Kostas Ostrauskas. Nuotrauka iš laikraščio „Draugas“ archyvo

Sausio 9 d. Newtown Square, Pensilvanijoje (JAV), mirė dramaturgas, literatūros istorikas ir kritikas Kostas Ostrauskas. Literatūros istorijos, kritikos ir bendrais kultūriniais klausimais rašė „Literatūros lankuose“, „Aiduose“, „Metmenyse“, „Darbe“, „Lituanus“ ir kt., bendradarabiavo „Lietuvių enciklopedijos“ muzikos ir lietuvių literatūros srityse.

K. Ostrauskas gimė 1926 m. balandžio 5 d., pasirašinėjo Andriaus Baltaragio slapyvardžiu. Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1944 m. artėjant frontui pasitraukė į Vokietiją, studijavo Pabaltijo universitete Hamburge, 1949 m. atvyko į JAV. 1952 m. baigė lituanistikos ir slavistikos studijas University of Pennsylvania (vienas iš paskutiniųjų V. Krėvės studentų). Scenai pradėjo rašyti nuo 1951 m. Per kitus tris dešimtmečius jo parašytų dramų skaičius išaugo keleriopai, o talentas sužibėjo daugybe naujų spalvų. Žymiausios K. Ostrauskos pjesės – „Jūratė ir Kastytis“, „Vaižgantas“, „Lozorius“, „Karali(a)us juokdarys“, „Gundymai“, „Duobkasiai“. Apie K. Ostrauską galima kalbėti kaip apie savito teatro kūrėją, kreipiantį visos lietuvių dramaturgijos raidą modernesnėmis kryptimis.
Į avangardizmą pasuko jau pirmąja pjese „Pypkė“. Daugelis jo dramų yra trumpos kaip novelės, dažniausiai su dviem-trimis veikėjais, veiksmas sukasi apie vieną temą ar motyvą. Atskirą grupę sudaro „rimtieji“ K. Ostrausko kūriniai – tai pjesės, kuriose vyrauja ne tiek komizmas, kiek tragiškieji būties klausimai. Muzikaliausiu K. Ostrausko kūriniu vadinamas „Kvartetas“ (1969 m.). Taip pat yra parašęs keletą filosofinių pjesių: „Ars amoris“ (1979 m.), „Anna ir Emma“ (1989 m.) ir kt. Vienaveiksmės dramos „Pypkė“ premjera 1961 m. vyko Tabor Farm, Sodus, Michigan. „Žaliojoj lankelėj“ kartu su „Pypke“ pastatyta Čikagoje 1964 m. Paskutinis K. Ostrausko pjesės pastatymas Čikagoje įvyko 2006 m. Tai buvo Čikagos teatro sambūrio „Žaltvykslė“ spektaklis „Gyveno senelis ir senelė“.
Velionio palaikai bus sudeginti ir palaidoti Lietuvoje.