Šią savaitę sueina dveji metai, kai ankstyvą sausio popietę Haitį sukretė itin stiprus žemės drebėjimas. Pirmosios nuotraukos ir pirmieji liudininkų pasakojimai neperdavė viso siaubo, kurį po kelių dienų pamatė visas pasaulis ir kurį teko išgyventi Haičio gyventojams.

Požeminiai smūgiai buvo tokie stiprūs, kad pasiglemžė miestus ir miestelius, o sostinė Port o Princas pavirto didele griuvėsių krūva. Kadaise gražus, baltas miestas per kelias akimirkas virto baltų nuolaužų, paskendusių pilkose dulkėse, sostine.

Manoma, kad žemės drebėjimo epicentras nuo sostinės buvo nutolęs vos per kelioliką kilometrų, septynis balus pagal Richterio skalę siekęs drebėjimas buvo galingiausias per praėjusius du šimtmečius.

Žemės drebėjimas nepagailėjo katedrų, prezidento rūmų ir paprastų gyventojų trobelių, negailėjo jis ir žmonių, – manoma, kad žuvo apie tris šimtus tūkstančių gyventojų, likusioji dalis liko be namų, darbo ir vilties. Lyg to būtų maža, šalį užriuvo pragaištinga choleros epidemija, kuri, tikima, buvo perduota per vandenį, nors Haičio gyventojai kaltina Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų kariškius atnešus į salą šią mirtiną ligą.

Tiesa, užgriuvus nelaimei Haitis nebuvo paliktas likimo valiai, pagalba į salą keliavo įvairiais keliais, o pasaulio visuomenė, detaliai kasdien informuojama apie įvykius Ispanjolos saloje, negailėjo laiko ir pinigų. Haitis gerą mėnesį mirguliavo pirmuose laikraščių puslapiuose, naujienomis apie situaciją Karibų jūros valstybėje buvo pradedamos visos žinios.

Tiesa, vėliau pasaulį užgriuvo kiti įvykiai, kamerų šviesos buvo užgesintos, o paprasti haitiečiai kartu su nevyriausybinių organizacijų darbuotojais liko kovoti su kasdienybės sunkumais.

Praėjus dvejiems metams po žemės drebėjimo gyventi Haityje vis dar sunku, bet vilties ženklų taip pat daug.

Šalies ekonomika pamažu auga, cholera, jei nenugalėta, tai bent jau pristabdyta ir nebegrasina žmonėms kasdien, namai, kurie gamtos stichijos siautėjimo metu viro dulkėmis – atstatomi, o politinis gyvenimas šalyje net aktyvesnis nei buvo prieš dvejus metus.

Tiesa, pusė milijono žmonių vis dar gyvena laikinuose nameliuose arba palapinėse, bet milijonas buvusių benamių jau turi namus. Per dvejus metus išvalyta pusė visų griuvėsių, o tai – labai daug, prisimenant, kad šalis buvo sugriauta beveik iki pamatų.

Daugiau nei milijonas vaikų kasdien gauna nemokamus pietus, kuriais juos vaišina nevyriausybinių organizacijų atstovai, gausiai įsikūrę Haityje. 2011 metais haitiečiai rinko naują šalies vadovą, kova dėl posto buvo aštri, bet teisinga, o tai suteikė vilčių, kad ateityje Haitis ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai ant kojų stovės tvirčiau.

Pirmą kartą per ketvirtį amžiaus Haitis pagaliau turi atstovaujamąją, vykdomąją ir teisines valdžias – jos atskirtos, kaip ir privalu, o naujasis prezidentas Michael‘as Martelly paskyręs aukščiausiojo teismo teisėjus garantavo demokratijos tęstinumą šalyje. Lankstesnis valdžios perimamumas, demokratinės tradicijos, tai, kas buvo pamiršta pirmoje laisvoje vergų valstybėje pagaliau vėl atgimsta.

Pasak Jungtinių Tautų specialaus atstovo Haičiui, po žemės drebėjimo šiai stichijos nusiaubtai šaliai buvo paaukoti beveik penki milijardai dolerių, pusė jų jau išleista įvairiems šalies atstatymo projektams, kita pusė – tikima, taip pat bus išleista žmonių būviui gerinti.

Tik dvylika procentų šalies gyventojų turi elektrą, dar mažiau – nuolatos tiekiamą švarų vandenį, pasak ekspertų, tai sritys į kurias reikėtų investuoti labiausiai.

Ekonomikos sąstingio metais didelių investicijų tikėtis naivu, bet Haityje su tarptautinių finansinių donorų pagalba buvo įkurtas industrinis parkas, kasmetinės investicijos į šalies ūkį išaugo. Atkuriami viešbučiai, o turistai keliaudami po Karibų jūrą vėl užsuka į Haitį. Praėjus dvejiems metams po katastrofos šalis vis dar kraujuoja, bet sparčiai stojasi ant kojų. Pažangos, pasak ekspertų, negalima nepastebėti, o kai kas daroma su tokia drąsa, kokios iki nelaimės Haičiui stigo.

Pagal Huffington Post ir CBS informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė