Juozas Grušas. Nuotrauka iš Maironio muziejaus archyvo

Maironio lietuvių literatūros muziejuje pernai lapkritį vyko Juozo Grušo 110-ųjų gimimo metinių minėjimas „Juozas Grušas: be mūsų ir tarp mūsų“. Minėjime dalyvavę rašytojai Laimonas Inis, Robertas Keturakis, Vytautas Martinkus, Algimantas Mikuta prisiminė garbiojo rašytojo talentą, įgimtą dvasios aristokrato laikyseną, pagarbų požiūrį į savo artimą ir į pasaulį, apie J. Grušo nuopelnus lietuvių kultūrai ir literatūrai kalbėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, rašytojo sukurto vienintelio, tokio šiuolaikiško, tarsi būtų rašytas šiandien, romano „Karjeristai“ fragmentus skaitė aktorė Vilija Grigaitytė, o novelės „Anupras nukrito iš aukštybių“ ištraukas priminė aktorė Kristina Kazakevičiūtė. Vakare skambėjo J. Grušo pamėgtų kompozitorių Fryderyko Chopino ir M. K. Čiurlionio muzika, kurią atliko pianistas Darius Kudirka. Jaukus pasibuvimas šalia dramaturgo šeimos narių ir jo plunksnos brolių paskatino pamąstyti apie tai, kokie esame mes – be Lietuvos ir Kauno rašytojų patriarchu daugelį metų buvusio, aukščiausias moralines nuostatas puoselėjusio ir jomis dosniai besidalijusio žmogaus.

J. Grušo (1901-1986) – įvairialypės asmenybės, rašytojo, dramaturgo, vertėjo, publicisto – kūrybos reikšmė lietuvių kultūros istorijoje neginčijama. O ką mums šiandien reiškia prieš 110 metų į šį pasaulį atėjusio ir prieš ketvirtį amžiaus jį palikusio žmogaus atminimas? Ar nūdienės kultūros kontekste dar aktualios J. Grušo skleistos idėjos, ar jo praėjusiame šimtmetyje sukurtų ir teatruose pastatytų dramų estetinio įspūdžio galia vis dar reikšminga kitokius konfliktus patiriančioje šiuolaikinio teatro ir gyvenimo scenoje? Ar mums svarbus, anot literatūrologo Jono Lankučio, „tylaus, kuklaus, paprasto, visiems prieinamo, niekuo ypatingai neblizgančio ir tartum kiek nuošaly nuo visokio triukšmo stovinčio“ žmogaus atminimas?

Tikriausias, nuolatinis, visuomenei lengvai prieinamas dramaturgo atminimo objektas – memorialinis muziejus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) – kuklūs, kaip ir jų šeimininkas, namai, kuriuose saugomi rašytojo dvasiniai turtai, kaupiami vis nauji eksponatai, atskleidžiantys J. Grušo kūrybinio pasaulio paslaptis, suteikiantys vis naujų spalvų jo portretui. Besklaidydami senuosius raštus, nuo laiko pageltusių knygų puslapius su jų autoriaus pieštuku įrašytais intarpais ir pastabomis, besižvalgydami į senuosius meno kūrinius ir fotografijas, apžiūrėdami muziejininkių atnaujintą jubiliejui skirtą teatrinę ir literatūrinę muziejaus ekspoziciją, pastebime vis daugiau naujų, jau po dramaturgo mirties jo namuose ir jo mieste (Kaune gyveno nuo 1924 iki 1986 m.) atsiradusių atminimo ir pagarbos ženklų.

Rašytojo muziejuje išliko daugelis J. Grušo originaliosios kūrybos rankraščių – romano „Karjeristai“, novelių, dramų apmatai ir skirtingi tragedijos „Herkus Mantas“, tragikomedijos „Meilė, džiazas ir velnias“, istorinės dramos „Barbora Radvilaitė“ bei kitų variantai, veikėjų charakteristikos. Įdomūs dramaturgo atsakymai į Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros pateiktus klausimus (1971 m.), į laikraščių ir žurnalų, įvairių leidinių sudarytojų parengtas anketas, atviri ir nuoširdūs pasisakymai apie gyvenimą, literatūrą, teatrą.

Ypač vertingi senieji rašiniai – J. Grušo studijų metais (1924-1930) klausytų lietuvių kalbos ir literatūros, teisės, Lietuvos geografijos, lietuvių kalbos dėstymo metodikos paskaitų užrašai, jo diplominis darbas „Vinco Krėvės realistinė beletristika“ (1932 m.), atskleidžiantis autoriaus literatūrinį išprusimą ir estetinių pažiūrų brandumą. „Rašymas yra savęs atidavimas...“ – kažkada prisipažino J. Grušas ir lyg prieštaraudamas pats sau teigė, jog „pertraukos būna sunkesnės negu rašymas; ateina beprasmybės jausmas, imi apgailestauti dėl tuščiai praleistų dienų, drumsčiasi nuotaika, net blogėja sveikata... Tada vėl pradedi rašyti...“ O kurdavo po kelias valandas rytais, vidurdienį ir pavakariais. Vadino tai rašymo normomis, įkvėpimo nelaukdavo. Daug kartų taisydavo, atsirasdavo vis naujų variantų. Rankraščių archyve randame net po 3-4 kartus perrašytų veikalų epizodų. Puikiai pažinojęs aktorius, supratęs ir jautęs teatro specifiką, jo povandenines sroves, gebėjęs dirbti ir sugyventi su jo pjeses stačiusiais režisieriais, dramaturgas kėlė didžiulius reikalavimus ir savo kūrybai – „teatro poveikis didelis, ne mažesnė ir dramaturgo atsakomybė“. Ilgas, sekinantis sveikatą, atimantis begalę dvasinių jėgų darbas, o tik paskui – premjerų šurmulys, pilnos žiūrovų salės Lietuvos ir tuometinės Sovietų Sąjungos teatruose, plojimai, gėlės, palankios spektaklių recenzijos, diskusijos rašytojų ir teatralų susibūrimuose.

Išsaugotas pluoštas rašytojo laiškų. J. Grušas, anot artimiausių bičiulių, nebuvo paslankus laiškus rašyti, to imdavosi tik būtinybės spiriamas. Tačiau prieš keletą metų rašytojo dukra Algimanta Marija Tamošiūnienė muziejui perdavė turtingą tėvo epistolinį palikimą – daugiausia draugei, Humanitarinių mokslų fakulteto studentei Pulcherijai Račytei, o vėliau jau – žmonai (vedė 1931 m.), rašytus laiškus. Jie apima 1930-1970-uosius. Išsaugoti ir kolegoms rašytojams, dailininkams, teatro režisieriams, bičiuliams skirtų laiškų juodraščiai. Čia randame daugybę laiko ženklų, charakterizuojančių to meto visuomeninę ir politinę situaciją, žavinčių „šarmingomis“ smulkmenomis, įdomiomis buities detalėmis.

Įdomūs ir J. Grušui rašyti jo jaunystės bičiulių, rašytojų Bernardo Brazdžionio, Stasio Santvaro, Antano Vaičiulaičio ir kitų iš Amerikos atkeliaudavę laiškai. Ypač nuoširdūs, poetiški B. Brazdžionio laiškai, kaip antai nostalgiški kalėdiniai pamąstymai toli nuo Lietuvos, J. Grušą pasiekę paskutiniaisiais jo gyvenimo metais: „... štai ir vėl vieneriais metais arčiau prie tėvynės nutolusio slenksčio. Nežinau, ar kada taip greitai metai bėgo kaip dabar? O gal tada jų neskaičiavom? Kalėdų šventės visada buvo tylaus susikaupimo, šeimos tradicijų šventės. Tokios jos liko ir dabar mums, išsklidusiems po plačią žemę. Jų nuotaikoje grįžtam į jaunystę, į vaikystę, į ten, iš kur niekad niekieno nebuvom išvaryti... (California, 1986).“

Nemaža ir Lietuvoje gyvenusių plunksnos bičiulių sveikinimų, dalykinių, su kūryba ir leidyba susijusių raštų. J. Grušas ypač vertino susirašinėjimą su literatūrologu Jonu Lankučiu, teatro ir literatūros kritiku Algiu Samulioniu. Abu literatūros mokslininkai rašė ir apie J. Grušą, išleido monografijas apie jo gyvenimą, kūrybą, teatrą. Dalykiški, kupini rimtų pastebėjimų, išsamios kūrinio analizės J. Lankučio laiškai apie J. Grušo dramas. Kiekvienas jų – ne tik pagrįstos kritikos išsakymas, bet ir tikro, nuoširdaus susižavėjimo rašytojo kūriniu apraiška: „Stebiuosi jūsų kūrybine disciplina ir emocijų galia. Jaučiu, kad į šį klasikinį dramos jambą sudėjote daug asmeninių pastarojo meto pergyvenimų ir kartu pakilote iki naujų ir plačių meninių apibendrinimų. „Švitrigailoje“ tvyro begalinis skausmas. Tai ne mažytė pagieža ar kartėlis, o didelis Tėvynės skausmas, istorinio likimo ir epochos skausmas. Šiuose jambo kirčiuose girdi, kaip rauda desperatiškai apvilta ir gyvenimo išniekinta žmogaus širdis, tragiškai ilgėdamasi gėrio ir grožio“, – 1973 m. rašė kritikas, perskaitęs J. Grušo „Švitrigailos“ rankraštį.

Turtinga J. Grušo memorialinė biblioteka. Joje gausu teisės, filosofijos veikalų, tautosakos rinktinių, lituanistikos leidinių, rusų klasikų rinktinių raštų, užsienio rašytojų daugiatomių rusų kalba, leidinių vokiečių, prancūzų kalbomis, įvairių enciklopedijų, meno albumų. Mūsų dienų skaitytojui neįprastos, kukliai apipavidalintos J. Grušo pirmosios knygos – 1928 m. išėjusi novelių rinktinė „Ponia Bertulienė“, pilna rašytojo ranka įterptų pastabų ir pataisymų, vienintelis rašytojo romanas „Karjeristai“ – taip pat su J. Grušo korektūra, įrašyta rengiant jau sovietinių metų leidimą. 1937-aisiais išleista novelių knyga „Sunki ranka“ išlikusi su įklija – „Spindulio“ akcinės bendrovės literatūros premijai skirti komisijos nutarimu, kuriame skelbiama: „Komisija, skirdama premiją, turėjo galvoj Juozo Grušo psichologinį tikrumą, jo mokėjimą savo personažuose įžvelgti gilesnių, dar kitų nepastebėtų aspektų ir sugebėjimą pasiremti aukšto žmogiškumo idėjomis, be to, jo novelių formos artimą atitikimą šio žanro nuostatams.“ Po šiuo nutarimu – M. Lipčiaus, A. Miškinio, S. Santvaro, P. Cvirkos, A. Vaičiulaičio parašai.

Pasaulį išvydusios J. Grušo knygos rusų, latvių, estų, suomių, bulgarų, lenkų, vokiečių kalbomis rašytojui dovanotos daugiausia su vertėjų autografais, o pats kūrėjas savo knygas mėgo dovanoti žmonai – gyvenimo draugei, kūrybos įkvėpėjai ir pirmajai kritikei, įrašydamas dedikacijas.

Ekspozicijoje galime susipažinti ir su 2001 m. išleista knyga, kurioje išspausdintos penktajame dešimtmetyje J. Grušo parašytos pavojingos tikrąja to žodžio prasme pjesės „Eduardo Dargio nusikaltimas“ ir „Diktatorius“.

Pirmojoje pjesėje skamba ir vėlesnėje kūryboje atsikartosiantys motyvai – moralinio nuopuolio, atsakomybės, mirties baimės, išdavystės, nusikaltimo ir bausmės. Antrasis dramos veikalas meistriškai apnuogina fašistinės valstybės anatomiją, įvardija bet kurios diktatūros, akivaizdu – ir sovietinės – dėsnius. Kūrinys ragina priimti, o gal atmesti autoriaus sukurtas žaidimo taisykles – suvokti ir interpretuoti parabolių, metaforų, simbolių kalbą, rasti ir demaskuoti dvasinės vergovės ženklus ne tik kūrinyje, bet ir gyvenime. Geriau suprasti dramaturgo paliktus kodus šiandienos skaitytojui padeda Vytauto Martinkaus žodis. Šis rašytojas ir 2011 m. gruodį knygynuose pasirodžiusio solidaus Lietuvių rašytojų sąjungos leidinio – J. Grušo dramų, apsakymų ir novelių rinktinės „Laimingasis“ įvado autorius. Tai 24-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga.

Malonu, kad po A. Samulionio išleistų „Neramios šviesos pasaulių“ (1976), po J. Lankučio „Etiudų apie Grušą“ (1981), praėjus dvidešimčiai metų, vėl turime 2001 m. išleistą knygą apie J. Grušą – Petro Palilionio „Svajojęs gražų gyvenimą“ (2001). Čia tarsi daugiaspalvėje mozaikoje sudėti įvairaus žanro tekstai: autoriaus interpretacijos, komentarai, replikos, J. Grušo ir jam rašyti laiškai, atsiminimai, dokumentai, įvairiu metu užfiksuoti ir paties rašytojo paskelbti svarstymai, atsiminimai bei pokalbiai su knygos sudarytoju, taip pat J. Grušą pažinojusių rašytojų ir šiaip arčiau bendravusiųjų atsiminimai, pastabos. P. Palilionis paantraštėje taikliai pažymėjo: „Apmatai Juozo Grušo portretui“. Rašytojo kūrybos gerbėjai sulaukė dar kelių knygų – J. Grušo apsakymų ir novelių rinktinės „Už saulę gražesnis“ (1998), pjesių rinkinio „Meilė, džiazas ir velnias“ (2002). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido mokslinių konferencijų, skirtų J. Grušo 100-osioms gimimo metinėms, medžiagą (2002). Į užsienio kalbas po J. Grušo mirties išverstos novelės: „Atostogos pas kalėjimo viršininką“ į vokiečių (A. Gailius, 1991) ir „Už saulę gražesnis“ – į prancūzų (M. Barakauskaitė, 2003) bei portugalų (J. Espadeiro Martins, 2004). Kūriniai sudėti į lietuvių rašytojų novelių antologijas.

Atsiminimų archyvą papildė rašytojo artimųjų, J. Grušą pažinojusių rašytojų, teatralų pasakojimai, kuriuos nuolat užrašo muziejininkės, keliaudamos dramaturgo gyvenimo ir kūrybos keliais po visą Lietuvą. Džiugu, kad prie šio darbo prisideda ir jaunieji J. Grušo meno vidurinės mokyklos muziejininkai, kad savo dienoraščių fragmentus dovanojo kauniečiai menininkai – dailininkė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, aktorė Jūratė Onaitytė, rašytojai Laimonas Inis ir Algimantas Mikuta.

Fotografijų rinkinyje seniausia – grupinė, nuo laiko pageltusi, XX a. pradžią menanti nuotrauka: penkerių metų būsimasis rašytojas su tėvais ir kitais artimaisiais. 1921 m. J. Grušas įamžintas tarp Šiaulių berniukų gimnazijos, kurioje mokėsi 1919-1924 m., moksleivių, 1926-aisiais – su universiteto studentais ,,šatrijiečiais“ ir profesoriumi V. Mykolaičiu-Putinu, 1937 m. – su Lietuvių rašytojų draugijos, kuriai tuo metu pirmininkavo, nariais. Išlikusios nuotraukos iš 1934 m. vykusios Lietuvos rašytojų ir žurnalistų kelionės po Sovietų Sąjungą: Rostovą, Maskvą, Leningradą, Baku, Sočį, kitus miestus. Gausu įvairiu laiku darytų nuotraukų su šeimos nariais Alytuje, Joniškyje, Kaune, Palangoje. Įdomūs fotomenininkų Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Onutės Pajėdaitės, Algirdo Kairio, Grušų šeimos bičiulio Sigizmundo Šimkaus, dramaturgo Raimundo Samulevičiaus ir kitų įamžinti rašytojo portretai – namuose Kalniečių gatvėje, Kauno senamiestyje, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio dramos teatruose, Vilniaus menininkų namuose, Rumšiškėse.

Seniausi memorialiniai J. Grušo namų daiktai – vyresnė už šeimininką skrynelė, atsivežta Kaunan iš tėviškės Šiaulių apskrityje, šventintas vaškinis paveikslėlis iš Romos su Mergelės Marijos atvaizdu, rašytojo tėvo Antano Grušo apdovanojimai: Šaulių žvaigždė (1932) ir P. Rimšos medalis „Lietuva“ (1925) – 1905 m. Didžiajam Vilniaus Seimui atminti. Likimas lėmė, kad šie apdovanojimai atrasti 2001-aisiais – J. Grušo šimtaisiais gimimo metais, keičiant namo stogą. Čia jie buvo slepiami daugiau nei pusę amžiaus. Nuo įsikūrimo 1938 m. Grušų namuose laiką skelbė prieškambaryje pakabintas sieninis laikrodis su švytuokle. Turtingo meno kūrinių rinkinio eksponatai puošia dramaturgo memorialinius kambarius. Dalis jų saugoma muziejaus fonduose. Išlikę prieškario tapybos darbai – dailininko Adolfo Valeškos sukurtas Juozo Grušo portretas (1930), dailininko Liudo Truikio scenografija (1932), Jono Martinaičio peizažas (1939). J. Grušo visuomeninę veiklą Lietuvių rašytojų draugijoje menanti Boriso Jermolajevo karikatūra „J. Grušas ir L. Gira Kauno geležinkelio stotyje“ (1938). Tapytojo Leonardo Kazoko scenografija (1943), Kauno teatralų padovanota dramaturgui jo pirmosios dramos pastatymo „Tėvas“ premjeros proga karo metais – 1944-02-16. Gausi ir spalvinga vėlesnių metų rašytojo portretų kolekcija. Tai grafikų Romualdo Čarnos (1972), Gražinos Didelytės (1982), Rimanto Dichavičiaus (1979) lakštai, dailininkų Broniaus Uoginto (1971), Vytauto Klemkos (1984) tapyti paveikslai, menininkų Leono Striogos (1980), Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės (1973) skulptūriniai portretai ir piešiniai, Antano Dimžlio (apie 1965) bareljefas, Petro Barono (1984) medalis. Vertingiausius rašytojo portretus kauniečiai ir miesto svečiai gali pamatyti iki 2012 m. sausio 12 d. veiksiančioje muziejininkų parengtoje parodoje Kauno menininkų namuose. 2009 m. rudenį rašytojo šeimos nariai – sesuo Antanina Margerienė ir vaikaitis architektas Algimantas Kančas –atidengė L. Striogos sukurtą rašytojo atminimo skulptūrinę stelą. Memorialinio horeljefo autorius tuomet šalia J. Grušo portreto paliko baltą rožę – savo pagarbos rašytojui ir žmogui ženklą.

Rašytojo darbo kambaryje dailininko Sigito Straigio skulptūrėlė „Barbora“ mena 1972-uosius, garsiosios J. Grušo istorinės dramos „Barbora Radvilaitė“ sunkų kelią į Kauno dramos teatro sceną (režisierius Jonas Jurašas). Dailininko Henriko Cipario scenografija (1973), sukurta Klaipėdos dramos teatro tos pačios dramos pastatymui (režisierius B. Gražys), puošia muziejaus renginių erdvę rašytojo namo palėpėje.

Niekada neįpratau abejingai žiūrėti į pasirodžiusią naują knygą ar teatro premjerą“, – rašė dramaturgas. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje parodyta populiariausia to laiko J. Grušo tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“, 1966 m. sukurta ir daugybę tuometinės Sovietų Sąjungos teatrų apkeliavusi pjesė labiausiai statoma ir pastaruosius 20 metų – 1992-aisiais režisierius Raimundas Banionis pagal šią pjesę sukūrė meninį filmą „Džiazas“, 1997 m. režisierė Dalia Kimantaitė – spektaklį ,,Beatriče, bėk“ Alytaus miesto teatre, 2001 m. režisierius Jonas Vaitkus ją atgaivino Kauno valstybiniame dramos teatre. 2004 m. Rygos ,,Sarkandaugava“ teatro režisierė Edite Neimane šiuolaikinei latvių visuomenei ir ypač jaunajai kartai taip pat priminė J. Grušo fenomeną. Nuostabu, bet šis veikalas iki šiol jaunatviškai interpretuojamas Kauno moksleivių teatrų studijose. J. Grušo muziejaus lankytojai ne kartą galėjo tuo įsitikinti stebėdami jaunųjų atlikėjų, kuriuos parengė profesionalios aktorės Lili Laucevičienė ir Nijolė Lepeškaitė, pasirodymus.

Klaipėdos dramos teatre režisierius Povilas Gaidys 1991 m. pastatė J. Grušo „Herkų Mantą“, Giedrius Kuprevičius pagal šią tragediją 1997-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė operą „Prūsai“. 2002 m. režisierius Aidas Giniotis šią tragediją įkūnijo „Ditchenbuehne“ teatre Elmshorno mieste Vokietijoje.

Dar 1995 m. Valdovų rūmuose vyko J. Grušo garsiosios poetinės dramos „Barbora Radvilaitė“ premjera, vėliau pristatyta Lietuvos nacionaliniame teatre, Kauno pilyje, Raudondvaryje, Aukštadvaryje. Po sėkmingų pasirodymų „Barbora“, kaip ir dera valdovei, aplankė Plungės Oginskių rūmus... O ryškiausią, legendinį (net septynios aktorės įkūnijo karalienę Kauno, Klaipėdos, Vilniaus teatrų scenose) Barboros vaidmenį sukūrusi aktorė Rūta Staliliūnaitė rašytojo atminimą pagerbė, 2001 m. Kauno menininkų namuose inicijuodama renginių ciklą „Žmogaus tiesos beieškant“. Dabar, deja, garsiąją Barboros – R. Staliliūnaitės ir jos scenos karaliaus Žygimanto Augusto – Kęstučio Genio porą galime išvysti tik fotografijose ir vaizdo įrašuose. J. Jurašo „Barboros Radvilaitės“ pastatymas (1972 m.) pripažintas šimtmečio spektakliu.

Kompozitorius G. Kuprevičius, kūręs J. Grušo poetinės dramos „Barbora Radvilaitė“ pastatymo muziką, 2000 m. išleistoje mokomojoje knygoje „Muzika teatre“ ne kartą prisimena su tuo susijusius įvykius: „... toji istorinė drama, statyta 1972 metais, buvo didelis akibrokštas tuometinei santvarkai – juk mes neturėjome teisės kalbėti apie savo tautos istoriją, mokyklose apie tai buvo nutylima, ir todėl J. Grušo drama to meto jaunuomenei buvo nauja ir nežinoma mūsų krašto istorija. J. Jurašas sumanė labai įdomią veikalo sceninę koncepciją, įvesdamas Grušo veikale nepažymėtą veikėją – Dailininką, kuris per visą spektaklį tapo Barboros portretą. Spektaklio finale jis pasirodo... tiksliu Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos pavidalu – juk legenda teigia, kad tasai paveikslas yra Barboros Radvilaitės portretas... Buvo taip ar nebuvo, bet meno kalba leidžia pažeisti istorinį tikslumą...“

Neeiliniu Lietuvos teatrinio gyvenimo įvykiu tapo 2005 m. pastatytas „Eduardo Dargio nusikaltimas“ Marijampolės municipaliniame dramos teatre. Šį spektaklį kūrė teatro vadovas, režisierius Romualdas Kučiauskas. Tuomet spektaklio premjera pripažinta bene didžiausia Lietuvos nacionalinės dramaturgijos festivalio sėkme.

Po dvidešimt penkerių metų, kai rašytojo nebėra tarp mūsų, tebestatomos J. Grušo pjesės, jo vardu pavadinta gatvė Šilainiuose ir Kauno meno vidurinė mokykla, po mirties rašytojui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas (2001 m.). Memorialinis J. Grušo palikimas – rankraštynas, fototeka, meno kūrinių kolekcija, epistolinė medžiaga, knygos – iki šiol patrauklus tyrinėjimų objektas, suteikiantis galimybę vis kitu aspektu pažvelgti į garsiojo rašytojo asmenybę ir darbus.

Rašytojas, dramaturgas iškeliavo per patį sodų žydėjimą, šiltą 1986 m. gegužės 21-ąją, būdamas 85-erių. Ši data mums tarsi testamentas, ji kasmet sukviečia būrį kauniečių į pavasario žiedais pasipuošusį rašytojo sodą pasiklausyti jo išmintingo, aktorių perskaitomo žodžio. Simboliška, kad jubiliejinių J. Grušo gimimo metinių išvakarėse dramaturgo sodybą pirmą kartą aplankė Poezijos pavasario paukštė. O gruodį, kai rašytojo gerbėjai dar kartą susibūrė prisiminti garbų jubiliatą jo namuose ir aplankyti naująją muziejaus ekspoziciją, žodžiai į sielą susirinkusiems skambėjo iš J. Grušo mylimų teatro žmonių – aktorių Gražinos Balandytės, Antano Žeko, režisieriaus Vytauto Balsio – lūpų.