Skaitančiajam sunkiau pripūsti miglos į akis, tad jiems pasaulio pabaiga šiemet tikrai negresia. Viskas po senovei: rašytojai rašo, prašytojai prašo, leidyklos leidžia. Knygų mugė artėja. Tik atsirinkime tarp tų sparčiai besikaupiančių literatūros kalnų, kas sava, gera ir įdomu. O visa kita – kaip Dievas duos.

Netikros Ibseno pjesės byla

Pirmąją šių metų apžvalgą pradėsime nuo detektyvinės istorijos, nutikusios Norvegijoje. Šiuo metu Norvegijos ekonominės policijos padalinys aktyviai ieško laiškų ir kitų daiktų, tariamai priklausiusių Henrikui Ibsenui ir kitam Norvegijos literatūros klasikui – Knutui Hamsunui.

Manoma, kad daugiau nei tuzinas minėtų autorių laiškų, įrašų ir kūrinių buvo padirbti tūlo aktoriaus ir scenarijų autoriaus Geiro Ove Kvalheimo. Klastotė išaiškėjo, kai Kvalheimas viešai paskelbė atradęs iki šiol nežinomos Ibseno pjesės „Saulės dievas“ fragmentus. Jis tvirtino, kad šie fragmentai pakeisiantys Norvegijos literatūros istoriją.

Aliarmą sukėlęs literatūros ekspertas Larsas Frode Hansenas mano, kad tai viena didžiausių pasaulyje klastočių, prilygstanti 1983 metais pasirodžiusiems suklastotiems Hitlerio laiškams.

„Jis mokėjo įtikinti, – tvirtina Oslo knygų antikvaras Rolfas Warendorfas. – Teigė esąs su Antruoju pasauliniu karu susijusių dalykų kolekcionierius, palaikantis ryšius su senais Ispanijoje ir Norvegijoje gyvenančiais naciais.“

Warendorfas iš sukčiaus įsigijo Ibseno pjesę, kurią šis tariamai dedikavo tapytojui Edvardui Munchui, o taip pat 1943 metų užrašų knygelę su Knuto Hamsuno laiško, rašyto Adolfui Hitleriui, juodraščiu. Aštuonis panašius dokumentus už nemažą sumą ketino įsigyti ir Norvegijos Nacionalinė biblioteka.

Įtarimų kilo tik ėmus nuodugniau tirti Kvalheimo tariamai atrastus „Saulės dievo“ fragmentus. „Tai buvo ne Ibseno raštas. Ir jo parašas tikrai ne toks“, – įsitikinęs ekspertas Jørgenas Cappelenas. Antikvarai kreipėsi į policiją. Byla buvo iškelta jau 2008-aisiais, tačiau dauguma faktų visuomenei atskleista tik dabar.

Paaiškėjo, kad Kvalheimas palaikė ryšius su norvegais, kolaboravusiais su naciais, ir tvirtino iš jų gavęs visus su Knutu Hamsunu susijusius dokumentus. Jis bendradarbiavo su Finnu Thrana – Antrojo pasaulinio karo metų Norvegijos fašistinės vyriausybės nariu ir buvusiu Wafen-SS nariu Fredriku Jensenu, vieninteliu norvegu, gavusiu Vokietijos Auksinį kryžių, aukščiausią to meto karinį apdovanojimą. Padirbėjui Kvalheimui gresia šešeri metai kalėjimo.

Savinasi Ezrą Poundą

Deja, ši bjauri tema dar neišsemta. Vieno garsiausių XX amžiaus poetų Ezros Poundo, prijautusio fašistams, dukra padavė į teismą Italijos fašistų organizaciją savo pavadinimui panaudojusią jos tėvo pavardę.

Aštuoniasdešimt šešerių Mary de Rachewiltz bylinėsis su ultradešiniųjų grupuote CasaPound, turinčia daugiau nei 5000 narių, ir sieks, kad jie pakeistų savo pavadinimą. „Tokia neaiški politinė organizacija neturi teisės naudotis mano tėvo vardu“, – tvirtina Mary. Šią bylą ji ketino iškelti jau prieš dvejus metus, suvokusi, kad organizacija plečiasi ir už Romos ribų, tačiau rimtai to ėmėsi tik pernai metų pabaigoje, kai CasaPound prijaučiantis asmuo gruodžio 13-ąją Florencijoje ėmė šaudyti į žmones, nužudė du senegaliečius, sužeidė dar tris asmenis ir nusišovė pats.

„Tai buvo paskutinis lašas“, – sako Mary, gyvenanti pilyje, Šiaurės Italijoje, ir skaitanti tėvo eiles studentams. Pats Ezra Poundas buvo aršus Benito Mussolini gerbėjas, gynė jį į JAV transliuojamose radijo laidose. 1945-aisiais jis buvo suimtas JAV karių, paskelbtas pamišėliu ir dvylikai metų uždarytas į beprotnamį.

Casa Pound organizacijos atstovai teigia norintys išspręsti šį ginčą be teismo ir tvirtina, kad kiekvienas norintis gali remtis Poundo vardu. „Poundas nebuvo nei kairysis, nei dešinysis, užtenka perskaityti jo „Cantos“, kad tai suprastum. Be to, man nepatinka organizacijos stilius. Pakankamai prisižiūrėjau į jų skustas galvas ir gero įspūdžio jos man nepadarė“, – sako Mary de Rachewiltz.

Piratams nusprendė nerašyti

Trečiasis šios apžvalgos skandalas su naciais, laimė, nesusijęs. Garsi Ispanijos autorė Lucia Extebarria (jos dvi knygas „Meilė, smalsumas, prozaikas ir abejonės“ bei „Beatričė ir dangiškieji kūnai“ yra išleidusi „Tyto Alba“) pareiškė daugiau neberašysianti, nes jos knygų daugiau buvo parsisiųsta nelegaliai, nei parduota.

„Suvokusi, kad daugiau mano knygų parsisiųsta piratiniu būdu nei parduota, aš nusprendžiau daugiau neberašyti ir ketinu ieškoti kito darbo“, – teigia autorė. Ji sako, jog Ispanijos rašytojams ateina sunkūs laikai, nes piratai nuo muzikos ir filmų persimetė prie literatūros. Ji teigia, kad Ispanija yra viena iš pirmaujančių šalių pagal nelegalius atsisiuntimus. „Mus lenkia tik Kinija ir Rusija. Žmonės užsidirba milijonus iš piratavimo. Tai galinga jėga, ir mūsų vyriausybė bijo priimti prieš juos nukeiptus įstatymus“, – aiškina autorė.

Ji teigia šiuo metu ieškanti darbo ir teigia, jog savo į dvidešimt kalbų išverstas knygas leis spausdinti tik Vokietijoje ir Prancūzijoje, nes šių šalių įstatymai geriausiai gina autorius. Tokios L. Extebarria kalbos sukėlė skaitytojų pasipiktinimą. Jos „Facebook“ puslapis buvo užverstas įžeidimais. Dauguma rašiusiųjų teigė, jog jie neuždirba tiek, kad pirktų jos knygas.

O aš, naiviai galvojantis, kad tikras rašytojas negali nerašyti, manau, jog tai nebloga viešųjų ryšių kampanija. Autorė neseniai išleido naują romaną, kurio pardavimai daug mažesni už ankstesniųjų. Štai ir griebėsi skęstantysis išganingo šiaudo.

Šiuolaikiniai leidybos pionieriai

Tuo tarpu leidėjai, pajutę tiek elektroninės leidybos grėsmę tradicinei knygai, tiek atsivėrusias plačias perspektyvas, darosi vis išradingesni. Kompanija „Unbound“ siūlo gan netikėtą knygų leidybos modelį. Jos įkūrėjai – Justinas Pollardas ir Danas Kieranas – tvirtina, kad tradiciniam leidybos modeliui koją pakiša autoriams mokami avansai. „Mokami avansai yra negrąžinami, o daug išleidžiamų knygų net neparduodama tiek, kad padengtų autoriui išmokėtus avansus. Štai kur išeina nemažai pinigų“, – tvirtina jie. Ir siūlo kitą leidybos modelį. Tai savotiškas pinigų rinkliavos internetu ir senovinės prenumeratos derinys. Autoriai „Unbound“ puslapyje pristato savo knygų idėjas tiesiai skaitytojams, o šie, jeigu jiems patinka būsimos knygos idėja, aukoja pinigus dar netgi prieš knygą parašant. Prie kiekvienos būsimos knygos skelbiamas skaičius aukų ar rėmėjų, kurių reikia, kad knyga būtų gyvybinga ir leidžiama (paprastai šis skaičius svyruoja nuo 500 iki 1000 paskirų rėmėjų), taip pat rodoma, kiek procentų knygos jau remiama ir apmokėta. Knygos leidybą paremti galima keletu būdų: jūs įsigysite elektroninę knygą (10 svarų), pirksite knygą kietais viršeliais (maždaug 20 svarų), pirksite pasirašytą knygą (50 svarų), norėsite dalyvauti ir knygos pristatymo vakarėlyje (tai kainuos maždaug 150 svarų) ir taip toliau.

Pollardas pabrėžia, kad knygos rėmėjai (ir leidėjai, žinoma) niekuo nerizikuoja, nes knygai nesurinkus reikiamo rėmėjų skaičiaus, projektas uždaromas, o pinigai grąžinami jų siuntėjams. Kadangi nėra rizikos, daugiau pinigų skiriama knygos išvaizdai ir poligrafijai, autoriams mokami didesni procentai už parduotas knygas.

Tačiau kol kas egzistuoja vienas esminis „Unbound“ ir paprastos leidyklos skirtumas – „Unbound“ knygas galima įsigyti tik kompanijos interneto puslapyje. Kol kas „Unbound“ jau yra surinkusi pinigų devynioms knygoms, o dvi iš jų išleistos (viena jų parašyta ir Lietuvoje žinomo autoriaus Tiboro Fischerio).

Įdomią iniciatyvą siūlo ir Niujorko leidykla „Melville House Books“. Jos įkūrėjas Dennisas Johnsonas nusprendė po vienu viršeliu sujungti tradicinę ir skaitmeninę knygą ir pavadino šį savo kūdikį „knyga-hibridu“ (hybrid book).

Jis siūlo prie kiekvienos išleistos knygos pridėti papildomos skaitmeninės medžiagos, kurią vadina „puošmena“ (illumination). Šias „puošmenas” galima pamatyti išmaniuoju telefonu arba iPad‘u nuskaičius vadinamąjį QR kodą (į brūkšninį kodą panašų dalyką, tik sudedantį nepalyginamai daugiau informacijos), išspausdintą knygos puslapiuose. Nesinaudojantys tokia pažangia technika visą skaitmeninę, knygai priklausančią informaciją gali gauti savo elektroniniu paštu PDF formatu. Šios „puošmenos“ – tai iliustracijos ir papildomi tekstai, praplečiantys skaitomos knygos kontekstą, paįvairinantys ją.

„Melville House“ ką tik tokiu būdu perleido Hermano Melvillio apysaką „Raštininkas Bartlbis“. „Bartlbis“ užima tik 60 puslapių, o skaitmeninė prie jo pridėta medžiaga – 360 puslapių. Vien popieriuje keturis šimtus puslapių išleisti būtų labai brangu. Tačiau naudodamiesi „puošmenomis“, mes galime įtraukti daug iliustracijų, meno kūrinių, paaiškinimų, autoriaus biografiją ir taip toliau, – tvirtina D. Johnsonas. – Skaitant tokią knygą jums nereiks ko nors nesupratus, ieškoti atsakymo artimiausioje bibliotekoje ar „Google“ paieškos sistemoje.“ Taip, beje, išsaugoma ir tradicinė, spausdinta knyga.

Dar keistesnį skaitymo būdą siūlo Conradas Personsas, „Boxfiction“ įkūrėjas. Pasak jo, žmonės vis dar skaito, tačiau daug trumpesnius tekstus, o tradicinės leidybos pagrindu vis dar išlieka romanas. „Norėjau sukurti teksto pateikimo būdą, galintį išgyventi pasaulyje, kuriame žmonės nesugeba ilgai koncentruoti dėmesio ties vienu dalyku, o ir neturi tam laiko“, – sako C. Personsas.

Jo idėja paprasta – jis sukūrė „TV serialą, kurį galima skaityti“. Imamas populiarus televizijos serialas ir kuriama jį lydinti proza (plėtojamos seriale paliktos ir nepratęstos siužeto linijos, išplečiami antraeilių personažų nuotykiai). Proza nedideliais gabaliukais publikuojama kas savaitę internete. Ją galima skaityti telefonuose, nešiojamuose ir planšetiniuose kompiuteriuose. Vėliau šios ištraukos surenkamos į vieną visumą. Tai šiek tiek primena Dickenso laikais spaudoje skelbtus tęstinius romanus. Išradimas, žinoma, abejotinas – jis tik dar labiau pririša žmogų prie televizoriaus. Juk, regis, kas gali būti nuobodžiau, negu skaityti apie TV serialą ir jo herojų nuotykius. Tačiau ištikimiems serialų gerbėjams šis išradimas pravers.

Na, o Niujorko viešoji biblioteka ėmė rengti nemokamus kursus, kaip parsisiųsti elektronines knygas į savo skaitykles ar kompiuterius ir kaip jomis naudotis. Jei esate Niujorke, pasinaudokite proga.

Ko laukti šiemet

Regis, ką tik baigėsi šių metų rezultatų svarstymas, išnyko ir buvo sėkmingai pamiršti geriausių, įdomiausių, skaitomiausių ir kitokių knygų sąrašai. Tačiau šios sąrašų kultūroje ir informacijos jūroje be sąrašo, padedančio atsirinkti kas yra kas, – nė iš vietos. Tad jau imti skelbti įdomiausių šiais metais pasirodysiančių knygų sąrašai. Daugumą jų aš išsamiai pristatysiu vėlesnėse apžvalgose, o dabar paminėsiu tik keletą autorių, žinomų Lietuvos skaitytojams, ir informuosiu apie jų būsimus kūrinius.

Šiais metais turėtų pasirodyti Salmano Rushdie atsiminimų knyga, kurioje autorius pasakoja apie slapstymosi metus, kai ajatola Ruhollah Khomeini paskelbė jam fatvą už musulmonų įžeidimą romane „Šėtoniškos eilės“. Tai turėtų tapti skaitomiausia biografine 2012 metų knyga. Šiemet pasirodys ir autoriaus knyga vaikams „Luka ir gyvenimo liepsna“ (Luca and the Fire of Life). Šiemet bus išleista ir nauja „cyberpunk“ tėvo, puikaus rašytojo Williamo Gibsono esė, straipsnių ir recenzijų knyga „Nepasitikėk tuo ypatingu skoniu“ (Distrust That Particular Flavour), apimanti daugiau nei trisdešimties metų laikotarpį. Esė knygą „Dar toliau“ (Farther away:Essays) ketina išleisti ir vienas garsiausių amerikiečių prozininkų Jonathanas Franzenas.

Pasirodys ir Susan Sontag antroji užrašų ir dienoraščių knyga „Kaip sąmonė įkinkyta į kūną: dienoraščiai ir užrašai 1964–1980“ (As Consciousness Is Harnessed to Flesh: Journals and Notebooks, 1964–1980).

Na, ir šiemet pasirodys naujas Johno Irvingo romanas „Viename asmenyje“ (In One Person). Jame pirmu asmeniu pasakojama vienišo biseksualaus septyniasdešimtmečio vyriškio gyvenimo istorija. Kalbama, kad tai bus pats politiškiausias Irvingo romanas nuo „Sidro namų taisyklių“ laikų.

Kaip jau ir minėjau, šias ir kitas knygas plačiau pristatysiu šių metų kronikose.

P. S. Šią rubriką pradėsiu paguodžiamąja nuoroda tiems rašytojams, kurie jaučiasi nepelnytai neįvertinti ir niekada negavę jokio reikšmingesnio apdovanojimo. Nenusiminkite, jūs pakliuvote į garbingą kompaniją – Vladimiras Nabokovas, Kurtas Vonnegutas, Jorge Luisas Borgesas... Jie puikiausiai žinomi ir be premijų. Visas sąrašas štai čia

Kitiems siūlau pavartyti Samuelio Becketto užrašų knygutes ir pasigrožėti jo piešinukais bei keverzonėmis. Kartais pagalvoju, kad iš dabartinių rašytojų liks nebent koks apdulkėjęs išorinis kietasis diskas su keletu sunkiai atsidarančių „Word“ bylų ir jokių mielų užrašų knygučių.

O štai čia slypi atsakymas į klausimą, ką naktį užrakintame knygyne veikia knygos. O Mikės Pūkuotuko gerbėjams – atsakymas į klausimą, kas buvo šio meškiuko prototipas. Tiek naujų žinių. Knygos šiemet tikrai neišnyks. Skaitykit.