Mk 1, 40–45 „Noriu, būk švarus!“
Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.
Kiti skaitiniai: 1 Sam 4, 1b–11; Ps 44
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Kas pirmiausia krenta į akis šioje Evangelijos ištraukoje, tai Jėzaus noras, kad jo mesijiškumas liktų paslaptimi. Tai be galo įdomu, juo labiau kad visa Evangelijos pagal Morkų pradžia pažymėta ateisiančio mesijo viltimi. Žinoma, tik ne tokio mesijo, koks buvo Jėzus, bet - teokratinio karaliaus. Koks buvo Jėzus iš tikrųjų Mesijas, niekam ir neatėjo net į galvą. Jėzus savo garbingumą, didybę ir dieviškumą norėjo paslėpti ir likti tik nuolankus Viešpaties tarnas. Todėl ši laikysena paaiškina kai kuriuos, atrodytų, prieštaravimus Jėzaus elgesyje: jis veržiasi į visas vietas skelbti su galingais darbais ir kartu šalinasi visų. Jis gydo ligonius ir ragina tik oficialiems kunigams pasirodyti, niekam kitam nesakyti. Išvaduoja iš demonų ir draudžia jiems kalbėti apie jį. Ir tik per tokį ne „mesijinį“ elgesį pasirodo jo mesijiškumas. Nuostabus ir didingas veikėjas, Dievas, bet vis dėl to žmogus, kurio niekas taip iki galo ir nesuprato.
O kad yra Jėzus Mesijas – akivaizdu. Bažnyčios mokytojas Beda taip supranta šią rašto vietą: po to, kai demono burna kaip gyvatės buvo užčiaupta (plg. Mk 1,25) ir Petro uošvienė tarsi pirmoji pasaulio moteris pagydyta (plg. Mk 1,31), atėjo laikas raupsuotajam, kuris kaip pirmasis pasaulio vyras turėjo būti pagydytas. Taip Geroji Naujiena sklinda ta pačia tvarka, kaip ir blogoji žmonijos aušroje kad buvo. Jėzus išties turėjo galią atkurti išganymo tvarką žemėje. Ir pats raupsuotasis tuo tikėjo, jis sakė ne „jei tu paprašysi Dievo“, bet „jei panorėsi“. Be to, ir patiems Jėzaus žodžiams niekas nestoja skersai kelio, jis kaip Dievas taria: „Noriu, būk švarus!“ Ir tai pasidarė. Tad pažinkime savo Mesiją Jėzų!
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Mūsų norai yra mums pajungti nuo Kaino ir Abelio laikų. Išmintinga yra turėti vienintelį norą - laimėti amžinąjį gyvenimą ir neužsibrėžti sau kitų tikslų.
Raupsuotasis - tai pavyzdys visiško Jėzaus žodžio nesilaikymo. Ir nieko čia baisaus, jeigu tai Dievo garbei :) Iš džiaugsmo. Nes "burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45).
Elojinai. Sutinku, kad girtis ir puikuotis ką gero padarius nereikia, tačiau slėpti gerų darbų taipogi nedera. Jėzus juk yra pasakęs, kad " Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą." (Lk 8, 16) Perdėtas kuklumas-jokia dorybė. Po šita skraiste gali slėptis ir vengimas prisiimti atsakomybę, ir paslėptas noras aplinkinių dėmesio būti įkalbinėjamiems,ir dar daug kitų dalykų.
Tai Jėzaus nurodymas mums, kad mes nesigirtume ir nesipuikuotume prieš kitus padarę ką nors gero, nes labai jau dažnai trimituojame, kad ir kiti matytų, išgirstų kokie mes geručiai.
Broliai kapucinai
salvei. na taip aš irgi sutinku su tavo nuomone, bet ne tai aš norėjau pasakyti. Tikrai, gerus darbus turi visi matyti, ir reikia juos daryti. O vengimas prisiimti atsakomybės? Na kokia čia atsakomybė, jei tai geras darbas? Atsakyti reikia už blogus darbelius, už tuos darbelius, kurie kenkia kitiems ir pačiam sau.