiečių koncentracijos stovyklų vartai. Tūkstančiai darbininkų mobilizuotų karo pramonei grįžo namo į išsivadavusias tėvynes. Lietuviai gi pasiliko vakarinėje Geležinės uždangos pusėje, išvietinti, benamiai, svetimi tarp svetimųjų.

Baigiantis karui, išvietintuosius pradėta telkti į stovyklas. 1948 metais Vakarų Vokietijoje lietuvių buvo apie 60 000, Austrijoje – apie 1400, šiek tiek skandinavų kraštuose, Prancūzijoje, Italijoje. Sąjungininkai jiems suteikė Displaced Persons, sutrumpintai – „DP“ vardą. Įvairaus dydžio stovyklos kūrėsi apleistuose sandeliuose, buvusiose vokiečių kareivinėse, barakuose ar net arklidėse“ (K. Daugėla. Išeiviai iš Lietuvos.– Vilnius, 1992, p. 92.)

1945–1949 m. K. Daugėla daug fotografavo Perkeltųjų asmenų stovykloje Kemptene (Vokietija). Didelis pluoštas tų nuotraukų išspausdintas jo autoriniame fotoalbume Išeiviai iš Lietuvos.

V. Augustinas tais pačiais metais gyvendamas Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose prie Hamburgo, Fišbeke, Špakenberge taip pat daug fotografavo: jis užfiksavo lietuvių bendruomenės gyvenimą stovyklose, įvairių organizacijų veiklą, renginius, kitus įvykius.

Tiek K. Daugėlos, tiek V. Augustino šio laikotarpio nuotraukos svariai papildo lietuvių tautos likimo, laisvanoriškos tremties į Vakarus dokumentiką. Be to, yra dar Balio Gaidžiūno kino kronika ir fotografijos, Jono Meko dienoraštis su fotografijomis, tremties mokyklų solidus fotoalbumas ir kt.