Palydint bei prisimenant 2011-uosius ir įžengiant į 2012-uosius metus bene daugiausia minčių ir vertinimų sukosi aplink teisingumo, teisėtumo ir teisėsaugos institucijų temas. Taip susiklostė, kad diskusijų epicentre atsidūrė dvi rezonansinės bylos – vadinamoji Kauno pedofilijos ir Preilos botelių. Diskusijos užvirė tarp politikų ir teisininkų.

R.Miliūtės vedamoje TV laidoje „Teisė žinoti“ sausio 4 d. ne be pačios laidos vedėjos iniciatyvos buvo suorganizuota kažkas panašaus į viešą Seimo nario Gintaro Songailos teismą eteryje (pastarajam, ko gero per vėlai apie tai supratus). Akstinu šiai laidai tapo minėto Seimo nario ir jo kolegos R.Kupčinsko kreipimasis į Prezidentę, prašant ištirti Kėdainių teisėjo sprendimo motyvų pagrįstumą ir kaip atsakas – Teisėjų asociacijos pareiškimas, kuriame teisėjai apkaltino politikus neteisėtai, pažeidžiant konstitucinį teisėjų nepriklausomumo principą, kišantis į teisėjų darbą. Vertinant abu minėtus dokumentus, drįstu teigti, kad neteisūs tiek politikai, tiek teisėjai.

Negalima nesutikti su teisėjų bei minėtoje laidoje dalyvavusių Prof. E.Kūrio ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko G.Kryževičiaus nuomonėmis, kad kreipimesi į Prezidentę politikai kėlė, klausimus, kurie yra teisminės apeliacijos dalykas, ir šiuos klausimus gali patikrinti tik aukštesnės instancijos teismas, t.y. politikai, nesuprantantys instancinės teismų sistemos sąrangos. Tačiau negalima negirdom nuleisti tiek minėtų politikų, tiek visuomenės keliamo klausimo dėl teisėjų profesinės sąžinės ir atsakomybės priimant sprendimus. Dar viena problema, kad pagal Civilinio proceso kodeksą toli gražu ne visos teismų nutartys gali būti skundžiamos aukštesnės instancijos teismui, o sprendimų apskundimas skuabaus vykdymo atveju, nesustabdo paries vykdymo, kaip ir buvo nagrinėjamu nusprendus perduoduoti mergaitę motinai. Todėl sunku suprasti, kodėl Aukščiausiojo Teismo pirmininkas minėtoje laidoje „auklėdamas“ G.Songailą, viešai aiškino, kad visos teismų nutartys gali būti skundžiamos. Norėtųsi tikėti, kad šis LAT pirmininko paaiškinimas tebuvo lapsus linguae, o ne visuomenės klaidinimas?

Mažosios Deimantės iš Garliavos likimas jau ne pirmą kartą atsiduria debatų epicentre. Sunku būtų nesutikti su kai kurių politikų ir žinomų visuomenės veikėjų nuomone, kad vienu Kėdainių teisėjo parašu mergaitės likimas buvo nuspręstas taip, tarsi mažoji būtų koks automobilis ar motociklas – atvažiuos antstolis pas „skolininką“, užsikraus ant platformos ir nusiveš. Protingi dėdės politikai ir dar protingesni su akademinėmis regalijomis ir teisėjų mantijomis sako, kad teismų sprendimai turi būti įvykdyti net ir priverstinai. Ne tik sako, bet dar ir Prezidentę pabara, kad ši viešai išdrįsta žmogiškumą priminti. Nesiginčysiu su akademiniais dėdėmis – teisės mokslo guru, kurie dėl teismų sprendimų privalomumo yra teisūs, tačiau noriu mūsų visų teisės guru viešai paklausti, kur jie anksčiau buvo su savo profesine kompetencija, kad atsiranda štai TOKIE teismų sprendimai, kai vaikas paverčiamas daiktu, nes tokią išvadą suponuoja visų pirma nustatytas 14 dienų terminas vaiko perdavimui (skubiai vykdant). Po tokių akibrokštų logiškai seka dar didesnis visuomenės nusivylimas teismais ir visa teisėsaugos sistema.

Tuoj po Naujųjų teisingumo ministro viešai išdėstyti paaiškinimai apie Preilos botelių problemą pretenduoja tapti metų sentencija: „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) sprendimas nugriauti neteisėtai pastatytus Preilos botelius turi būti vykdomas, bet tuo pačiu reikėtų įteisinti šiuos statinius, kad nebūtų pažeisti statytojų lūkesčiai“, – dėstė ministras R.Šimašius. Bent jau taip ministrą citavo portalas „Delfi“. Stačiai sunku patikėti, kad tai pareiškia teisininko išsilavinimą turintis asmuo ir užimantis būtent teisingumo ministro postą. Maža to, ministras pasiūlė pakeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko schemą taip, kad neteisėtai pastatytus statinius galima būtų įteisinti. Ką gi, palauksime, gal ministras dar paneigs šias, švelniai tariant, kontroversiškas idėjas, gal išties žurnalistai „nurašė į šoną“? Duokdie, nes iš tokio ministro paaiškinimo reikėtų suprasti, kad klasikinio teisės principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) Lietuvoje jau neliko? Liko tik neaišku, kieno, ir neaišku, kokiu pagrindu tapę teisėtais lūkesčiai.

Drįstu teigti, kad visuomenės nusivylimas teismais ir teisėsauga brendo jau seniai. Pedofilijos byla ir su ja susijusios yra tik ledkalnio viršūnė. Po šiuo ledkalniu slepiasi daugybė sisteminių problemų, kurias viename straipsnyje sunku būtų apžvelgti, tačiau visuomenė su jomis susiduria, kai šios problemos išsiveržia iš olimpine ramybe alsuojančio teisėsaugos fasado. Jei teisėjai pagrįstai piktinasi politikų kišimusi į jų darbą, tai, deja, taip pat pagrįstai tenka pripažinti, kad  teismai neretai viršija įstatymais apibrėžtą jų kompetenciją, netiesiogiai prisiimdami įstatymų leidėjo funkcijas.

Turiu omeny Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) atskirais teisės taikymo klausimais formuojamą praktiką, kai pats Teismas be jokių skrupulų laužo įstatymo raidę. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Civilinio proceso kodekse įtvirtintą proceso atnaujinimo institutą. Kodekse imperatyviai nustatytas (CPK 368 str. 2 d.) vadinamas naikinamasis 5 metų terminas, kuriam suėjus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, subjektinė teisė kreiptis dėl proceso atnaujinimo negrįžtamai išnyksta, kas reiškia, kad prašymas atnaujinti procesą apskritai negali būti net teikiamas, o jei ir būtų pateiktas, teismas privalėtų tokį prašymą net nenagrinėdamas jo grąžinti pareiškėjui. Taip konkrečiai ir, sakyčiau, griežtai įstatymų leidėjo suformuluota nuostata reiškia tik viena, kad suėjus naikinamajam terminui teismas neturi teisės jo atnaujinti jokiomis aplinkybėmis. Išimtis, kai netaikomas 5 metų naikinamasis terminas, numatyta tik vieninteliam atvejui, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (CPK 366 str. 1 d. 1p.). Nepaisant šių aiškių įstatymo nuostatų, jau teko susidurti, kad teismai atnaujina šį terminą, tokiu būdu akivaizdžiai viršydami savo kompetenciją, t.y. taip pat, kaip ir politikai pažeisdami Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Ypač pastebėtina, kad visais atvejais teismai šią įstatymo nuostatą „keitė“ tada, kai į juos kreipėsi institucijos (pavyzdžiui – prokuratūra, žemėtvarkos įstaiga ir pan.). Tai byloja apie labai „nesveiką“ tendenciją, kad teismai linkę „pataikauti“ kitoms teisėsaugos institucijoms ar valstybės įstaigoms, kas teisinei valstybei yra visiškai nepriimtina.

Kitas pavyzdys galėtų būti Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ) įtvirtintas tas pats proceso atnaujinimo institutas, kurio taikymui nustatyti iš esmės analogiški pagrindai kaip ir civiliniame procese. Prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimą reglamentuoja ABTĮ XXIV skirsnis. Įstatymo leidėjas ABTĮ 161 str. labai aiškiai nustatė, kad atnaujinus procesą, „bylos nagrinėjimas vyksta iš naujo“. Nepaisant aiškiai išreikštos įstatymų leidėjo valios, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) leido sau ne kartą šias nuostatas sulaužyti, apibrėždamas atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas proceso atnaujinimo pagrindu.

Tad kyla klausimas, ar dėl teisinio nihilizmo skatinimo galima kaltinti tik gatvės minią, kaip neretai mūsų teisės guru paniekinamai įvardija piliečių išsakytą nuomonę. Ar dėl teisinio nihilizmo suklestėjimo ir visuomenės nusivylimo teisėsauga neturi atsakomybės prisiimti ir teisės profesoriai, prokurorai, teisėjai ir sakyčiau, iš dalies visa teisininkų bendruomenė?

Kita medalio pusė – mūsų politikų elgesys. Šioje vietoje visiškai sutinku su teisėjų pareikšta nuomone, kad politikai, vaikydamiesi populiarumo, visuomenėje skatina linčo teismo nuotaikas. Tačiau ne į Gintarą Songailą ar Rytį Kupčinską čia reikėtų baksnoti. 2011-aisiais ryškiausiai už linčo teismą ne tik pasisakė, bet ir pademonstravo (ir dar nusifilmavo) kaip tai reikia daryti ne kas kitas, o Vilniaus meras Artūras Zuokas, kai praėjusį vidurvasarį su šarvuočiu Vilniaus centre traiškė ne vietoje pastatytą automobilį. Tad politikai lygiai taip pat turi jausti didesnę atsakomybę ne tik už priimamus sprendimus, bet ir už savo viešuosius ryšius bei jų poveikį.

Taigi, kyla išties platus klausimas: ar iš tiesų Lietuvoje dar galima efektyviai apginti žmogaus teises plačiąja prasme? Šis klausimas apima daugelį specifinių teisių ir probleminių aspektų bei siekiamybių - teisę būti išklausytam teisingo ir nepriklausomo teismo, teisminių procesų trukmę, valstybės institucijų veikimą tik dėl viešo intereso, piliečių ir visuomenės grupių ginčus su valstybės institucijomis. Suprantama, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas vienokiu ar kitokiu procesiniu teisiniu reglamentavimu.

Nuo 2011 metų spalio 1 dienos įsigaliojo Civilinio proceso kodekso (CPK) pakeitimo ir papildymo įstatymas. Naujoji CPK redakcija daugiau ar mažiau palietė – pakeitė ir papildė apie pusę CPK normų. Greta daugelio pakeitimų, kurie teisininkų praktikų gal ir buvo jau laukti, pastebimi ir tokie, kurie kelia pagrįstų abejonių ir rimta susirūpinimą mūsų teisės sistemos raida. Naujojoje CPK redakcijoje iš esmės atsisakyta žodinių bylų nagrinėjimų apeliacinėje instancijoje. Nuspręsti, ar byla bus nagrinėjama žodinio ar rašytinio proceso tvarka, palikta išimtinai teismui. Iš esmės apeliacinėje instancijoje perkeltas jau daugelį metų kasacinėje instancijoje taikomas rašytinis bylų nagrinėjimo būdas.

Turint omeny paminėtą teisę būti išklausytam ir civilinio proceso doktrinoje įtvirtintą žodiškumo principą, vadinamasis rašytinis procesas turėtų būti suvokiamas tik kaip išimtinis. Deja, tokie pakeitimai civiliniame procese signalizuoja ne pačius „sveikiausius“ dalykus, jog teisės praktika tampa vis labiau technokratinė ir biurokratiška, nepaisant to, kad pastarojo dešimtmečio atskirų teisės mokslininkų darbuose pakankamai ryškiai atsispindi humanitariniai aspektai ir bendražmogiškosios vertybės. Jau daugelį metų teisininkai praktikai, visų pirma advokatai, kelia klausimą apie kasacinės instancijos funkciją ir prasmę.

Dar 2003 metais įsigaliojusioje iš esmės naujoje CPK redakcijoje kasacijos institutas keitėsi iš esmės palyginti su ankstesniu CPK, visų pirma tuo aspektu, kad kasacinis teismas visiškai atsiribojo nuo faktinių aplinkybių nagrinėjimo klausimų, apsiribodamas tiktai teisės taikymo klausimais. Kol kas neteko nei perskaityti, nei išgirsti nė vieno logiško paaiškinimo, kaip teisę per se galima atriboti nuo fakto, kuomet vienokius ar kitokius teisinius santykius generuoja tam tikri faktai. Tai reiškia, kad kasatorius, net keldamas faktų patikros procedūrinius teisinius klausimus (pavyzdžiui dėl įrodymų tyrimo), veikiausiai sulauks LAT atrankos kolegijos nutarties, kurioje bus konstatuota, kad kasatorius savo skunde neįrodė esant kasacijos pagrindų. Beje, CPK įtvirtinta specifinė LAT struktūra – atrankos kolegija (CPK 350 str. 1 d.), sprendžianti, ar priimti kasacinį skundą nagrinėjimui, ar nepriimti, mano giliu įsitikinimu prasilenkia tiek su esminiais Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principais, tiek ir su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir teisinės valstybės principais, nes teisė būti išklausytam juk turi apimti visą teismų sistemą, ne tik apylinkių teismų grandį ar tik tokia apimtimi, kaip sugalvojo grupelė draugų teisininkų. Turint omeny paminėtas biurokratines tendencijas teisės praktikoje, nebūtų nuostabu, jei po kelerių metų panašios atrankos kolegijos atsirastų ir apeliacinės instancijos teismuose. Tad nūnai teisės Guru liaupsinama instancinė teismų sąranga greitu laiku gali likti tik figos lapeliu nuogam karaliui intymias vieteles pridengti...

Atsakomybė už teisėkūrą tenka tiek politikams, tiek teisininkams. Kaip žinoma, politikai Seime priima įstatymus, tačiau įstatymų projektus jiems rengia būtent profesionalūs teisininkai, neretai dirbantys vieno ar kito įstatymo parengimui sukurtose specialiose darbo grupėse. Tačiau įstatymo kokybė priklauso ne tik nuo teisininko profesinės kvalifikacijos, bet visų pirma nuo jo vertybinių pažiūrų bei moralinių įsitikinimų. Jei vertybinis aspektas teisėkūros procese tampa antraeiliu, teisėkūra tampa technokratiniu biurokratiniu procesu, tuomet apie nūnai ir aukščiausių Valstybės vadovų prisimenamą žmogiškumą teliks kalbėti tik kaip apie praeities atgyveną. Liūdniausia, kai tokį vertybinį ir humanitarinį nihilizmą demonstruoja koks nors žinomas teisės profesorius, aiškindamas apie prievartinį mergaitės perdavimą motinai. Skamba šiurpokai, o juk jo studentai, tai būsimieji advokatai, prokurorai, teisėjai. Klausimas, su kokiomis suformuotomis vertybinėmis nuostatomis Temidės tarnybon stos šie jauni žmonės?

Būčiau neteisus ir neobjektyvus, jei teisės sistemos raidą 2011 metais pieščiau tik tamsiomis spalvomis. Antai Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo perdavimas iš administracinių teismų kompetencijos bendrosios kompetencijos teismams (pataisos įsigaliojo nuo 2011-01-01) vertintinas kaip pozityvus žingsnis, nes administracinių teismų sistemoje šios bylos buvo nagrinėjamos siaurai biurokratiškai, įrodymus vertinant vienpusiškai, nesilaikant esminių baudžiamosios teisės principų, (turint omeny, kad administraciniai teisės pažeidimai patenka į baudžiamosios teisės sritį), paminant nekaltumo prezumciją. Šioje vietoje kyla ir esminis klausimas apie administracinių teismų sistemą, kuri Lietuvoje buvo įkurta tik 1999 metais. Deja, administracinių teismų praktikoje vyraujanti tendencija yra tai, kas Liudviko XIV laikais Prancūzijoje buvo vadinama Karaliaus teismu, užuot tapus tuo, apie ką dar tarpukariu kalbėjo Mykolas Riomeris – piliečių teismais prieš valdininkus, nes piliečiui apsiginti nuo valdininkų administraciniuose teismuose tapo veikiau išimtimi, negu taisykle. Tad klausimas esminis, ar administraciniai teismai apskritai dar reikalingi? Gal užuot iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikius nepigiai kainuojančią atskirą administracinių teismų sistemą, išplėsti Konstitucinio teismo kompetenciją ir galias, įtvirtinant konstitucinio skundo institutą arba išplečiant piliečių teises tokį skundą pateikti per bendros kompetencijos teismą konkrečioje nagrinėjamoje byloje? 

 Plačiajai visuomenei patraukliai atrodo nuo 2011 metų liepos mėnesio įsigaliojusios Baudžiamojo kodekso nuostatų pataisos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už nepagrįstą praturtėjimą, tačiau kiek kitaip šias nuostatas linkę vertinti teisininkai, turint omeny įrodinėjimo sudėtingumą, kuris reikalauja itin aukštos tyrėjų teisinės ir ekonominės kvalifikacijos. Ar nebus taip, kad šio bylos valstybės nenaudai baigsis Strasbūro teisme?

Galima būtų daug svarstyti apie dar vieną teismų reformą, apie prisiekusiųjų ar tarėjų institutų įvedimą teismuose, galima svarstyti ir apie visuotinius teisėjų rinkimus, galbūt ne visų, o tik teismų pirmininkų, taip užtikrinant didesnį visuomenės dalyvavimą priimant valstybės valdymo sprendimus, tačiau visos reformos bus pasmerktos nesėkmei, jei nebus vadovaujamasi vertybiniais moraliniais principais, jei nebus asmeninės valstybės tarnautojų, teisėjų ir politikų atsakomybės už savo parašą.