Šatrijos rinktinės partizanų ir ryšininkų priesaika Plotiškės miške. 1947 m.

S. Valiulis, S. Žvirgždas. Fotografija nelaisvėje (I)

1944 m liepą prasidėjus Lietuvos reokupacijai, krašte kilo partizaninis judėjimas, kuris tęsėsi net iki 1953 m. Pasipriešinimas tęsėsi ir vėliau, nes pavieniai partizanai ir jų grupelės vis dar kovojo: 1965 m. žuvo Antanas Kraujalis, o 1988 m. mirė Stasys Guiga.

1944–1946 m. fotografuotis vengta, todėl iš to laikotarpio turime tik pavienių nuotraukų. Partizanė Ona Lešinskytė-Akacija pasakoja, jog moterims partizanėms drausdavo fotografuotis, kad jų neatpažintų KGB ir kankinamos neišduotų kitų partizanų. Nuo 1947 m. fotografuojamasi masiškai. Keistai atrodo tas fotografavimasis konspiracijos sąlygomis, nes fotografuojasi visi: ir vadai, ir eiliniai partizanai. Nevengiama fotografuoti vadų sąskrydžių, mokymų, pratybų, žvalgybos, žygių, susitikimų, apdovanojimų, laidotuvių, spaudos leidimo, bunkerių įrengimo ir kt.

Daugelyje nuotraukų matome uniformuotus, gerai ginkluotus partizanus, pozuojančius prieš fotokamerą: jie sustoję grupėmis, dažnai priekyje išrikiuoti sunkieji ginklai, kai kurie vaizduoja šaudančius ar šiaip demonstruoja ginklus. Pozuojama ir vaizduojant įvairią veiklą. „Dainavos“ apygardos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašo: „… Vakar visi fotografavomės, vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu…“(Už laisvę ir Tėvynę.– Vilnius, 2004, p. 10) . Yra išlikusi ir labai įdomi 1950 m. nuotrauka, kurioje matome partizaną, fotografuojantį savo bendražygius. Šią nuotrauką padarė greta buvęs kitas partizanas dar vienu fotoaparatu (Ten pat, p. 8.)

Partizanams, matyt, buvo labai svarbu išlikti bent nuotraukose ir kada nors būsimoms kartoms priminti savo kovą ir žūtį. Tokios nuotraukos ir kiti dokumentai būdavo sudedami į bidonus ir užkasami tik nedaugeliui žinomose vietose ar kur kitus slepiami. Dabar dalis tų paslėptų nuotraukų jau išvydo dienos šviesą. Panevėžietis „Žaliosios girios“ partizanas Antanas Žygas fotografavo plačiajuosčiu Agfa fotoaparatu ir paliko apie 50 negatyvų ir nuotraukų. Kitas fotografas ir partizanų ryšininkas Kazys Juknevičius, veikęs Kupiškio apylinkėse, fotografavo rusišku Fotokor aparatu. Jo unikaliose nuotraukose, kurios buvo slepiamos Šepetos durpių fabrike (išliko kelios dešimtys nuotraukų ir negatyvų), užfiksuoti 1945–1953 m. Aukštaitijos partizanų šiokiadieniai.

Dar ir dabar didelės dalies partizanų fotografijų autorių pavardžių nežinome. Galime paminėti tik vieną kitą: Vytautą Gavėną-Vampyrą, fotografavusį „Tauro“ apygardos partizanus, Antaną Kraujalį-Siaubūną, turėjusį fotoaparatą Agfa ir kt. Paminėtinas ir partizanų ryšininkas bei fotografas Kazimieras Giedraitis, kuriam juostas ryškindavo žinomas kino operatorius ir fotografas Algimantas Mockus.

Laisvės kovų dalyvis Pranas Aidukas savo atsiminimuose Ilga kelionė namo rašo, kad 1946 m. legalizavęsis talkino partizanams: parūpindavo fotografinių medžiagų, darydavo nuotraukas. „Ryšiai su partizanais nenutrūko: buvau pagrindinis fotoaparatų, elektros baterijų bei filmavimo juostų tiekėjas. Fotonuotraukas darydavome dviese su gerokai vyresniu už mane vyru iš Mėliūnų kaimo Vladu Zaluba. Jis jau prieš karą buvo fotografas. Juostas partizanai perduodavo man, o aš eidavau pas V. Zalubą ir abu darydavome nuotraukas. Žinoma, pirmiausia įsitikindavome, ar aplinkiniuose kaimuose nėra kareivių ar stribų. V. Zaluba buvo jau atitarnavęs armijoje. Jis gyveno su senyvo amžiaus tėvu. Mums darant nuotraukas senukas eidavo sargybą, kad netikėtai nepasirodytų stribai. Padarę nuotraukas, juostelę sudegindavome.

Nuotraukose buvo užfiksuoti įvairūs susitikimai, taip pat išniekinti partizanų kūnai, sumesti ant gatvės grindinio. Niekaip nesupratau, kaip jie nufotografuodavo, nes kūnai būdavo sumetami prie stribų būstinės. Matyt, ir ten turėjo savų žmonių“.

Iš šių atsiminimų išryškėja įdomus faktas, kodėl labai mažai turime laisvės kovų negatyvų. Matyt, saugumo sumetimais dažnai juos sunaikindavo patys partizanai ar jiems talkinę žmonės.

Anykštėnas Izidorius Girčys – žinomas prieškario fotografas, prisimena, kad pokario metais važinėdamas po kaimo vietoves, susidurdavo ir su „miško broliais“. Jeigu jiems reikėdavo nuotraukų, tad mielai fotografuodavo ir partizanus. Panašų faktą mini ir Vytautas V. Stanionis fotoalbume Vytautas Stanionis. Fotografijos/Photographs 1945–1959 (2002), kad „Stanionis prašomas neatsisako fotografuoti nužudytų šeimų laidotuves kaime, partizanus miške“ (Vytautas Stanionis, Fotografijos/Photographs 1945–1959.– Vilnius, 2002, p. 6.)

Apie 1949 m. Joniškio valsčiuje fotografu dirbo Juozas Šakmanas, kuris lankydavosi partizanų stovyklose ir juos fotografuodavo. Fotografo vyresnysis brolis Kazys dirbo MGB, todėl visos fotografijos patekdavo į saugumiečių rankas. Parizanai ilgą laiką nė neįtarė, kad broliai Šakmanai yra išdavikai. Galima dar paminėti ir žinomo Joniškio fotografo Konstantino Beržino bendradarbiavimą su MGB. 1951 m. pas fotografą atėjusi moteris atnešė dešimt žuvusių partizanų Gegužio ir Kukučio negatyvų ir paprašė padaryti nuotraukas. Moteriai išėjus K. Beržinis apie tai tuojau pat pranešė MGB darbuotojams.

Kaip kadaise carinė policija sukilėlių nuotraukas, taip ir dabar KGB darbuotojai partizanų nuotraukas, naudojo atpažinimui. Partizanų fotografijose matomus asmenis saugumiečiai sunumeruodavo, o kitoje pusėje, dažnai skirtingu rašalu ir rašysena, pažymėdavo kovotojų vardu, slapyvardžius, dėdavo kryžiukus su partizanų žūties datomis. KGB archyve yra ir suklastotų nuotraukų, kuriose vietoje partizanų veidų įmontuotos agentų smogikų „galvos“. „1944–1945 m. žuvusiųjų palaikus dar buvo galima paslapčia palaidoti – tai ir darė artimieji. Kilo kauburėliai, kruopščiai prižiūrimi, puošiami gėlėmis, lankomi. Tokia pagarba visai neatitiko oficialios versijos apie liaudies nekenčiamus priešus. 1946 m. pradėta vykdyti makabriškas akcijas – žuvusiųjų partizanų kūnai buvo atgabenami į miestelius, guldomi turgaus aikštėse, prie mokyklų ar bažnyčių. Tai buvo vadinama „atpažinimu“, tačiau pagrindinė tokių akcijų užduotis vis dėlto buvo bandymas įbauginti, pamokyti. Šalia palaikų dažnai sukviesdavo mitingą, rodydavo palaikus moksleiviams, šitaip perspėdami, kas laukia visų besipriešinančių.

Stribai, įpareigoti palaidoti yrančius palaikus, dažnai net duobes kasti tingėdavo – sumesdavo palaikus į šulinius, išvietes ir pan. Prieš tai dar nufotografuodavo – sunku pasakyti, ar atpažinimui, ar tiesiog atminimui. Kiekvieno atmintis juk skirtinga…“ Partizanų fotografijos kažkokiais būdais visgi pasiekdavo mūsų tėvynainius JAV. Žurnalo Lietuvių dienos viršelyje – lietuvių delegacija pas prezidentą H. Trumeną, o viduje – dviejų lietuvių partizanų fotografija: „Paprastai partizanai atvirais veidais nemėgsta fotografuotis, kad sovietai jų neatpažintų ir paskui nekeršytų jų artimiesiems, tačiau ši grupė tokios baimės neturi, nes jų visi artimieji sovietų jau sulikviduoti“. To paties žurnalo antrame numeryje spausdinama medžiaga iš vokiečių žurnalo Quick – „Pas Lietuvos partizanus“. Iliustracijas piešė dailininkas Hansas Liska pagal vokiečių kareivio pasakojimą. Yra požemio bunkeris, vaizdai: „Lietuvos partizanai užpuola sovietų karinį postą Žagarėje“, „Lietuvos partizanai nubaudžia išdaviką…“.

Tas pats žurnalas 1970 m. antrajame numeryje rašo: „Paruošta Lietuvos genocido paroda – iš 29 skyrių, su 686 fotografijomis.“ 1991 m. ji buvo pristatyta ir Lietuvoje.

JAV žurnale Karys pirmosios partizanų fotografijos pasirodė 1950 m. pirmajame numeryje. Vienoje – veidai uždangstyti, kitose – žuvusiojo kūnas miestelio prekyvietėje, poilsis miške. Lygiagrečiai jau rodomi ir pirmieji žuvusieji Korėjos kare. Vienur karas dar nesibaigė, kitur – prasidėjo. Toks pasaulis.

Ilgą laiką beveik nieko nežinojome ir dar apie vieną fotografijų klodą: tremties ir lagerių nuotraukas.

V. Janiselis Iš taigos su malkomis.1950-1958 m.

Vienam kitam tremtiniui pavykdavo pergudrauti enkavedistus ir su savimi pasiimti fotoaparatą. Sunkiomis tremties sąlygomis, dažnai nesant elektros, galiojant įvairiems draudimams, buvo paslapčia fotografuojama, daromos nuotraukos, siunčiamos į gimtinę ar grįžtant iš tremties parsivežamos. Kol kas žinome ne visų tremtyje dirbusių fotografų pavardes, tačiau kaskart jų vis daugėja. Galima paminėti Bronių Kazlauską, fotografavusį 1951–1965 m. Krasnojarsko krašte, kunigą Vincentą Algirdą Pranckietį, 1949–1959 m. Baikalo žveją, kunigą Joną Augustauską, 1949–1958 m. fotografavusį Irkutsko sr., J. Jablonskį, Vytautą Česnakavičių – 1947–1958 m. Tomsko srityje, Adolfą Dargiewiczių – 1951–1955 m. Tomsko srityje, Stanislovą Matulionį – 1949–1958 m. Irkutsko sr., Vilhelmą Janiselį – 1949–1958 m. Zimos mieste ir kt. Tik dabar pradėta nustatinėti tremties fotografus, skelbti jų pavardes, todėl dar daug turėsime nuveikti, kol juos visus įvardinsime.

Tremties fotografas S. Matulionis pasakoja: „Svarbiausias mūsų uždavinys buvo – palikti kokį nors atsiminimą. Laiškai – viena, o fotografijos turėjo didesnę vertę. Juolab, kad tremties gyvenimo sąlygos, palyginti su Lietuva, gerokai skyrėsi. Reikėjo užfiksuoti ir įdomesnius įvykius, ir netektis. Suprantama, nuotraukų laukta ir Lietuvoje. Todėl pirmai progai pasitaikius, man, penkiolikmečiui, tėvai nupirko fotoaparatą Liubitel. Nors fotoaparatas buvo palyginti geras, bet labai stigo fotomedžiagų.

Pirmiausia kviesdavo fotografuoti laidotuvių. Prisimenu, fotografavau savo sesers laidotuves, vėliau – tėvelio, kuris, negalėdamas susitaikyti su dukters mirtimi, mirė po dviejų savaičių… Įstengdavau padaryti 10 nuotraukų, žmonės sumokėdavo tik už fotomedžiagas. Prisimenu, iš pradžių mokėdavo červoncais, vėliau – rubliais. Beje, mane kviesdavo fotografuoti ir į kitus kaimus. Buvau kviečiamas net į vestuves, nors jos buvo retos. Visi lietuviai gyveno laukimu, tikėjosi kuo greičiau grįžti į Lietuvą.

Jeigu juostelės neišfotografuodavau, bandydavau užfiksuoti ką nors iš artimųjų, kaimo, kolūkio gyvenimo. Greitai tas fotoaparatas jau netenkino mano poreikių, todėl po kelerių metų tėvai nupirko Maskva 2.

Kai išvažiavau studijuoti į Irkutsko medicinos institutą, tuomet daugiau fotografuodavau studentų gyvenimą. Irkutske fotomedžiagų nestigo, nebent stigo pinigų.

Tai buvo 1955-aisiais: naujasis fotoaparatas manęs jau netenkino, o jam tinkamo didintuvo taip ir neįsigijau“. (J. Vercinkevičius. Chirurgas Stanislovas Matulionis – tremtinys ir tremties fotografas.– Voruta. 2003 12 20. nr. 24 (546)).

Dar vienas tremties fotografas V. Česnakavičius (g. 1930 m.) vos sulaukęs septyniolikto gimtadienio buvo ištremtas į Tomsko srities Asino gyvenvietę. Nijolė Česnakavičiūtė-Abramavičienė prisimena: „Vytautas fotografuoti pradėjo Lietuvoje ir nuo pirmųjų tremties metų tęsė šį darbą. Pradžioje fotografavo artimuosius. Asine įsigijo Kijevą ir fotografavo ne tik lietuvių tremtinių gyvenimą, bet ir vietinius žmones.

Fotografavo jaunimo susibūrimus, vestuves, laidotuves, portretus. Ypač mėgo fotografuoti Sibiro gamtą. Domėjosi ir gilinosi į fotografijos meną, technologiją. Įrengė fotolaboratoriją, pasidarė didintuvą, šviestuvus. Kadangi nebuvo elektros, prie namo ant aukšto stulpo iškėlė vėjinį elektros variklį „dinamą“.

Įdomus, netgi mistiškas, kelių nuotraukų likimas. Ne veltui sakoma, kad rankraščiai nedega, nesunyksta ir fotografijos, jos buvo surastos po daugiau nei trečdalio amžiaus, pervežant tremtinių palaikus į Lietuvą. Fotografo sesuo N. Česnakavičiūtė-Abramavičienė rašo: „1989 m., atkasus tėvelio [Juozapo Česnakavičiaus] palaikus Asino Voskresenskos kapinėse, su sūnumi Mariumi radome buteliuką, užkimštą raudonu vašku. Jame buvo šešios nuotraukos. Trys – tėvelio, viena mano, grupinė – tėvelio, mamos ir mano, ir viena jo paties [Vytauto]. Kitoje nuotraukų pusėje buvo užrašyti visų vardai, pavardės ir adresas vietovės, iš kurios buvome ištremti. Vytautas niekada niekam apie tai, kad paliko tėvelio kape nuotraukas, nepasakė. Mirdamas jis nusinešė šią paslaptį. Matyt, tai darydamas, turėjo viltį, kad kada nors tėvelio palaikai bus atkasti ir perlaidoti Lietuvos žemėje. Šios nuotraukos išgulėjo šalia tėvelio palaikų 34 m.“ .

Devynerius metus tremtyje praleidęs Vilhelmas Janiselis apie fotografavimą Sibire rašo: „Kaip mėgėjas, turėjau nusivežęs fotoaparatą, tai stengiausi užfiksuoti, sulig išgalių, savo ir kitų bendro likimo žmonių gyvenimo akimirkas. Taip pat nusifotografuodavo ir vietiniai kolchoznikai, nes čia fotografų nebuvo… Nuotraukoms padaryti sąlygos buvo nepalankios, nes kolchoze elektros nebuvo, reikėdavo naudotis dienos šviesa arba prie žibalinės lempos.

... Jus įdomauja, kaip fotografuodavau ant rentgeno filmų ir jas pritaikydavau 6 cm juostai. Aparatą turėjau vokišką Voigtländer – 3,5 plačiajuostį 6x9 cm.

Filmą atsiųsdavo pažįstamas fotografas J. Adamkevičius iš Lietuvos. Filmos būdavo plačios, jas tekdavo supjaustyti juostomis. Pasidariau iš lentos padėklą, sulig reikiamo filmos ilgio, liniuotę sulig filmos pločio ir patamsy pjaustydavau. Paskui suvyniodavau į jau naudotas kasetes. Tik tiek būdavo blogiau, kad nežinodavai tų filmų jautrumo.

Didintuvą pasidariau iš seno Fotokor 9x12 cm. aparato su dvigubom dumplėm, panaudodamas dienos šviesą (kolchoze elektros nebuvo). Laboratoriją pasidariau užtamsinęs sandėliuko kampą, prie lango.

Chemikalų, metolo, hidroksinono, sodos ir kt. kai kada gaudavau nusipirkti rajono vaistinėj. Kai ko atsiųsdavo iš Lietuvos“ (S. Žvirgždas. Mūsų miestelių fotografai.– Vilnius, 2003, p. 48–49).

Garsus keliautojas Antanas Poška 1949–1958 m. gyveno tremtyje Kazachstane ir Tadžikistane, kur dalyvavo archeologinėse ir kompleksinėse ekspedicijose, fotografavo. Jo archyve yra išlikusių 1950–1953 m. šeimyninių nuotraukų, darytų gyvenant Petropavlovske.

Dar vienas Lietuvos fotografijos istorijoje labai menkai nagrinėtas klodas – fotografavimas persiuntimo punktuose ir lageriuose. Kaliniai, nors ir suvaržyti lagerio režimo, nuolatinių kratų, įskundimų, dažnų pervežimų iš lagerio į lagerį sugebėdavo išsaugoti įvairiausiais keliais įsigytus fotoaparatus, slapčia fotografuoti ir perduoti juostas į laisvę, kur iš jų būdavo atspausdinamos nuotraukos. Žinomas ir gal vienintelis atvejis, kai lageryje buvo gaminamos fotografinės medžiagos.

Rašytojas Jonas Mačiulis 1946 m. Vilniaus Rasų persiuntimo punkte lankydamas Eugeniją Šimanskytę, kuri čia kalėjo dvejus metus, slapta fotografavo. Yra išlikę ir keletas nuotraukų: „Rasų persiuntimo punkto politkaliniai varomi dirbti“ (1946 m.), „Rasų persiuntimo punkto kiemas“ (1946 m.) ir kt.77. J. Mačiulis 1955–1956 m. fotografavo ir Sibire, mažame tremtinių kaimelyje Plotnikove, 600 km į šiaurę nuo Novosibirsko.

Net keletas fotoaparatų buvo Mordovijos politinių kalinių lageriuose. 17-ajame lageryje būta net dviejų fotoaparatų: vieną plačiajuostį Liubitelį slėpė ir retsykiais juo fotografavo Algirdas Endriukaitis, o kitą siaurajuostę Smeną – Vitas Vosylius. Kada visi politiniai kaliniai buvo pervežti į 7-ąjį lagerį, Donatas Bičiūnas ir Stanislovas Žvirgždas paslėpė Smeną krepšinio kamuolyje ir tokiu būdu pervežė iš lagerio į lagerį. Ten tuo aparatu buvo fotografuojama. Yra išlikusios kelios nuotraukos, kurios saugomos Prienų krašto muziejuje. Kur dabar fotoaparatas ir negatyvai – nežinia.

Yra užfiksuotas faktas ir apie fotomedžiagų gamybą. 7-ajame lageryje Mordovijoje apie 1952–1956 m. vienas kalinys turėjo fotoaparatą, tačiau nebuvo fotomedžiagų. Veliuonos fotografas Kazimieras Vytautas Mickus sidabrinę monetą ištirpino azoto rūgštyje ir pasigamino sidabro nitratą, o po to tamsoje sumaišė su kalio bromidu ir gavo šviesai jautrų sidabro bromidą. Tada vatmano lakštą padengė želatina, įjautrino sidabro bromidu, išdžiovino. Ant savos gamybos fotopopieriaus kaliniai padarė ne vieną unikalią nuotrauką.

1948–1958 m. fotografijos iš Taišeto, Ozerlago, Angarlago ir Bratsko griežto uždaro režimo lagerių surinktos albume Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias (2003), kurį sudarė Natalija Gudonytę. Gaila, kad niekur nenurodytos fotografų pavardės, išskyrus vieną – Zacharą Antonovičių. Tiesa, Valentino Juraičio straipsnyje Politiniai kaliniai Sibire paminima dar keletas pavardžių: Vladas Beniulis, kunigas Kazimieras Pukėnas, Petras Balčikonis, bet juk jų būta gerokai daugiau.

Nemažą nuotraukų pluoštą iš gyvenimo įvairiuose lageriuose galime rasti ir buvusių kalinių ar tremtinių išspausdintuose atsiminimuose. Pirmasis solidus tremties albumas JAV – Lietuviai Sibire (1981), redaguotas žinomo žurnalisto Juozo Prunskio. Išleido „Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla“, kurios tarybos pirmininku buvo fotografas Algimantas Kezys. Didelio formato albumą sudaro: tremtinių ir kalinių atsiminimai, laiškai, pluoštas fotografijų ir J. Strungio piešinių pagal jas. Fotografijose – laidotuvės, vestuvės, įvairūs daiktai, užrašai ir pan.

Geriausi tremties fotoalbumai Lietuvoje galėjo pasirodyti tik atgavus nepriklausomybę: Juozo Kazlausko Teesie… (1990), Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias (2003). Didelės apimties, kruopščiai paruoštas fotoalbumas apie partizanus Už laisvę ir Tėvynę pasirodė tik 2004 m. Ankstesnis leidinys Rezistencija 1944–1954 m. buvo pernelyg skubotai parengtas, prastos kokybės. Gyventojų rezistencijos ir genocido centras pastaraisiais metais yra išleidęs keletą geros kokybės albumėlių anglų kalba. Užsienyje vaizdajuostėmis platinamas Jono Vaitkaus filmas Vienų vieni – apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą ir jo šeimos likimą pokario kovoje už laisvę. Turime visą ciklą rež. Edmundo Zubavičiaus filmų partizanų tema. Jų privalumas – gyvų amžininkų paliudijimai. E. Zubavičius – pirmasis režisierius pilnametražiuose dokumentiniuose filmuose užfiksavęs visą Atgimimo procesą (1988–1991).

Aktyvesnių fotografų gyvenimas sovietinėje Lietuvoje taip pat nebuvo rožėmis klotas. 1972 m. gegužės 14 d. Kaune susideginus Romui Kalantai, prasidėjo masinės eitynės. Demonstracijos, smurtas, areštai truko porą dienų. Nukentėjo per 400 žmonių. Fotografas Romas Požerskis fotografavo neramumus ir buvo suimtas. Norėdamas išgelbėti unikalią fotojuostą, metė tolyn fotoaparatą, tačiau saugumiečiai jį surado. Fotografui buvo iškelta byla už chuliganizmą, tačiau apsiribota 15 parų areštu ir pašalinimu iš Politechnikos instituto. Vėliau sudaužytą fotoaparatą grąžino, tačiau nuotraukas pamatė tik RTVi rodomoje laidoje „Kaip tai įvyko“ 2000 m. Ir vėlesniais metais, priartėjus susideginimo dienai, fotografas neturėjo ramybės: tomis dienomis net trejetą kartų buvo pašaukiamas į kariuomenę ir paguldomas į ligoninę, o vėliau paleidžiamas. Ne kartą jo namuose buvo daromos kratos, kurių protokolus jis dar ir dabar saugo. Atkūrus nepriklausomybę, R. Požerskis domėjosi savo bylos likimu, tačiau jam buvo pasakyta, jog R. Kalantos ir su juo susijusios bylos išvežtos į Rusiją.

1977 m. Lietuvoje lankėsi žinomas prancūzų fotografas Lucienas Clergue. Vykdamas namo, jis vežėsi mūsų fotografų nuotraukas, tarp kurių buvo ir Aleksandro Macijausko darbai. Kažkas įskundė. Pasienyje A. Macijausko nuotraukos buvo konfiskuotos. Po kurio laiko A. Macijauskas gavo Danielos Mrazkovos (Čekoslovakija) laišką, kuriame užvualiuotai buvo pranešama, kad pas ją apsilankęs L. Clergue minėjo, jog mūsų autoriaus nuotraukos „nukeliavusios kita kryptimi“. Netrukus ir A. Macijauskas buvo iškviestas į saugumą, kur ant stalo gulėjo jo sukarpytos nuotraukos. Saugumo darbuotojas šaipydamasis perspėjo, jeigu nebūtum toks žinomas fotografas, mes iš tavęs kankinį padarytume ir prigrasino daugiau taip nesielgti. Laime viskas baigėsi gerai, tačiau nuotraukos vistiek buvo vežamos į užsienį, tik jau kitais keliais.

1979–1989 m. vyko SSRS kariuomenės invazija į Afganistaną. Šiame „slėptame“ kare dalyvavo ir beveik 5000 vaikinų iš Lietuvos, tuomet tarnavusių sovietinėje kariuomenėje. Suprantama, ne vienas jų turėjo fotoaparatą, tad kaip mokėdami, dažnai paslapčia, fiksavo sunkias karių buities akimirkas, krašto vaizdus, žmones. 2003 m. Afganistano karo dalyvis Vytas Lukšys sudarė fotografijų albumą „Užmirštas“ karas. Albume jis rašo: „Fotoalbumas „Užmirštas“ karas – tai sugrįžimas į netolimą ir skaudžią praeitį, į 1979–1989 metų Sovietų Sąjungos ir Afganistano karą. Lietuvai, kaip buvusiai vienai iš SSRS respublikų, taip pat teko dalyvauti. Karas šiame leidinyje parodytas jo dalyvių akimis. Nuotraukos surinktos iš Lietuvos „afganų“, iš žuvusiųjų Afganistane artimųjų, jų draugų. Laikas nenumaldomai naikina karo sąlygomis ir neprofesionalia fotografo įranga užfiksuotus vaizdus.

Šis leidinys – tai dar viena pastanga sustabdyti laiko poveikį fotografijai, formuoti realistišką beprasmiško karo suvokimą.“ Fotografijų autoriai albume nurodyti tik keli: Justinas Šmigelskas (Mažeikiai), Leonas Lukijanskas (Ignalina), Nikolajus Ivanovas (Ignalina). Dažniausia pasitenkinama nurodant iš kokio rinkinio ar albumo paimtos fotografijos.

Bene paskutinį kartą Lietuvos fotografai nuo sovietinių okupantų nukentėjo 1991 m. sausio 13-ąją, kada buvo šturmuojamas televizijos bokštas. Tą naktį ne vienas fotografas buvo sužalotas, sudaužyta ar atimta fotoaparatūra. Tačiau buvo padaryta unikalių nuotraukų (fotografai Virgilijus Usinavičius, Zenonas Nekrošius, Renatas Neverbickas ir kt.). Sovietinės kariuomenės vadai, kalbėdami per užimtą Lietuvos televiziją, aiškino, kad tai esą montažai, klastotės, tačiau fotografijos buvo nenuginčijamas įrodymas. Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Rasa Vaitkūnaitė ir S. Žvirgždas) parengė per penketą šimtų Sausio ir kitų įvykių nuotraukų rinkinių, kurie buvo eksponuojami užsienio valstybėse ir parodė pasauliui tikrąjį okupantų veidą. Rinkinių pagrindu JAV buvo išleistas leidinys, kuriame publikuotos Sausio įvykių nuotraukos, tiesa, saugumo sumetimais nenurodant autorių pavardžių.

Po kruvinųjų Sausio įvykių Lietuvoje taip pat pasirodė keletas leidinių: Lietuva 1991 01 13 (1991, katalogas, išleistas net 20 000 egz. tiražu), Lietuva 1991 01 13 (1991, tekstai ir 107 fotografijos).

Su tokia pabaiga lyg ir sugrįžtame į pradžią: kaip svarbu laiku mūsų laisvės troškimą paliudyti visam pasauliui. Ir kokį nepaprastą vaidmenį čia gali suvaidinti fotografija.