Lietuvos dailės muziejus sausio 12 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečia į Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) rengiamą fotografijos istorikės dr. Margaritos Matulytės monografijos „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ pristatymą ir pokalbį su autore. Knygą 2011 metais išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. Kultūros vakare dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, menotyrininkė dr. Skaidra Trilupaitytė, istorikas dr. Arūnas Streikus, fotomenininkai Antanas Sutkus ir Gintaras Česonis, knygos dailininkas Tomas Mrazauskas. Muzikuos Lietuvos nacionalinės premijos laureatas „Čiurlionio kvartetas“.

Margarita Matulytė – humanitarinių mokslų daktarė, fotografijos istorikė, Lietuvos dailės muziejaus fotografijos ekspertė, daugelio vertingų nacionalinių ir tarptautinių fotografijos parodų sumanytoja ir kuratorė, Vilniaus universiteto dėstytoja. Nuo 1995 m. įvairiais aspektais tyrinėja Lietuvos fotografijos raidą: nuo ankstyviausios dagerotipijos iki šiuolaikinės medijos, nuo dokumentikos iki meno. Sudarė per 20 knygų, paskelbė per 100 mokslinių ir fotografiją populiarinančių straipsnių, kuravo per dešimt lietuvių autorių ir tarptautinių parodų.

Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys.

Sena ir patikimai veikianti bažnytinės cenzūros formulė nihil obstat atspindi ir socializmo doktrinos fotografijoje diegimo pobūdį – gali viešai reikštis, jeigu paisai partijos apibrėžtų dogmų, jeigu tavo idėjos yra politiškai sąmoningos ir sutampa su partijos tikslais, jeigu tavo veiksmai adekvatūs socialistinei gyvensenai ir padeda partijai įgyvendinti savo planus. Sovietinė fotografija turėjo ne pasyviai reprodukuoti esamą realybę, o sukurti simbolinių verčių tikrovę – mitologizuotą pasakojimą apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip pagal jas darniai funkcionuoja visa socialinė sistema.

Tačiau „atšilimo“ metais lietuvių fotografai, ignoravę socrealistinę raišką ir diegę naująjį dokumentalizmą, išplėtė sovietinio gyvenimo reprezentavimo diapazoną – jų kūrybos vienijančia jungtimi tapo akivaizdų tautinį atspalvį turėjusi žemės ir žmogaus, jo kasdienybės tema. O 8-ojo dešimtmečio pabaigoje naujosios kartos kūrėjai paneigė ir šios įtvirtintos tradicijos estetines vertybes – taip konceptualiai išreiškė tikėjimo tiesa ir grožiu krizę.

Fotografijos kūrybinių procesų ir jų kontrolės studija išryškina funkcijų bei stilistinių formų skirtis, parodo, kad programiškai vykdytas sovietizavimas nepajėgė suvaldyti strategiškai svarbios kultūros srities.

Monografija parengta Vilniaus dailės akademijai bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi.