Vinstonas Čerčilis buvo ne tik įkvepiantis vadovas kovoje su nacistine Vokietija, bet ir geras humoristas. Kartą, vieno nacių susirinkimo metu, kuris vyko mūšio dėl Britanijos metu, Adolfas Hitleris paskelbė, kad Vokietija nusuks Anglijai sprandą kaip kokiam bejėgiam viščiukui.

Kitą dieną Čerčilis kalbėjo Parlamente ir pasakė, kad Hitleris nustebs pamatęs, kad Anglija yra „didis viščiukas su didžiu kaklu".

Visi žinome, kas nutiko, tad suprantame ir kaip puikiai pajuokavo Čerčilis. Dabar mes suvokiame, kad tie Čerčilio žodžiai, jo cigaras, skrybėlė ir londonietiškas jo kostiumas buvo humoristinis atkirtis siaubingai baimei. Apsiaustyje buvusiai tautai jo humoro iš tiesų reikėjo.

Čerčilis parodė, kad vadovai turi pakilti virš aplinkybių, o siekiant dvasios sveikatos reikalinga ir tai, ką krikščionys vadina džiaugsmu.

Šaltinio paieškos

Kur yra džiaugsmo, kuris išvaduoja mus iš baimės, atneša vienybę ir padeda aiškiau viską matyti, šaltinis? Džiaugsmo šaltinis yra Tas, kuris ne tik sukūrė žmoniją, bet ir džiaugėsi savo darbu. Dievas yra pirminis humoro jausmo šaltinis. Džiaugsmas teka ir iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus esybės gelmių.

Ką krikščionys turi galvoje, kalbėdami apie džiaugsmą, geriausiai suprasime pažiūrėję, kaip šis žodis vartojamas Naujajame Testamente.

Didžiosios savaitės ketvirtadienio vakarą Jėzus su mokiniais kalbėjo apie džiaugsmą. Džiaugsmas visuomet mus nustebina, - tai užkoduota jo prasmėje.

Jėzus kalba, kad greitai Jis bus atskirtas nuo mokinių, Jis ruošia juos šiam išbandymo siaubui, savo mirčiai. Tačiau ir šiuo pavojingu metu Jėzus kalba apie džiaugsmą: Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.<...> Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. <...> Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. <...> Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs (būkite geros nuotaikos, džiūgaukite - angl. vert.): Aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16, 20-24. 33).

Jėzus susieja „džiaugsmą" su žodžiu „ramybė", kuris kalba apie pilnatvę ir išgelbėjimą. Liūdesys pavirs džiaugsmu, kai mes suvoksime, jog Jėzus nugalėjo pačią mirtį. Šis liūdesio virtimas džiaugsmu yra kulminacija. Tai, apie ką mes galvojome, jog yra visiškas praradimas, kas turėjo atnešti baimę ir liūdesį, virto (staigmena!) pergale. Ir šio nuostabaus pokyčio rezultatas yra juokas.

Panašiai įvyksta ir Marko Tveno kūrinyje „Heklberio Fino nuotykiai", kai pabėgęs vergas Džimas ir berniukas, pasprukęs nuo pikčiurnos auklės ir girtuoklio tėvo, leidžiasi į kelionę Misisipės upe. Kai prie jų priartėja valtis su žmonėmis, ieškojusiais pabėgusių vergų, ir šie jo paklausė: „Ei, berniuk, kas dar yra su tavimi ant plausto?", Hekas netikėtai ir drąsiai atsakė: „Laba diena, ponai, gal galėtumėte padėti man ir mano raupais sergančiam tėveliui? Prašau, padėkite mums!"

Džiaugsmas kyla, kai žinai istorijos pabaigą. Pabaigą, kuri yra geresnė, nei galėjai tikėtis.

Tie žmonės skubiai apsisuko atgal, nurodydami Hekui plaukti žemyn upe ir ten ieškoti pagalbos.

Mirtina liga išgelbsti sumanųjį Heką ir jo draugą Džimą. Daugelyje panašių situacijų mums atrodo, kad tikėjimo, vilties ir meilės galas yra mirtis, bet tą ketvirtadienio vakarą, prieš pat Didįjį Penktadienį, Viešpats pasako savo draugams, kad viskas pasikeis, kad net ir tokios galingos jėgos, kaip mirtis, nuodėmė ir blogis, bus nugalėtos.

Džiaugsmas padeda mums atviromis akimis pažvelgti į tai, ko mes bijome, jis skatina bendrauti ir padeda mums viską aiškiau matyti.

Šis perversmas ir pateikia džiaugsmo apibrėžimą. Džiaugsmas yra suvokimas, kad Jėzus Kristus nugalėjo mirtį. Jos geluonis nėra mirtinas, nes mirtis - dar ne pabaiga. Žvelgdami anapus mes džiaugiamės ir nurimstame. Žodžiu „ramybė" Jėzus nusakė vieną iš džiaugsmo rezultatų. Džiaugsmas nėra isteriškas ar paklaikęs juokas. Paprasčiausiai pradėk šlovinti Viešpatį, ir ateis džiaugsmas, pradėsi juoktis. Panašiai, kaip Džimą ir Heką išgelbėjo įsivaizduojami raupai, taip mus išgelbėjo tikra Jėzaus mirtis ir prisikėlimas.

Nenuostabu, kad du mokiniai, keliavę į Emausą, nudžiugo ir jų širdys keistai buvo sušildytos. Juos užliejo džiaugsmas ir ramybė - gero jaudulio ir atokvėpio požymiai, pergalės nuojauta. Tuo pačiu metu jie išgyveno ir ramybę, žinodami, kad dabar jie gali palikti savo naštas bei rūpesčius ir ilsėtis Kristaus meilėje, džiaugtis Jo pergale.

Džiaugsmas kyla, kai žinai istorijos pabaigą. Pabaigą, kuri yra geresnė, nei galėjai tikėtis.

Džiaugsmo klastotės

Žymus teologas K. S. Luisas žavėjosi žodžiu „džiaugsmas". Daugiausiai pasvarstymų ir minčių apie tai jis pateikia savo knygelėje „Kipšo laiškai", kur atskleidžia skirtumus tarp džiaugsmo, linksmybės, sąmojo ir lengvabūdiškumo.

Šioje knygoje patyręs velnias Paralius moko jaunąjį kipšiuką Nelabuką: „Linksmumas yra artimai susijęs su Džiaugsmu - savotiškomis jausminėmis putomis, kurias suplaka instinktyvus polinkis į žaidimus. Iš jo mums labai maža naudos. Žinoma, kartais juo galima nukreipti žmones nuo kitų Priešo [Dievo] peršamų jausmų ar veiksmų, bet pats jis kaipo toks turi nepageidautinų tendencijų: skatina gailestingumą, drąsą, susitaikymą ir daugelį kitų blogybių".

Čia parodoma ir kokią žalą daro prastas humoras: „Žiaurumas yra gėdingas, - jeigu žiaurus žmogus jo nepateiks kaip pokšto. Tūkstančiai nepadorių ar net šventvagiškų juokų taip nepastūmės žmogaus pražūties link, kaip suvokimas, kad beveik viskas, ką jis norėtų padaryti, yra įmanoma ne tik nesusilaukus draugų priekaištų, bet ir jiems žavintis, jeigu tai bus pateikta kaip Pokštas. <...> Bet kokią užuominą į juokavimo svarbą gali parodyti jam kaip „puritonišką" ar atskleidžiančią „humoro jausmo stoką"."

Apie lengvabūdiškumą šis autorius rašo glaustai, bet taikliai: „Tapęs giliai įsišaknijusiu įpročiu, lengvapėdiškumas apkausto žmogų puikiausiais iš man žinomų šarvų nuo Priešo, be to, jame neslypi jokie pavojai, kurių esama kituose juoko šaltiniuose. Lengvapėdiškumą nuo Džiaugsmo skiria tūkstančiai mylių; užuot aštrinęs, jis bukina protą ir nė per žingsnį nesuartina tų, kurie elgiasi lengvapėdiškai."

Galiausiai Paralius aptaria Džiaugsmą: „(Džiaugsmą) rasi tarp įsimylėjusių ir draugų, vėl susitikusių švenčių išvakarėse. Suaugusieji paprastai visada pasijuokia iš kokio pokšto, bet lengvumas, su kuriuo net mažiausias sąmojis sukelia juoką, rodo, jog tai nėra tikroji juoko priežastis. Tikrosios priežasties mes nežinome. Kažkas panašaus gana smarkiai išreiškiama atgrasiame mene, kurį žmonės vadina Muzika; kažkas panašaus vyksta ir danguje; beprasmis dangiškos palaimos ritmo spartėjimas, kuris mums visai nesuprantamas. Toks juokas mums visai neduoda nieko gero, ir jo nereikėtų palaikyti. Be to, šis reiškinys savaime yra bjaurus: tai tiesioginis Pragaro tikroviškumo, orumo ir griežtumo įžeidimas."

Nuoširdus džiaugsmas

Anot K. S. Luiso, džiaugsmas yra visiškai velniui nesuprantamas, reikšmingas dangiškos palaimos ritmo suspartėjimas mūsų santykiuose su Dievu, nes juokas naikina bet kokį blogį. Luisas suvokė šio žodžio biblinę prasmę.

1. Džiaugsmas yra tiesos rezultatas. Džiaugsmas yra „milžiniška Dievo paslaptis" (G. K. Čestertonas), kurios pasaulis nesitikėjo, bet tai tarsi prasklaido rūką ir padeda mums matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

2. Džiaugsmas įkvepia švęsti. Džiaugsmą lydi linksmumas, pasitenkinimas ir giesmės; džiaugsmo atmosferoje net švelniausias sąmojis sukelia juoką. Džiaugsme slypi energija, kuri įveikia nuovargį ir baimę. Štai kodėl, rašydamas laišką persekiojimus patiriančioms bažnyčioms, Jokūbas sakė: „Laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus, žinodami, jog Dievas yra ištikimas."

3. Džiaugsmas yra antgamtinis. Tai apibūdina mūsų santykius su Dievu. Džiaugsmas kyla iš Dievo pažinimo ir suvokimo, kad Dievas yra arti. Naujajame Testamente džiaugsmas siejamas su malda ir draugyste su Dievu. Jėzus kvietė savo mokinius melstis, kad jų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11-17).

4. Džiaugsmas yra apsauga. Visiškai priešingas blogiui, džiaugsmas velniui yra nesuvokiamas, o juokas gali būti drąsios širdies, susidūrusios su pavojais, kilnumo ir sugebėjimo greitai atgauti jėgas požymis.

J. R. R. Tolkieno romane „Žiedų Valdovas" Frodas ir jo draugas Semas Gemdžis garsiai juokėsi pasiekę tamsos bokštą, kuriame juokas niekada nebuvo skambėjęs. Jų juokas sudrebino tą kalną, kuris ilgai buvo velnio kontrolės gniaužtuose. Jų juokas buvo lyg neklusnumo ženklas, bet kartu ir tyras bei išmintingas. Tai buvo gerai, nes šis juokas kilo iš džiaugsmo šaltinio, todėl jis turėjo jėgą ir galėjo pasipriešinti blogio jėgoms.

Velnias negali suprasti džiaugsmo. Velnias yra žymiai niūresnis ir rimtesnis nei Dievas, kuris ragina mus sustoti ir pamąstyti apie tai, jog jei norime danguje jaustis kaip namie, turime mėgautis džiaugsmu, nes „džiaugsmas danguje yra svarbus" (G.K. Čestertonas). Tai turėtų būti svarbu ir mūsų gyvenime bei tarnavime.

Iš http://www.ctlibrary.com/ vertė Žaneta Lazauskaitė

www.btz.lt