Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pirmadienį  Berlyne surengė pirmąjį šiais metais dvišalį susitikimą. Bent jau europiečių akyse jie tapo nepakeičiama ir neišskiriama politinė pora, susitinkanti vidutiniškai kas dešimt dienų. Štai kitą savaitę jie vėl susitiks Romoje, vėliau – Davoso ekonomikos forume, Šveicarijoje, ir galiausiai mėnesio pabaigoje Briuselyje, viršūnių susitikime.

Niekam nebekyla abejonių, kad tai jie – žurnalistų kartais ironiškai pavadinami Merkozy – yra tikrieji euro zoną krečiančios ekonominės krizės vadybininkai. Visos kitos vieningos valiutos sąjungos šalys tėra likusios stebėtojomis, vis dar kviečiamomis į įvairius susitikimus tam, kad savo parašais patvirtintų tai, ką nusprendę šis tandemas. Regis dar niekada mažesniosios Europos šalys neturėjo tiek mažai įtakos priimamiems sprendimamas.

Tačiau nepaisant nuolatinių susitikimų ir draugiškų apsikabinimų prieš fotografų objektyvus, fundamentalūs skirtumai tarp šių dviejų lyderių įsivaizdavimo, kaip derėtų gelbėti Europą, vis dėlto išlieka.

Prancūzija vis dar tiki, kad vienintelis atsakas į krizę – Europos centrinio banko (ECB) vaidmens stiprinimas ir galimybė jam tapti pagrindiniu skolintoju šalims, kurios nesusitvarko su savo viešaisiais finansais.

Tuo tarpu vokiečiai mano kitaip. Jie baiminasi, kad tai tik paskatins nevaldomą išlaidavimą, kuris ir sukėlė krizę.

Kita vertus, tiek A.Merkel, tiek ir N.Sarkozy palaiko senokai diskutuojamą finansinių sandorių mokesčio įvedimą. Šiam klausimui buvo skirta pakankamai daug dėmesio susitikimo Berlyne metu. Prancūzijos prezidentas, tiesa, dar praėjusią savaitę suskubo pareikšti, kad jei ir nesulauks plataus masto pritarimo iš kitų Europos valstybių, mokestis greičiausiai vis tiek bus įvestas: „Nelauksime, kol kiti sutiks su šia idėja. Mes tai padarysime, nes tuo tikime“, - tuomet sakė jis.

Tačiau Prancūzija jau gali būti rami, nes A.Merkel oficialiai pareiškė pritarianti mokesčio už finansinius sandorius įvedimui. Tačiau ne visoje Europos Sąjungoje, bet tik euro zonai priklausančiose šalyse.

Apžvalgininkai taip pat pažymi, kad toks mokestis – dar vienas potencialus konflikto su Didžiąja Britanija židinys. Jau senokai žinoma, kad tokiam mokesčiui Britanija nepritars, nebent jis būtų taikomas pasauliniu mastu ir mokesčio įvedimą palaikytų pasaulio galingųjų dvidešimtukas (G20). Antraip, kaip teigiama, tai turės neigiamų pasekmių šalies ekonomikai, nes privers iš Londono finansų centro trauktis investuotojus. Kad tokie nuogąstavimai nėra visiškai laužti iš piršto, patvirtina praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio Švedijos pavyzdys.  Tuo metu šalis mėgino taikyti panašias priemonės ir, kaip teigiama, jos paskatino kapitalo bėgimą iš šalies.

Vienas svarbus sprendimas šio susitikmo metu jau pasiektas. A.Merkel aiškiai ir nedviprasimškai pasakė, kad antroji paskolos dalis krizės krečiamai Graikijai turi būti suteikta kuo skubiau. Antroji ES ir Tarptautinio valiutos fondo teikiamos paskolos dalis turėtų padėti šaliai išlaikyti ekonominį gyvybingumą ir taip padėti išvengti šalinimo iš euro zonos valstybių klubo.  Vokietijos kanclerė taip pat pabrėžė, jog nors Graikijos finansinė situacija išties sudėtinga, tačiau tikino, kad „nė viena šalis neturėtų būti šalinama iš euro zonos.“

Susitikime buvo aptariama ir gruodį suderėta naujoji ES sutartis, dėl griežtesnės biudžeto kontrolės. 26 ЕS šalys jau yra išreiškusios paramą tokiai sutarčiai, ir vienintelė Didžioji Britanija su siūlomomis sąlygomis nesutinka.

Šis susitarimas, kurį N.Sarkozy paragino valstybes pradėti svarstyti kuo greičiau, kad jį jau būtų galima pasirašyti kovo 1 d., padėtų kur kas griežčiau prižiūrėti biudžetų discipliną, o sutartų sąlygų nesilaikačioms šalims būtų  galima automatiškai taikyti sankcijas. Sankcijos galėtų būti netaikomos tik tuo atveju, jei tam pritartų dauguma įtakingiausių euro zonos valstybių. Tiesa, analitikai pabrėžia, jog susitarimas pats savaime vargu ar padėtų greitai išspręsti krizę, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis tikrai galėtų būti naudingas.

Tuo tarpu viena greitesnių ir efektyvesnių priemonių ekonominei krizei įveikti – 500 mlrd. eurų ES paskolų fondas – Europos stabilumo mechanizmas – turėtų pradėti veikti jau nuo liepos mėnesio, t.y. metais greičiau nei anksčiau planuota. Dabar egzistuojantis laikinas 440 mlrd. vertės Europos finansinio stabilumo fondas laikomas pernelyg silpnu ir nepatikimu, jei kartais reiktų gelbėti tokias didžiąsias ekonomikas kaip Italija ar Ispanija. O tokia idėja, deja, neatmestina, nes ekoniminiai rodikliai rodo, kad 2012-aisiais eurozoną vėl ištiks recesija. Tiesa, Vokietijos ekonomika net ir tokiomis sąlygomis atrodo pakanakmai stipriai, tačiau Graikijos ir Italijos padėtis kelia tikrą nerimą.

Analitikų teigimu, vis griežtėjantys N.Sarkozy pasisakymai yra ne tik mėginimas spręsti ypač sudėtingą ES finansinę situaciją, bet ir viltis, kad tai jam padės susikrauti politinius dividendus preš balandžio mėnesį vyksiančius Prancūzijos prezidento rinkimus. Pasirodydamas kaip labai veiklus ir sugebantis suvaldyti krizines situacijas, jis neabejotinai padidintų savo šansus laimėti prieš socialistų kandidatą Francoise Hollande.

Tačiau jis iki pat kadencijos pabaigos negali likti visiškai ramus, nes Prancūzijos ekonominė situacija taip pat nėra puiki. Baiminamasi, kad šalies skolinimosi reitingas gali būti sumažintas, nes reitingų agentūros išreiškė nuogastavimų dėl šalies gebėjimo efektyviai suvaldyti biudžeto deficitą. Tai, kad savo retoriką jis mėgina pritaikyti ne tik prie europiečių, bet pirmiausia prie savo tautiečių prancūzų, byloja ir tai, kad N.Sarkozy ne kartą yra sakęs, jog didžiaja dalimi dėl krizės yra kalti bankai, o finansinių sandorių apmokestinimas, kurį jis labai palaiko, esą yra tinkama priemonė pamokyti kaltuosius ir drauge nuimti dalį naštos  nuo mokesčių mokėtojų pečių.

Nepaisant visko, naivu tikėtis, kad euro zonai išlaikyti ir visoms jos problemoms išspręsti užteks vien Prancūzijos ir Vokietijos pastangų. Kitos valstybės, net ir atsidūrusios stebėtojo vaidmenyje bei mėginančios turimomis priemonėmis ir resursais suvaldyti krizes savo šalyse taip pat turi rodyti suinteresuotumą euro išlikimu.

Juo labiau kad skirtumai tarp stipriųjų ir silpnųjų Europos ekonomikų ne tik išlieka, bet ir gilėja, nedarbo lygis pasiekė beveik rekordines aukštumas, o nedarbo lygio skirtumai tarp šalių, tokių kaip, tarkime, Vokietija ir Ispanija realiai iliustruoja, jog reikalai išties rimti.

Parengė Lina Valantiejūtė