Kęstutis Grigaliūnas, neseniai apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija „Už istorinio laiko antspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžiausios atminties įvaizdinimą“, pirmą kartą apie tremties temą prakalbo 1988–1989 metais. Tada jis sukūrė linoraižinių ciklą, kurį inspiravo jo senelio pasakojimai apie tremtį. Vėliau, 2008 metais, buvo sukurti darbai tema „Tylėjimo forma. Stabilus tapatybės jausmas“, 2009 metais – „Apie meilę“ pokario partizanų tema, 2010 metais pristatytas projektas „Mirties dienoraščiai“. Šis projektas kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius, nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos: įkalintus, nukankintus, sušaudytus, apie jų nutrauktus gyvenimus, suluošintus likimus, žudymo absurdiškumą. Ekspozicijos pagrindu tapo LYA archyve rastos nuotraukos. K. Grigaliūną kalbina LRT žurnalistė Karina Metrikytė.

Kęstuti, kas paskatino Jus imtis šių sudėtingų ir skausmingų temų?

Tėvų dėka nuo pat vaikystės žinojau, kas vyko Lietuvoje. Imtis šios temos paskatino dar ir Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Teko skaityti pirminį, dar neatspausdintą, šios knygos variantą. Pirmieji mano darbai buvo apie pokarį, tik vėliau grįžau prie 1940–1941 metų. Tuo laikotarpiu šiandien domimasi palyginti mažai, labiau koncentruojamasi į antrąją okupaciją, kurios metu nukentėjo daugiau žmonių. Nors pirmasis laikotarpis buvo pats skaudžiausias. Iš pirmaisiais metais tremtų žmonių grįžo tik apie pusę. Taip atsirado „Mirties dienoraščiai“... Šiais metais turėtų pasirodyti nauja knyga, kurioje iš viso bus 6–8 tūkstančiai Lietuvos Ypatingajame archyve rastų nuotraukų. (Iš 30 tūkstančių mano žinomų nukentėjusiųjų pavardžių radau 4500. Tai tie žmonės, kuriems buvo iškeltos baudžiamosios bylos.) Ji vadinsis „Mes iš pirmo vežimo“. Pavadinimas gimė išgirdus vieno tremtinio pasakojimą, kaip jis, būdamas vaikas, niekaip negalėdavo suprasti, ką mama turėdavo galvoje sakydama „mes iš pirmo vežimo“. Jis galvodavo apie konkretų daiktą – vežimą...

Po kiekviena Jūsų atrinkta nuotrauka – pieštuku parašyta trumpa biografija. Kokių minčių Jums sukėlė šis perrašymo procesas, kai užrašai kito žmogaus gyvenimą, žvelgi į jo nuotrauką? Juolab kad nuotraukos specifinės, padarytos represinių struktūrų darbuotojų institucine tvarka: profiliu ir veidu į priekį.

Man šiuo atveju rūpėjo vieno konkretaus asmens likimas. Taip pat buvo svarbu viską padaryti pačiam: atspausti nuotrauką, savo ranka užrašyti trumpą biografiją. Kiekvienos tautos viena svarbiausių humanistinių priedermių – palaidoti mirusįjį. Prisiminkim pasakojimus apie senovės graikus, kurie išvogdavo arba išpirkdavo savo mirusiųjų kūnus. Kitaip žmogus neturės vietos, negalės rasti ramybės, bus tarp dangaus ir žemės (prisiminkime Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“). Mama pasakodavo, kaip lietuvės motinos ar seserys bandydavo bent nosinaitės kraštu paliesti viešose vietose numestų jų vaikų ar brolių – partizanų – kraujo, kad vėliau bent simboliškai galėtų jį palaidoti. Juk kūnai buvo užkasami nežinia kur. Todėl darydamas viską savo paties rankomis, jaučiau prisidedąs prie simbolinio tų žmonių palaidojimo, išvadavimo iš barzakh būsenos. Kitas pavyzdys – sušaudytieji arba dingusieji be žinios. Jų kapų nėra, daugių daugiausia – masinės kapavietės. Giminės negali nieko parsivežti, tik saują žemės.

Jums rūpėjo ne vien tik sudėti nuotraukas, bet ir pabrėžti laiko dimensiją, pokyčius, kurie įvyksta su žmogumi per tam tikrą laiko tarpą. Kas labiausiai įstrigo jas lyginant?

Kai kuriose bylose yra net po kelias nuotraukas. Viena daryta Lietuvoje, tik suėmus, kita kalėjime, pavyzdžiui, Sverdlovske, kur buvo sušaudyta daug lietuvių, trečia – tremtyje. Pirmosiose nuotraukose dar matome žmones civiline apranga, ta, su kuria jie buvo suimti (kai kurie iš jų netgi besišypsantys), matyt, tikint, kad visa tai greit pasibaigs, o kitose tie patys žmonės – jau su šimtasiūlėmis, į fotoaparatą žvelgią apsiblaususiu žvilgsniu. Ir nereikia nieko daugiau skaityti apie sąlygas, kuriomis jie buvo laikomi. Apie viską gali spręsti iš žmogaus akių. Netgi jei nuotraukas skiria tik metų laikas, pasikeitimas akivaizdus.

Subjektyvi istorijos interpretacija neišvengiama, ypač kai kalbama apie itin skaudžias temas. Ar vengėte subjektyvumo?

Net neįsivaizduoju, kaip galima išvengti interpretacijos? Negali neišgyventi dirbdamas su tokia medžiaga. Nors, kita vertus, stengiausi būti kuo objektyvesnis. Nesigilinau į politines peripetijas, man buvo įdomus konkretaus žmogaus likimas. Štai paskutinioji mano paroda gimė iš Stasio Raštikio šeimos istorijos. Ji buvo išardyta, dukros atskirtos nuo tėvų. Tėvai daugelį dešimtmečių gyveno Amerikoje, nesusitikę su savo vaikais. Tos parodos tema – „Žudymas nežinomybe“. Stengiausi per nuotrauką, per jų kiekį, trumpas biografijas, eksponuojamas bylas atskleisti tų žmonių jausenas.

Iš mūsų kasdienio gyvenimo stengiamasi išstumti mirties temą. Apie ją vengiama kalbėti, ji erzina. O Jūs štai prabylate apie žūtis...

Kad ir kaip vengtume, kiekvieną akimirką artėjame prie ribos. Manau, jog susidūrimas su šia mirties tikrove privalomas. Tai nelyg išdykusio vaiko mokymas. Kad jis suprastų, jog yra ir kita gyvenimo dimensija. Jei ją atmestum, tavo gyvenimas taptų nepilnas.

Kas pasikeitė Jūsų gyvenime dirbant su tokia medžiaga: matėte tūkstančius nuotraukų, skaitėte tūkstančius liūdnų istorijų...

Kai kurie dalykai pasirodo tokie juokingi. Klausi savęs, kodėl reikėjo „ardytis“ dėl vienų ar kitų smulkmenų? Dirbant su tokia medžiaga reikia išmokti atsiriboti. Nemanau, kad gerai dirbti apimtam audringų emocijų. Todėl šias instaliacijas esu linkęs vadinti darbu, o ne kūryba. Aš kaupiu medžiagą ir ieškau būdų, kaip ją parodyti. Nors, tiesą pasakius, ji aktuali pati savaime, visi šie dalykai – genocidas, žmonių kankinimai – vyksta ir šiandien. Prisiminkim Jugoslaviją, tai, kas vyko ir tebevyksta Afrikoje. Riba tarp dieviškosios ir velniškosios žmogaus pusės išlieka siaura, nes žmogaus prigimtis nesikeičia.

Parengta pagal programos „Klasika“ 2011-ųjų sausio 5 dienos laidą „Ryto allegro“