Prieš 21-erius metus – net sunku patikėti, kad jau tiek laiko prabėgo – Vilniuje liejosi kraujas, tankai bandė įveikti gyvą žmonių barikadą. Tai buvo nežinios, siaubo, bet kartu ir keisto aiškumo dienos, kai buvo akivaizdu – kas svarbu, o kas – tik nereikšmingos dekoracijos. Nepriklausomybė atrodė gležna kaip lauko gėlė, tačiau kartu ir labai brangi bei gyvybiškai svarbi.

Tai buvo dienos, kai su pasididžiavimu sakėme „mūsų valdžia“, „mūsų valstybė“, kai visi nepritekliai atrodė tokie menki, palyginti su oriu gyvenimu laisvėje. Tai buvo dienos, kai politikai buvo tikri politikai. Neabejoju, jog kiekvienas iš jų kovojo su pagunda viską mesti ir gelbėti save. Ne kiekviena valstybė gali pasigirti politikais, kurie liko su savąja tauta net fizinio susidorojimo grėsmės akivaizdoje.

Ką mums Laisvės gynėjų diena reiškia šiandien? Artėjant Sausio 13-osios minėjimui vis bandoma klausti: kaip pasielgtume šiandien, ar anuomet  taip entuziastingai būtume gynę valstybę ir laisvę, jei turėtume galimybę bent viena akimi žvilgtelėti į tai, kuo pavirs ta išsvajota Tėvynė? Ar būtume gynę Parlamentą, jei žinotume, kad jis ilgainiui vis labiau praras žmonių pasitikėjimą? Ar būtume gynę radiją ir televiziją, jei žinotume, kad žiniasklaidai sunkiau atsispirti ne išorinėms grėsmėms, bet vidinėms pagundoms? Ar nutrūkę jaunų žmonių gyvenimai ne per didelė kaina už skandalais, visų karu su visais persismelkusią valstybę?

Netikiu algoritmais, esą leidžiančiais įvertinti laisvės naudą. Kai suserga artimas žmogus, mes padedame jam išgyti, o ne numojame ranka, sakydami – pasveikęs nuo šios ligos, jis kada nors vis tiek susirgs kokia kita, o galiausiai vis vien kažkada numirs, tad neverta gaišti, kovojant su liga. Anuomet gynėme ne tik savo valstybę, bet gynėme teisę turėti vertybes, tokias brangias, jog kartais net galima ryžtis už jas numirti.

Laisvė gyva tiek, kiek už ją kovojama. Nesąžininga būtų sakyti, kad šiandien mums kovoti sunkiau nei tiems, kurie beginkliai stojo prieš tankus. Didžiausias gundymas yra tai, kad būti vergu daug patogiau nei laisvu žmogumi. Pavyzdžiui, galima teigti, kad visų blogybių priežastis – prastas šeimininkas, kuris per daug reikalauja, duoda per mažai gėrybių, kuris prielankesnis kitiems vergams. Laisvo žmogaus šeimininkas – jo sąžinė, kuriai paklūstama ne iš baimės, bet iš pasitikėjimo. Vergui pakanka duonos ir žaidimų, laisvam žmogui reikia tiesos, net jei ji nėra patogi.

            Neabejoju, jog, iškilus išorinės agresijos grėsmei, ir šiandien žmonės aukotųsi ir gintų savo valstybę. Bėda ta, kad gerokai sunkiau ją ginti ne ekstremaliomis sąlygomis, bet kasdienybėje nuo kiekviename iš mūsų glūdinčio vidinio priešo, griaunančio solidarumą ir kurstančio neapykantą.

Skaudu, jog per du dešimtmečius nesugebėjome sudėlioti visų istorinių bei teisinių taškų dėl kruvinų įvykių, ir tai atveria landas tyčiojimuisi iš aukų bei ciniškam istorijos klastojimui.

Skaudu, jog šiandien visi jaučiame, kad teisingumas nėra tapęs tikruoju viešojo gyvenimo pamatu.

Skaudu ir tai, jog kyla agresijos bangos, padengtos patriotizmo grimu, pamirštame ir dar vieną labai svarbią Sausio įvykių pamoką – laisvė ir padorumas neturi tautybės, taip pat, deja, kaip ir parsidavėliškumas.

Ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, žydai, ukrainiečiai, karaimai anuomet beginkliai stovėjo prieš tankus, keliems lietuviams kolaborantams per megafoną skelbiant, jog jie perima valdžią. Beje, ir šiandien aršiausiai budelius ir aukas sukeisti vietomis nori būtent lietuvių tautybės politikas.

Teko girdėti ir paradoksalią istoriją apie rusų tautybės žmogų, gyvenantį Rusijos provincijoje, kuris, išgirdęs apie galimą agresiją prieš Lietuvą, metė visus darbus ir atskubėjo prie barikadų ginti brolių lietuvių. Anuometinės nuotaikos pakerėtas, protestuodamas prieš sovietinės valdžios veiksmus, jis viešai sunaikino savo pasą, taip simboliškai parodydamas, kad nenori turėti nieko bendro su totalitarine valstybe, kuri traiško žmones tankais. Aprimus įtampai Vilniuje, paaiškėjo, jog Lietuvos bičiulis iš Rusijos nebegali be paso nei išvažiuoti iš čia, nei normaliai čia gyventi. Jam teko labai daug pavargti ir net gerokai paragauti skurdo, kol pagaliau jis grįžo į savo gimtąjį miestą. Tačiau jis niekada neapgailestavo, kad atskubėjo ginti tų, kuriems reikėjo pagalbos. Jam buvo akivaizdu, jog abejingumas kito skriaudai nesuderinamas su laisvo žmogaus būtimi.

Kruvinosios Sausio dienos įrodė, kad kova už laisvę – tai pirmiausia kova su savo baimėmis, pagundomis, o ne vienos tautos kova su kita. Tikrasis laisvės kovotojas ne tas, kuris laiko sugniaužęs akmenį, pasiruošęs jį sviesti į bet kurį kitą, kuris yra kitoks ir esą kelia grėsmę, kuris organizuoja „patriotinėmis“ pavadintas „gryno kraujo“ donorystės akcijas ar tiražuoja išgalvotas absurdiškas kitataučių sąmokslo teorijas.

Laisvė ne supriešina, bet sujungia, kuria bendrystę, prieš kurią bejėgės net ir imperijos su visais savo tankais. Tai svarbiausia Sausio įvykių pamoka, kurią privalu išmokti.

 Komentaras skaitytas per  Lietuvos radiją