Straipsnis publikuotas žurnale šeimai „Artuma“ Nr. 1 (2012)

Retas savo vaikystėje nesame girdėjęs suaugusiųjų pagrasinimo, kad nedraugautume su „blogais vaikais“. Paprastai šie pamokymai baigdavosi liaudies išmintimi, primenant: su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. O ir vėliau, jau suaugusiųjų gyvenime, pastebime, kokią didžiulę įtaką mūsų mintims, jausmams ir elgesiui daro aplinka ir žmonės, su kuriais mokomės, dirbame, bendraujame ar draugaujame. Kodėl taip yra ir kas iš to kyla, pasvarstysime įdėmiau.

Vertybės – iš kartos į kartą

Žmogus gimsta toks silpnas, kad be kitų pagalbos ir globos neišgyventų. Tai pasakytina ne tik apie fizinį, bet ir apie psichinį jo būvį. Prie aplinkos, kurioje auga, vaikas išmoksta ne tik prisitaikyti. Ši aplinka padeda jam išgyventi, tiesiogiai ar netiesiogiai siųsdama žinią, kokiais principais, taisyklėmis apskritai remiasi žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje.

Tai patvirtina ir moksliniai santuokos tyrinėjimai – tvirtesnė santuoka tų sutuoktinių, kurių tėvai nebuvo išsiskyrę ir kurie augo panašioje kultūrinėje, turtinėje ir vertybinėje aplinkoje. Kartais suaugęs žmogus sąmoningai nukerta sąsajas su savo šaknimis, siekdamas gyventi kitokį, geresnį gyvenimą, nei toje aplinkoje, kurioje augo ir brendo. Kiek pastangų tam prireikia, pasakytų tik tas, kuriam tai pavyko; viena aišku, tai nelengva. Paprastai pavyksta tik tiems, kurie išdrįsta radikaliai pakeisti aplinką, draugus, kurie mokosi kitokio elgesio ir susikuria kitokią pasaulėžiūrą, gyvenimo filosofiją.

Kita vertus, tiems, kurie gyvenimo vėjų būna nupučiami iš jiems gana palankios ir priimtinos tėvų namų aplinkos į gyvenimo paribius (pavadinkime tai taip), irgi ne mažiau sunku išlaikyti ir išsaugoti gyvenimo supratimą ir nuo mažens diegtas vertybes. Kodėl?

Žmogiškasis poreikis sietis su kitais

Jau XX a. viduryje žymus JAV psichologas Abrahamas Haroldas Maslowas savo sukurtoje asmenybę aiškinančioje teorijoje iškėlė mintį, jog žmogui yra būdingi esminiai poreikiai, skirstomi į penkias pagrindines grupes. Viena grupė buvo pavadinta „susietumo su kitais asmenimis ir meilės poreikiai“. Jie pagal svarbą yra treti ir žmogui aktualiausi tampa tada, kai fiziologiniai ir saugumo poreikiai jau būna patenkinti. A. Maslowas teigia, jog kiekvienas asmuo stengiasi užmegzti ryšį ir susisieti su asmenimis, priklausančiais jo šeimai ar kitai žmonių grupei. Nuo šių poreikių patenkinimo priklauso žmogaus savijauta ir psichinė sveikata.

Suaugusieji, kurie vaikystėje patyrė tėvų meilę, globą ir bendrystę, jautėsi visaverčiai šeimos nariai, vėliau gyvenime būna psichologiškai tvirtesni, efektyviau siekia tikslų, yra atsparesni negandoms ir lengviau geba užmegzti bei palaikyti ilgalaikius ir šiltus santykius su kitais. Kaip rodo tyrimai ir patirtis, paauglio jau nepatenkina priklausymas tik šeimai, jis nori sietis su bendraamžiais, panašiais į save, turinčiais bendras vertybes, interesus. Jei tokių paauglių savo aplinkoje nesuranda, tuomet dažniausiai linksta „aukoti“ savo vertybes ir perimti kitas, kad tik priklausytų kokiai nors grupei, nes šis poreikis – labai stiprus.

Žinodami tai, suaugusieji, nuo mažens giminiuodamiesi ir draugaudami su panašiomis šeimomis, patenkina ne tik savo bet ir vaikų poreikius, padeda susidraugauti su panašiais į save. Taip paruošiama gera dirva patenkinti paauglystėje atsiradusį itin stiprų troškimą turėti bendraamžių grupę, kuriai priklausai ir kurioje esi savas. Nepatenkinęs šio poreikio paauglys jausis atskirtas nuo kitų, skaudžiai išgyvens vienatvę ir jausis menkavertis. Paprastai tai neigiamai atsiliepia mokslo rezultatams, santykiams su suaugusiais ir apskritai gyvenimo kokybei.

Grupė padeda žmogui geriau suprasti, kas jis pats yra, kitaip sakant – atrasti savo tapatybę.

Jei įdėmiau patyrinėtume savo gyvenimą, pamatytume, kad nuolat ieškome tų, su kuriais siekiame būti susieti, t. y. galėtume draugauti ar palaikyti bendrystę, ieškome ryšių su panašių pomėgių ar vertybių žmonėmis. Pasaulyje paplitusios įvairios bendrijos, į jas žmonės buriasi pagal įvairiausius kriterijus – interesus, pomėgius, gyvenamąją vietą, konkrečios bažnyčios lankymą (iš čia kyla veikla parapijose), sprendžiamas problemas (pavyzdžiui, savitarpio pagalbos, psichoterapijos grupės). Šių bendrijų gyvavimas remiasi natūraliu žmogaus poreikiu būti susijusiam su kitais, priklausyti kitų žmonių grupei ir palaikyti gilesnius santykius.

Grupės įtaka: prasmė ir „nauda“

Kita vertus, kyla klausimas, kodėl kitų žmonių grupė ir priklausymas jai yra tokie svarbūs kiekvieno iš mūsų gyvenime?

Pirmiausia, kaip jau minėta, tai padeda žmogui įveikti vienišumo, atskirties ir izoliacijos jausmus. Tai tam tikra prasme užtikrina ne tik psichinę sveikatą bei gerą savijautą, bet ir sukuria palankias sąlygas bręsti, augti visą gyvenimą.

Antra, grupėje vykstantys psichiniai dėsningumai padeda patenkinti eilę labai svarbių poreikių: bendravimo, savigarbos („mane kiti priima į savo tarpą, vadinasi, aš esu jiems reikšmingas, vertingas“), pagarbos („mano nuomonę išklauso, kai kas net labai vertina, vadinasi, mane gerbia“), savęs įtvirtinimo („tai, ką aš veikiu, kaip aš suvokiu gyvenimą, yra kitiems grupės nariams priimtina ir suprantama“), saugumo (grupės nariai yra linkę palaikyti ir paremti vieni kitus; taip kiekvienas jos narys gauna bent jau netiesioginę žinią, kad prireikus sulauks žmogiškosios pagalbos) ir t. t.

Be to, konkrečioje grupėje asmuo susipažįsta su naujais žmonėmis (paprastai grupės auga, plečiasi), gauna naujos įdomios ir naudingos informacijos, o praleistas joje laikas teikia teigiamų emocijų ir malonių išgyvenimų.

Trečia ir svarbiausia – grupė padeda žmogui geriau suprasti, kas jis pats yra, kitaip sakant – atrasti savo tapatybę.

Pastaruoju metu tapatybės tyrinėtojai dažniausiai išskiria šiuo požiūriu reikšmingas žmogaus gyvenimo sritis, kuriose ieškoma atsakymų į pamatinius gyvenimo klausimus:
•    profesinę-darbinę („ką aš veikiu savo gyvenime, kuo užsiimu?“);
•    socialinių vaidmenų („kas aš esu tautybės, lyties, šeimos ir kt. požiūriais?“);
•    politinių pažiūrų („koks mano požiūris į visuomenės gyvenimo organizavimą? Kokių politinių pažiūrų aš laikausi?“);
•    moralinių bei religinių įsitikinimų („kokia yra mano religija ir moraliniai įsitikinimai?“).

Taigi žmogui, nepriklausančiam konkrečiai grupei, bus labai sunku atrasti savo tapatybę. Jos neatradus, beveik neįmanoma, jaustis visaverčiu ir lydimu sėkmės minėtose srityse ir apskritai išgyventi gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.

Nepaisant to meto ekonominės gerovės, mokslininkai bandė įspėti mus, kad ryšys su kitais, bendrystė yra viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių. Tai ignoruojant neįmanoma būti laimingam.

Tapatybės atradimas ir ugdymasis nėra paprastas ir greitas, veikiau – sudėtingas, visą gyvenimą trunkantis procesas. Gilėjant ir plečiantis gyvenimo patirčiai, gilėja žmogaus sau keliami klausimai, į juos ieškoma vis gilesnių atsakymų. Priklausymas minėtais aspektais panašioms žmonių grupėms labai padeda kiekvienam jos nariui atrasti atsakymus į savo būties klausimus, maža to – atrasti gyvenimo prasmę.

XX a. viduryje, kai buvo kuriama A. Maslowo teorija, atsirado ir daugiau psichologų, kurie palaikė ir plėtojo mintis apie žmogaus poreikį sietis, būti bendrystėje su kitais. Šie mokslininkai sudarė humanistinės psichologijos krypties branduolį, o jų idėjų aktualumas pasiekė ir mus. Būtent tada buvo garsiai prabilta apie gresiantį žmonių susvetimėjimą ir izoliaciją augant visuomenės vartotojiškumui ir individualizmui. Nepaisant to meto ekonominės gerovės, mokslininkai bandė įspėti mus, kad ryšys su kitais, bendrystė yra viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių. Tai ignoruojant neįmanoma būti laimingam.

Tad ar ne pats laikas ir mums į tai įsiklausyti, pasiraitoti rankoves ir su atsidavimu kurti bendrystės grupeles savo artimiausioje aplinkoje; mums, tikintiesiems, pirmiausia tai daryti savo parapijoje. Juk bendrystės reikia mums patiems, ir beveik – kaip oro.