Įpusėjus žiemai ir praūžus didžiosioms metų šventėms, filmų mėgėjai kaip kasmet traukia į kino teatrus. „Žiemos ekranai“ – jau septintus metus vyksiantis prancūziško kino festivalis, rengiamas Prancūzijos instituto Lietuvoje. Tradiciškai bene didžiausią dėmesį frankofoniškiems filmams skiriantis renginys šiemet žada ir naujovių, ir įprastai jaukią šio palyginti nedidelio festivalio atmosferą.

Apie sausio 20–vasario 5 dienomis 7 Lietuvos miestuose vyksiantį festivalį kalbamės su jo kuratore Auste Zdančiūte.

Kodėl festivalis pavadintas „Žiemos ekranais“?

Pavadinimas slepia dualumą – tai subtilus prancūzų kalbos niunasas. Žodis „žiema“ (hiver) prancūziškai reiškia ne tik šaltąjį metų laiką, bet ir įvairumą, įvairialypiškumą. Taigi mūsų ekranai, tradiciškai pristatantys prancūziškus filmus žiemą, visada yra įvairialypiai, įdomūs, kitoniški.

Festivalis šiemet bus jau septintas – regis vyksta ganėtinai seniai, tačiau iki šiol nėra labai žinomas. Ar siekis netapti per dideliam yra sąmoningas?

Iš tiesų septyneri metai – nemažai, tačiau iš šalies taip neatrodo – „Žiemos ekranus“ pavadinčiau pusiau matomu, pusiau nematomu renginiu. Festivalis nėra masiškai žinomas kaip didieji šalies kino renginiai („Kino pavasaris“ ar „Scanorama“), bet žmonės, besidomintys prancūzų kultūra, jį tikrai žino.

Tiesa ta, kad kiekvienas kino festivalis Lietuvoje dažniausiai atveža ir prancūziškų filmų. Tačiau mes stengiamės ne tiesiog parodyti keletą filmų, bet bandyti apžvelgti visus praėjusius metus, išskiriant įdomiausius, keisčiausius frankofoniškus filmus. Bandome pažvelgti į prancūzų kiną šiek tiek ypatingiau, atrinkdami autorines, nekomercines juostas.

Labai gerai, kad turime didelių kino festivalių – „Scanoramą“ ir „Kino pavasarį“, kai masiškai visi miestiečiai eina į kiną, bet turbūt kino renginių reikia visokių – ir masiškesnių, ir mažų, subtilių. Mūsų tikslas yra neišaugti per daug, o išlikti mažu ir jaukiu renginiu. Užuot plėtęsi ir augę, norime kuo daugiau dėmesio skirti konkretiems filmams, akcentuodami kokybę.

Kaip festivalis keitėsi per visus tuos metus?

„Žiemos ekranai“ prasidėjo nuo trumpo metražo kino naktų. Aš pati tam tikra prasme užaugau su festivaliu – pamenu, dar mokyklos laikais su draugais eidavome per naktį žiūrėti trumpo metražo filmukų. Pamenu ir tą jausmą, kai po bemiegės nakties iš kino salės išveda kavos ir šviežių prancūziškų raguolių kvapas. Buvau nuolatinė festivalio lankytoja, o šiemet pirmieji metai, kai renginį kuruoju. Iš tiesų festivalis svarbus man kaip žiūrovei – su juo visus tuos metus augau skaitydama knygas „Mediatekoje“ ar besisukiodama prancūzų knygynėlyje.

Nors praėjusiais metais ši tradicija buvo primiršta, šiemet vėl bandome ją atgaivinti – rengsime trumpametražių filmų vakarą kino teatre „Pasaka“. Kadangi festivalis prasidėjo nuo trumpų, sakyčiau, keistų prancūziškų filmukų, norisi šią tradiciją išsaugoti.

Kokia šių metų „Žiemos ekranų“ programa, ko gali tikėtis žiūrovai?

Pagrindinė programa, jungianti dešimt filmų, šiemet vadinasi „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“. Man pačiai pavadinimas labai patinka, nes, pamatę filmus, įsitikinsite, kad jis iš tiesų labai gerai apibendrina visas festivalio kino juostas.

Jei visą programą reikėtų apibūdinti trumpai, sakyčiau, ji yra... niūroka. Kiekvienas filmas, kalbant jaunimo slengu, turi savo parkę, ar kitaip – juodą debesį. Tačiau už kiekvieno to juodo debesies yra tikėjimo, kad vis tiek yra šviesos. Iš tiesų filmai veikiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo niūrūs.

Jacques Tati. Festivalio „Žiemos ekranai“ nuotr.

Be pagrindinės programos, „Žiemos ekranai“ šiemet rodo ir dvi retrospektyvas – Pierre Étaix ir Jacques Tati. Abu režisieriai į kiną atėjo iš scenos: P. Étaix – klounas, atėjęs iš cirko scenos, J. Tati – komikas, pradėjęs nuo pantomimos. P. Étaix buvo tam tikra prasme J. Tati mokinys, todėl tiek režisieriai, tiek retrospektyvos labai susijusios – ir nors jų filmai atrodo skirtingi, panašumų taip pat nemažai, nes abu kūrėjai atėję iš prancūziškos komedijos – filmai tylūs, kalbama minimaliai, abu režisieriai patys vaidina savo filmuose.

J. Tati galbūt labiau preciziškesnis kaip režisierius, jo filmai kuriami ilgai, kiekviena detalė rimtai apgalvota, kaip kad filmui „Pramogų metas“ buvo specialiai sukurtas atskiras miestelis. P. Étaix filmuose pagrindinis dėmesys išlieka teatrui, klounams, kurie – ir linksmi, ir tragiški. Retrospektyvos vėlgi kalba apie kino ir gyvenimo iliuzijas: didžiosios iliuzijos gali ir žlugti, bet mažosios bus visada tos, kurios padės gyventi.

Festivalis taip pat nepamirš eksperimentinio kino – Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje surengsime eksperimentinio 16 mm juostos kino iš Paryžiaus L‘Abominable laboratorijos vakarą. Poetiški, abstraktūs filmai irgi labai gražiai dera prie pagrindinės iliuzijų temos.

Festivalio pagrindinėje programoje – dešimt filmų. Tai palyginti nedaug – kaip atrenkate filmus?

Rengdami programą, visada pirmenybę teikiame kitokiems filmams. Formalių kriterijų neturime, bet visada rinkdami juostas daug kalbamės, diskutuojam. Žinoma, visada kreipiame dėmesį į įdomesnius aktorius, režisierius, sekame jų darbus ir vertingiausius stengiamės parodyti Lietuvos žiūrovui.

B. Dumont – vienas prieštaringiausiai vertinamų šiuolaikinių prancūzų kūrėjų. Festivalyje šiemet bus parodyta naujausia jo juosta „Be šėtono“. Festivalio „Žiemos ekranai“ nuotr.

Kaip pavyzdį galiu pateikti Bruno Dumont juostą „Be šėtono“. Režisierius gerai žinomas, be to, 2010-aisiais lankėsi Lietuvoje, tada irgi buvo parodytas jo filmas. Tad pamačius naujausią darbą „Be šėtono“ nekilo abejonių, kad filmą reikia įtraukti į programą. Tiesa, ši juosta buvo rodyta Kauno kino festivalyje, tačiau manome, kad jai tikrai reikia daugiau dėmesio.

Arba filmas „Aš esu niekieno žemė“ (rež. Thierry Jousse, atvyksiantis į „Žiemos ekranus“) – kai pirmą jį kartą pamačiau, pamaniau – „kokia nesąmonė“. Tik žiūrint antrą kartą filmas išties patraukė – per tą begalinį filmo keistumą, absurdiškumą tarsi pamatai mūsų kasdienybės beprasmybę, nuspalvintą savotiško prancūziško humoro jausmo atspalviais. Nėra tikrų problemų, yra tik galybė jų sprendimų būdų arba tiesiog gyvenimo pamokos.

Kur bus galima pamatyti „Žiemos ekranų“ filmus?

Be pagrindinės programos Vilniuje (kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“), festivalio filmai keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų ir Nidą. Pastaroji prie festivalio prisijungė vėliausiai paties miesto iniciatyva – dėl ten aktyviai veikiančios Nidos meno kolonijos veiklos. Šiemet Nidoje parodysime 3 filmus.

Kaune šiemet filmus rodysime „Romuvoje“, senajame, šiek tiek vaiduokliškame, bet jaukiame kino teatre. Kaune rodysime visą programą – 5 dienas po 3 filmus, vyks mini atidarymas ir vienas specialus seansas.

Kituose miestuose programa šiek tiek mažesnė – Klaipėdos parodų rūmuose filmus rodysime 4 dienas po du per dieną, Šiaulių dailės galerijoje bus parodyti du filmai. Didesnė programa rengiama Panevėžyje (paties miesto iniciatyva) – su specialia „Be šėtono“ peržiūra ir diskusija. Keletą filmų parodysime ir Alytaus „Dainavos“ kino teatre.

Ryšius su mažesniais miestais padeda palaikyti frankofonijos renginiai. Iš tiesų džiugu, kad daugelis provincijos miestų labai laukia nekomercinio kino festivalių, juk dažniausiai juos pamato tik vilniečiai.

„Aš esu niekieno žemė“ – antrasis Thierry Jousse filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka kultinis prancūzų  dainininkas Katerine. Festivalio „Žiemos ekranai“ nuotr.

„Žiemos ekranai“ pasižymi dėmesiu kiekvienam filmui – netradiciniais kino juostų pristatymais ir gausiu festivalio svečių būriu. Kas laukia šiemet?

Visų pirma paminėčiau sarkastiškąjį režisierių, kino ir muzikos kritiką Thierry Jousse, greičiausiai sudominsiantį kritikų auditoriją. Įdomu, kaip lietuviai priims jo filmą „Aš esu niekieno žemė“, nes tokiems filmams reikia šiek tiek išmanymo.

Pagrindinis filmo aktorius Philippe Katerine – žinomas popdaininikas Prancūzijoje – filme jis vaidina save. Režisierius Vilniuje viešės dvi dienas, susitiks su kritikais ir studentais, taip pat pristatys savo filmą „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“.

P. Étaix juostos ilgai dulkėjo užmaršty, tačiau nuo 2010-ųjų, kai buvo restauruotos, sėkmingai keliauja po pasaulį, neaplenkdamos ir Lietuvos. Festivalio „Žiemos ekranai“ nuotr.

Labai džiaugiamės į festivalį galėdami atvežti ir P. Étaix'as su žmona. Festivalis ir bus atidaromas būtent šio režisieriaus, rudenį įvertinto „Oskaru“ už gyvenimo pasiekimus, filmu „Jojo“. Režisierius atgavo savo filmų teises tik 2010 metais, tuomet juostos buvo kruopščiai restauruotos, ir dabar senukas su žmona keliauja po pasaulį ir pristato šią gražią retrospektyvą. P. Étaix’as – taip pat ir afišų dailininkas. Kadaise sukūręs originalių plakatų J. Tati filmams, režisierius Vilniuje taip pat pristatys ir Prancūzų sinematekos „Žiemos ekranams“ paskolintas J. Tati filmų afišas.

Prancūzų kurti ir toje šalyje dėmesio sulaukiantys filmai nebūtinai susilaukia pripažinimo svetur... Kaip yra šiuo atveju, kokie prancūzų ir lietuvių kino žiūrovų skirtumai?

Kultūriniai skirtumai dideli. Tarp atrinkinėjusių filmus buvo ir prancūzų, ir lietuvių, tad buvo juntama, kad prancūzams patinka kitokie filmai. Kartais matai, kad filmas tikrai geras, bet žinai, kad lietuviams dėl įvairių priežasčių nepatiks.

Na, visų prima prancūzams patinka politiniai filmai. Tuo tarpu mums, lietuviams, dažnai trūksta konteksto – Prancūzijos politinės aktualijos pas mus menkai nušviečiamos. Politika mes apskirtai nelabai domimės, turbūt ir Lietuvos aktualijų filmai nebūtų populiarūs, o prancūzai dėl tokių filmų pamišę. Prancūzijos politinės aktualijos tikrai nebus artimos lietuviui, todėl renkamės universalesnius dalykus, bendrus visiems, nesvarbu, kurioje šalyje gyvenantiems.

Kitas dalykas – mes neturime diskutavimo apie politiką įpročio, kultūros. Pamenu, gyvendama Prancūzijoje, dėl to kompleksavau. Mes net apie savo šalies politiką rimčiau nediskutuojame, o ką jau kalbėti apie užsienio. Prancūzams kalbėti ir domėtis politika – nuo vaikystės visiškai natūralus dalykas, jie turi aiškiai atskirtas kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų ribas ir t.t. Prancūzai – buvusios karalystės piliečiai, ir tai jaučiama iki šiol. Mes gal paprastesni, tačiau ne prastesni – visi esam kitokie, bet bendrų taškų apstu.

Nekomerciniai kultūriniai renginiai visada yra šiek tiek rizikingi – ar žiūrovai supras, įvertins. Ar nėra taip, kad kartais iš kino apskritai per daug tikimės – visada ieškome paslėptų prasmių, „tiesos“?

Manau, kad kartais reikia išdrįsti rodyti kitokį kiną – kad ir senus nespalvotus, niekam nežinomus P. Étaix filmus. Kita vertus, mūsų rodomos retrospektyvos yra labai susijusios, taigi Lieutvoje gana neblogai žinomas Jacques Tati, tikimės, padės pritraukti žiūrovų ir prie mažiau žinomo P. Étaix filmų ekrane. Juoba kad pats Pierre Étaix atvažiuoja, ir 21 dieną pristatys savo filmą kino teatre „Pasaka“.

„Žiemos ekranai“ turi savo žiūrovą – tikrai yra žmonių, kurie, kad ir kaip banaliai skambėtų, kasmet jo laukia. Manau, jog esame šiek tiek kitoks festivalis, kur kiekvienam filmui skiriama daug dėmesio – didžiuosiuose festivaliuose, jei pats įdėmiau nepasidomi, filmai tiesiog dėl kiekybės tam tikra prasme pradingsta.

Apskritai manau, kad mes esam sugadinti jūtūbų – šiandien paimti ir skaityti „Karą ir taiką“ yra sunku, mums visko reikia greitai ir daug, aiškios ir paprastos informacijos. Sunku sustoti, susikaupti ir skirti porą valandų filmui. Juo labiau – kartais tų prasmių ir neieškoti, tiesiog pasiduoti emocijai, ypač jei tai – eksperimentinis kinas.

Prancūzai visai kitaip žiūri į eksperimentinį kiną, jiems tai – įprasta. Lietuvoje jis įdomus tik labai nedideliam skaičiui žmonių, daugelis turbūt net nelabai apie jį yra girdėję. Eksperimentinis kinas yra kaip poezija – arba eilėraštis tave „paliečia“, arba ne.

Kaip pati pradėjai domėtis prancūzų kultūra? Ir kodėl būtent prancūzų?

Pati prancūzų kultūra „užsikrėčiau“ dar mokykloje, o rimčiau domėtis pradėjau mokydamasi kalbos – lankiau kursus Prancūzų institute, kino klubą.

Į Prancūziją dažnai keliauju nuo tranzavimo su mokyklos draugais laikų. Patinka, kad šalis yra skirtinga, visko ten tiek daug, regionai vienas nuo kito labai skiriasi.

Ypač mėgstu Bretanę – tokią šiek tiek laukinę, su nepažabota jūra ir lietuvišku klimatu, kur daug lyja ir pučia stiprūs vėjai. Negaliu ir be Paryžiaus, nors daug ko jame ir nemėgstu – daug ten purvo, nemalonių žmonių, situacijų. Paryžių, kaip ir visą Prancūziją, myliu ir, regis, nekenčiu vienu metu.

Festivalio naujienas sekite socialiniame tinkle „Facebook“

Kalbino Akvilė Adomaitytė