Prieš kelias dienas portalui DELFI duotame interviu kunigas Julius Sasnauskas OFM teigė: „Šiandien Lietuvoje – marios sentimentalios religinės lektūros, tik emocijomis grįsto pamokslavimo, ir tai labai netoli pasaulietinės šou kultūros. Jei neturi ką pasakyti – suok apie širdį. Atrodo, kad kalbos apie širdį išpopuliarėja tada, kai imama bijoti tiesos ir atsakomybės“. Nors brolis pranciškonas ir „Mažosios studijos“ radijo laidų direktorius minėtame interviu ir palietė platesnį mūsų bažnytinio gyvenimo problemų spektrą, tačiau pamokslų sentimentalumas ir paviršutiniškumas, moralistinis turinys yra tapęs rimtu Bažnyčios iššūkiu.

„Aš išmokau nebeklausyti pamokslų, mechaniškai nuo jų užsiblokuoju“, – neseniai su manimi dalinosi viena pamaldi siela. Psichologinį užraktą moteris įsitaisė, kai keletą metų jos parapijos klebonas tikinčiosius kamuodavo nuobodžiais ir ilgais (25–30 min.trukmės) pamokslais.

Idant eilinį kartą nebūčiau apkaltintas keliąs nebūtas problemas, pasiremsiu ryškiu nūdienos katalikybės autoritetu. Lapkritį kalbėdamas  vienos konferencijos Romoje dalyviams, Popiežiškos kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi, pareiškė, kad katalikų kunigų pamokslai dažnai yra „pilki, nuobodūs ir šabloniški“, nesusiję su šiuolaikinio žmogaus gyvenimu, o juose vartojama kalba –„prėska“. Nuo savęs norisi pridurti, kad Lietuvoje vyresni kunigai vis užsiima moralizavimu, o jaunesni paprasčiausiai perskaito pamokslus iš „Bažnyčios žinių“ arba klausytojus liūliuoja pasakaitėmis iš Bruno Ferero beletristikos.

Akivaizdu, kad problemos šaknų vertėtų ieškoti mūsų seminarijose. Jose su žiburiu nerasime tokio masto biblistų kaip kunigai Česlovas Kavaliauskas arba Antanas Rubšys. Nors kasmet į užsienį išvyksta mokytis ne vienas jaunas kunigas, bet retas jų renkasi Šv. Rašto studijas.  Tačiau Vatikano II Susirinkimas pabrėžia: „Šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela. Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katechizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą, kuriame ypatinga vieta skirtina liturginei homilijai“ (Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 24).

Būtent homilija yra pagrindinė galimybė aiškinti tikintesiems Rašto gelmes. Paties graikiško žodžio ὁμιλία, kurį pirmasis pavartojo Origenas, reikšmė – „pokalbis su nedidele grupe“. Antikinėje krikščionybėje homilijoje buvo įprasta išaiškinti kiekvieną Rašto ištraukos eilutę.

Tokiai homilijai reikia ruoštis. 2010 m. arkivyskupas Nikola Eterovičius, Generalinis Vyskupų sinodo, skirto Biblijai, sekretorius išleido knygą „Dievo žodis", kurioje duoda nurodymų pamokslininkams. Jo teigimu, pamokslas turi užtrukti iki 8 minučių, nes tiek žmonės tegali išlaikyti dėmesį, o pamokslaujant įkvėpimo reikia ieškoti ne tik Biblijoje, bet ir laikraščiuose. Pasak, arkivyskupo, kunigas turi visą savaitę laiko pasiruošti kokybiškai sekmadienio homilijai.

Jau minėtas kardinolas Gianfranco Ravasi siūlo kunigams atkreipti dėmesį į „skandalus“ juos siejant su Biblijos istorijomis, taip jas padarant gyvas ir aktualias, taip pat jis ragina pasitelkti išmonę ir vaizduotę, kuri būdinga Raštui. Pavyzdžiui, atlikėjo Egidijaus Dragūno akibrokštas M.A.M.A. apdovanojimuose, kai į tiesioginį televizijos eterį išsprūdo riebūs keiksmai yra gera proga prisiminti besiplūstančius pranašus ir apaštalą Petrą, puolusį keiktis, kai buvo atpažintas tarnaitės.

Dinamiškas, nešabloniškas, Biblijos aiškinimu ir gyvenimo susiejimu su juo grįstas pamokslavimas yra kelias, kuris atvertų naujų akiračių. Dar būdamas Telšių seminarijos dvasios tėvu, dabartinis Panevėžio vyskupijos ordinaras Jonas Kauneckas ragino tikinčiuosius recenzuoti kunigų pamokslus. Tai visai realu interneto eroje. Gal tuomet sumažėtų psichologinių užraktų nuo pamokslų?