Tautosakoje ir mituose pasaulio tvarka gana aiškiai sustyguota opozicijų pagrindu: viršus – apačia, dangus – pragaras, Dievas – šėtonas, geras – blogas, baltas – juodas etc. Priešpriešų pagrindu ir vyksta mąstymas. Struktūralistai mėgino formalizuoti, aprašinėti net poetinius tekstus, o tekstai jiems buvo viskas. Jie vylėsi kad teksto prasmę galima aprašyti ir išsiaiškinti  dvejetaine  ESM kalba – nuliukų ir vienetukų kombinacijomis. Nepasisekė. Tiesa, pavyko sukurti kompiuterį, bet nepavyko įpūsti jam dvasios, tad dvasios ir vertybių jis neatpažįsta.  Vienas žymiausių XX a. Lietuvos poetų Henrikas Nagys, kalbėdamas apie literatūrologus, mėgo tokį metaforinį pavyzdį. Jis pasakodavo apie dekonstruktyvistą, kuris  atidaro laikrodžio dangtelį, išardo jį iki pirminių detalių , sudeda ant stalo visas spyruoklėles, sraigtelius, ašeles, rodykles, svirteles ir sako, – štai čia yra laikrodis. Henrikas sakydavo: „Nė velnio. Laikrodis yra laikrodis, kai jis eina ir rodo laiką.“

Panašiai šiandien matome ir nūdienos iššūkį, kai mūsų gyvenimo realybę ir dramas gviešiasi aiškinti teisininkai, remdamiesi vien teisinių tekstų raidynu (rodyklėlėmis ir staigteliais). Visi valstybės piliečiai, turintys savo nuomonę, bet  neįgiję specialaus teisinio išsilavinimo jų leksikone yra analfabetai ir patvoriniai, neturintys teisės aiškintis, kodėl tas laikrodis neina. Aukščiausi mūsų teisės pareigūnai sąmoningai kuria visuomenėje teisės „ajotalų“ ir „tamsios“ liaudies (dabar jau ne runkelių, o patvorinių) priešpriešą, užsiskliaudę savo kastą kodeksų skliaustais.

Kalbos problema. Babilonas

Senajame Testamente Pradžios knygos pasakojime apie Babelio bokšto statybų nesėkmę Pr 11, 6–8 skirsneliuose kalbama: „ Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsinorės daryti, nieko nebus jiems negalimo!  Eikime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos visur po žemės veidą ir jie metė statę miestą.“ Įvairiais semantiniais lygiais galima perskaityti šią Biblijos citatą ir aktualizuoti kiekvieną lygmenį, nusakant savo pačių nepasisekimų priežastis. Pradėkime nuo teksto skaitymo paraidžiui. 

Prieš keletą metų, kai paaiškėjo, kad PSD mokesčio nėra sumokėjusios didžiulės grupės Lietuvos žmonių, menininkai, turintys menininko statusą, ir Meno kūrėjų asociacija, remdamiesi ES direktyva dėl menininkų soc. garantijų, ėmė atakuoti Seimą ir Vyriausybę, kad tie sutvarkytų Lietuvos soc. draudimo įstatymą  pagal minėtą ES direktyvą. Keli Seimo komitetai, Teisės ir Finansų ministerijų teisininkai, SODRA, ligonių kasos ir dar nežinia kas ėmėsi darbo, ir po beveik metų išvystame teisininkų sukurtą dokumentą. Su kolegomis redaktoriais iš „Literatūros ir meno“ (beje, visi turintys aukštojo mokslo filologinį ar humanitarinį išsilavinimą) mėginame perskaityti ir suprasti, kokią žinią mums siunčia valstybės teisininkai? Nieko nesupratome, nes ezoterinę teisininkų kalba mums pasirodė neįkandama. Kreipėmės į pažįstamą teisininką, kad tekstą išverstų į žmonių kalbą, ir kai tasai išvertė, pasirodė, kad dokumentas yra tipiškas biurokratų atsirašinėjimo pavyzdys.  Kyla negerų įtarimų, kad teisininkai teisyną kuria ne visuomenei, o sau ir savo klano išskirtinio statuso įtvirtinimui ir išsaugojimui. Daugiau ar mažiau visi žinome Dekalogą, visi galime paskaityti tris LDK Statutus ( vienus tobuliausių Renesanso Europos teisynų) ir išsilavinusiam žmogui nereikės teisininko pagalbos, kad tuos tekstus koks nors Konstitucinio Teismo teisėjas padėtų suprasti.

 ST citatoje  apie Babelio kalbų sumaišymą būtent apie šį fenomeną ir kalbama. Tarpupio istorijos tyrinėtojai aiškina, kad tuometinėje valstybės sąrangoje išskirtinę vietą užėmė žyniai. Tai buvusi labai uždara ezoterinė kasta, aprašinėjusi molio plokštelėse pasaulį ir kosmosą, ir tas žinias bei įmintas visatos paslaptis  perdavinėjusi tik savo kastos palikuonims. Šnekamoji Babilono bendruomenės kalba dėl karų, tautų maišymosi, suprantama, patyrė didelių pasikeitimų, o žyniai buvo griežčiausi puristai. Ilgainiui jų surašyta informacija plokštelėse tapo visuomenei nebeperskaitomais rebusais, tad pragaištin nugarmėjo vertingiausios paslaptys apie vaistinius augalus, statybos technologijas ir žvaigždynus. Taip žlugo civilizacija.

 „Ir jie metė statę miestą“

ST citatą galima būtų aiškintis ir kitu, labiau metaforišku lygmeniu. Išpuikusiems babiloniečiams Dievas pasėjo nesusišnekėjimo bausmę. Kai tarp statybininkų nebėra bendros kalbos (nebesusišnekama), nepastatysi bendro namo, bokšto, o ką jau kalbėti apie valstybę. Neįmanomas joks prasmingas ir tvarus kolektyvinės kūrybos veiksmas ir rezultatas, jei jis nėra grindžiamas taip pat suprantamų tikslų ir nestatomas ant tų pačių vertybinių pamatų. Štai jums ir atsakymas, kodėl statybininkai išsivaikšto, o pradėtas statyti statinys  ilgainiui virsta vaiduokliu. Ar tik ne apie mus čia?..

Patvorys

Pablūdinėję Biblijos paraštėlėje nusileiskime į  buitiškiausią lietuvišką patvorį. Po valandos kitos ketinu eiti prie Parlamento laužų, pasrėbti kopūstienės, kaip anuomet ją dalindavome gynėjams ir patys srėbdavome prie Seimo rūmų prieš 21-erius metus. Į galvą lenda baisi mintis, o gal tie trylika žuvusių žmonių iš anapus dabar mato, už kokią Lietuvą jie paaukojo savo gyvybes. Gintoji LRT ir bokštas, tada buvę nepriklausomybės, tiesos sakymo ir laisvės barikadomis bei simboliais, dabar virto tuštybę ir melą tiražuojančiais fabrikais, priešinančiais visuomenę, maišančiais kalbas ir jaukiančiais žmonių protus.

 Ar kas nors tuomet galėjo įsivaizduoti, kad po 21-erių metų Vaiko teisių apsaugos tarnybos, vykdydamos nužmogėjusios teisininkų klikos sprendimus, svarstys būdus, kaip prievarta išplėšti vaiką iš jo gyvenamosios aplinkos ir švystelėti jį glėbin, kurio ji bijo ir bodisi.

 Taigi šią Sausio 13-ąją mes turėtume ne džiūgauti, jog apsigynėme nuo imperijos, o atsiprašyti žuvusiųjų, kad nuo savų valstybės užvaldytojų apsiginti nesugebame.